Laudacija vertėjui dr. Adriano Cerri, pelniusiam Šv. Jeronimo premiją už lietuvių literatūros vertimus į italų kalbą.

 

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Sodas yra tuo gražesnis, įspūdingesnis ir harmoningesnis, kuo jis turtingesnis spalvų, atspalvių (lapų bei žiedų formų gausybės) ir kvapų. Šis grožis ir įvairovė, nors nuolat kintantys, išlieka ir besikeičiant metų laikams. Pastelinės, gaivios ir šviežios pavasario spalvos vasarą ryškiai nusidažo, o vėliau jas pakeičia šilti rudens tonai, kai aukso geltonumo ir vyno raudonumo spalvos liejasi su odos, tabako ir samanų atspalviais. Tai ciklas, kuris vis atsinaujina po žiemos, baltu apklotu uždengiančios pasaulį.

Panašiai ir kalbų sode: jis tuo žavesnis, kuo yra įvairesnis. Tą grožį kuria ne spalvų monodija, o garsų ir reikšmių polifonija, kalbinių atspalvių harmonija ir kvapų puokštė, sukomponuota iš žiedų, t. y. kalbų, gausos, kurią toks sodas puoselėja.

Kiekvienai kalbai būdingus aromatus bei atspalvius sustiprina literatūra, praturtinanti kalbos raiškos funkciją ir suteikianti jai estetinę vertę, pabrėžiančią kalbos dailumą, sąskambį ir eleganciją. Būtent dėl literatūros kiekviena kalba gali meniškai – t. y. stipriai ir įtaigiai – išreikšti savo kalbėtojų kultūrą, jausmus ir pasaulėžiūrą.

Nors yra jauno amžiaus, Adriano Cerri jau beveik du dešimtmečius į italų kalbą verčia lietuvių kalbos ir literatūros, mažos, bet „gaivios ir kvapnios rožės“ (rosa fresca e aulentissima) spalvas bei kvapus. Nuo ramių XVIII a. Mažosios Lietuvos žemės ir gamtos tonų, įamžintų Kristijono Donelaičio „Metuose“, kurių pirmąjį išsamų vertimą į italų kalbą atliko būtent A. Cerri, iki gyvybingos ir įvairiaspalvės šiuolaikinės lietuvių literatūros, – šis vertėjas itališkai perteikia lietuvių kalbos turtingumą, ypač daug dėmesio skirdamas moterų kūrybai.

Undinė Radzevičiūtė, Daina Opolskaitė, Giedra Radvilavičiūtė, Kotryna Zylė, Evelina Daciūtė, Kęstutis Kasparavičius, Alvydas Šlepikas – tai tik keli autoriai, kuriuos A. Cerri pristatė Italijos visuomenei, perteikdamas jų mintis su meistriškumu, būdingu ne tik patyrusiam vertėjui, bet ir rašytojui, žodžio meistrui, puikiam kalbos prasmės bei skambesio niuansų žinovui.

Kaip ir jo mokytojas, pats A. Cerri irgi yra poetas, todėl greičiausiai šis literatūrinis pašaukimas paaiškina tikslumą, jautrumą ir profesionalumą, kuriuos jis pasitelkia versdamas „savo“ autorių kūrinius. Tačiau jo santykis su lietuvių kalba gerokai peržengia literatūros tekstų vertimo ribas. Pizos universiteto dėstytojas A. Cerri bendrosios kalbotyros ir vertimo teorijos bei praktikos dėstymą derina su lietuvių kalbos ir kultūros mokymu, studentams iliustruodamas kalbą per visas jos subtilybes ir niuansus. Nuo Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos tekstų skaitymo ir komentavimo iki šiuolaikinės lietuvių kalbos analizės, nuo baltų kalbų skaitvardžių iki žemaičių tarmių leksikos tyrimų – A. Cerri kruopščiai, aistringai atlieka lietuvių kalbos ir literatūros ambasadoriaus Italijoje vaidmenį.

Puikus baltų kalbų žinovas A. Cerri kartu su Pietro U. Dini dirba vieninteliame išlikusiame baltistikos centre Italijoje – Pizos universitete, kuriame organizuoja konferencijas, kuruoja mokslinę seriją „Studia Baltica Pisana“, žurnalą „Res Balticae“ (šiais metais švenčiantį trisdešimtmetį) ir aktyviai skatina lietuvių kalbos, kultūros bei literatūros sklaidą Italijos pusiasalyje. Būtent už šią daugialypę veiklą, vykdomą su užsidegimu ir dideliu išmanymu, 2024 m. jis buvo apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, šitaip pagerbiant jo įdirbį puoselėjant lietuvių kalbą, skleidžiant lietuvių literatūrą Italijoje ir reikšmingus baltistikos mokslinius darbus.

Šiais metais Šv. Jeronimo premija jam įteikiama „už išskirtinę kalbinę ir estetinę pagavą verčiant lietuvių literatūros klasiką į italų kalbą, kultūrinę erudiciją ir įsipareigojimą aukščiausiems vertimo standartams“. Prie šių profesinių bruožų norėčiau pridurti ir ne mažiau svarbias žmogiškąsias A. Cerri savybes: pusiausvyrą, gerumą, draugiškumą ir patikimumą. Visa tai jį daro ne tik subtiliu vertėju, puikiu mokslininku, bet ir išskirtiniu žmogumi, gerbiamu kolega ir brangiu draugu.

Šiais laikais, kai plinta žalinga kultūrinio vienodėjimo tendencija ir kalbinė įvairovė pamažu nyksta iš Europos universitetų studijų programų, kai įsigali tik plačiau vartojamos kalbos, A. Cerri darbas Pizos universitete yra itin svarbus. Jo mokiniai, kurie atėjus laikui perims estafetę, kaip A. Cerri ją perėmė iš savo mokytojo, užtikrina, kad lietuvių kalbos spalvos ir kvapai plis toliau ir dar ilgai turtins Italijos kultūros kraštovaizdį.