Gintautas Mažeikis, „Lilimų knyga. I dalis. Akmentakiai“

Filosofo Gintauto Mažeikio knyga sudomino ne tik dėl to, kad ji – G. Mažeikio ir kad ji nauja. Ant mano stalo guli ir šio autoriaus „Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės“ („Kitos knygos“, 2013) bei jo sudaryta „Kelionių antropologija“ (Šiaulių universiteto leidykla, 2004). Sakyčiau, atvirkščiai: autoriaus domėjimasis subkultūrų judėjimais, ekstatinėmis patirtimis, mitologija, antropologija, buvimas, rodos, kažkur filosofijos plyšiuose suintrigavo pasirodžius jo pirmajai grožinei knygai – romanui „Lilimų knyga“. Beveik nesuklydau spėjusi, kad čia nuguls nemažai minėtų G. Mažeikio interesų.

Anotacijoje romanas apibrėžiamas kaip filosofinis psichedelinis (ne psichodelinis) romanas, atveriantis neįprastų paralelinių erdvių. Itin taikliai formą ir turinį čia atliepia viršelių apipavidalinimas – detali Gabijos Korsakaitės grafika. „Lilimų knyga“ irgi itin intensyvi, paini ir tiršta. Romane plėtojamos kelios tarpusavyje susijusios linijos: lietuvio Mato, pergyvenusio Ispanijos pilietinį karą ir atsidūrusio Amerikoje, jo vaikystė su keistuoliu seneliu Antanu ir esminė lilimų siužetinė linija.

Lilimai – keistos, tarsi beformės būtybės, gebančios keisti pavidalus, gyvybingos kaip vėjai (bet ne vėjai), apsėdančios žmones, tačiau tik tuos, su kuriais kaip nors yra susietos. Lilimų gyvenama Evestra, kaip aiškina autorius, yra tarsi astralinė sfera, tiesiogiai antrinanti žemiškajai, su ja susijusi kaip šešėlinė, mentalinė erdvė. Evestra priešinama knygų, raidžių ir ženklų Abilonui, kuris – tarsi tolimesnė Evestros pakopa. Šiuo požiūriu Evestra primena pirmapradę erdvę arba dar tuščią, grynai instinktyvią sąmonę. Priešinant Evestrą su Abilonu, nuolatinė kaita, atsinaujinimas priešinami su negyvomis, sustingusiomis žiniomis, nebūtimi. Kitaip nei lilimų patyrimai, Abilono keliai yra klaidūs, veda „visur ir niekur vienu metu“ (p. 240).

Lilimų pasakojime svarbiausia yra Palinuro istorija, pažymėta transgresyvaus veiksmo troškimo – siekio išsilaisvinti iš jo bendruomenei primestų scenarijų: jis trokšta būti „reikšme, ne vėju“ (p. 161). Lilimas tarsi pažinimo vaisiaus trokšta uždrausto Abilono nebūties. Kaip tikras mito herojus, jis turi pereiti transformacijos kelią. Romane lilimai tiesiogiai susiję su gaivalu, aistra, seksualine energija, kurie būtini nuolatiniam pasaulio atsinaujinimui. O primityvoki akmentakiai, kurių garbei pavadinta ši romano dalis, minta prarastais jausmais, – kaip ironiškai rašo autorius, tuomet lyg akmuo nuo širdies nusirita.

Lilimų pasakojimo raidą gerokai stabdo ir komplikuoja nesibaigiantys dialogai, skęstantys painiose ir vingriose abstrakcijose, samprotavimuose. Nesupratau, kodėl laukiniai neraštingi lilimai šitiek mąsto ir aiškinasi būties klausimus, kodėl medituoja ir domisi psichikos vingrybėmis. Stebina ir kas kita – nors, pasak autoriaus, jie yra demoniški, ilgainiui tampa vis panašesni į žmones: jiems rūpi šlepečių mados, grybų vartojimas, individualumo paieškos ir kt. Tad iškelta idėja vaizduoti juos neapibrėžtus, bepavidalius kelia abejonių ir, rodos, nėra įgyvendinama nuosekliai. Apskritai lilimų istorija stokoja apčiuopiamų orientyrų ir kontūrų, ji tarsi pakibusi erdvėje.

Tačiau spalvinga, egzotiška Mato ir afrikietės raganos Folu istorija jau įgyja konkretesnę formą. Ekscentriškas Mato ir Folu gyvenimas paįvairinamas vudu burtais ir apeigomis, meskalinu, keistais Mato piešiniais ir anarchistiniu teatru. Nors tai galėtų būti įdomi kultūrinė mišrainė, neapleidžia jausmas, kad autoriui panašiomis detalėmis svarbiau sukrėsti, nei ką nors pasakyti. Gaila, bet kai kurios temos, pavyzdžiui, Mato piešiniai, taip ir lieka veikiau dekoracijos, nėra plėtojamos. Tarsi įvairovės būtų maža, romane vis įterpiama ir Mato senelio Antano, gabaus pasakotojo, istorija, per kurią romane atsiranda lietuviškas folkloras, neįprasta žaismė jo turiniu.

Atrodo, kad skirtingi pasakojimo lygmenys G. Mažeikiui leido sutalpinti plačius savo interesus: romane sugyvena lietuvė Laima ir triksteris Ešu, Afrikos genčių magija, jorubų tautos mitologija ir Lietuvos istorijos trupiniai. O akmentakiai lilimus nukelia į žmonių pasaulį, kur dar aktualios tariamos raganystės ir inkvizicijos idėjos.

Apskritai romanas painus, chaotiškas, pernelyg ištęstas, o lilimų istorijoje vis lipdomos naujos erdvės ir veikėjai, kuriamos vis naujos tų erdvių savybės, veikimo principai. Tarsi autoriui būtų svarbiau savo vaizduojamą maginį pasaulį plėsti, o ne gilinti. Atsakymas į klausimą, kodėl romanas nėra iki galo paveikus, veikiausiai būtų toks: perteklius skandina esminį mito naratyvą, kuris lyg ir yra, bet nuolat trūkinėja. 

Gausa, perviršiu grasina nuvarginti archaizmų ir naujadarų tiršta autoriaus kalba, kuria taip pat tarytum teigiama nuolatinio atsinaujinimo būtinybė – ryškus poreikis tuos pačius dalykus vadinti vis naujais, sinonimiškais (?) vardais. Pavyzdžiui, palmių vynas kitame puslapyje jau tampa palmių brendžiu. Specialiai ar ne, tačiau kartais persistengiama: „Laumžirginė gyvatė. Reikia su ja atsargiai, žiežmara. Atgužėjėliai kažko riejasi, barasi, o ragana dėmesinga mano pakiemiams.“ (P. 210.) Pretenzinga, ne visuomet organiška, siekianti kažką išrasti kalba ir taip painų romaną dar labiau komplikuoja. Tačiau nepaneigsi, kad autorius turi savo braižą.

Manau, „Lilimų knyga“ vertinga kaip visuma, reiškinys, eksperimentas, naujas pareiškimas. Vietomis karnavališkas, paradoksalus, stiprų chtoniškos atmosferos užtaisą turintis romanas pasiūlo ir savą mitą. Smagu, kad (autoriaus žodžiais tariant) čia ir nemažai padurniuojama: „Juk kas yra pasaka apie Pelenę ir jos kurpaitę? Tai košmaras, kad tavo koja visados per stora.“ (P. 110.) Kaip teigiama, „gyvybė iš durniavimo, o mirtis kyla iš proto“ (p. 158). Būtent durniavimo požiūriu intriguojanti ir „psichedelino“ romano žanrą pateisinanti yra romano pabaiga, tvirčiau surišanti skirtingų istorijų mazgus. Pabaiga išryškina galutinį normų, struktūrų, apibrėžtumo peržengimą, išplečia ribas to, kas įmanoma, tikėtina, – tai iš esmės matoma ir visoje „Lilimų knygoje“.

Beje, romano prieduose užsimenama, kad tikrai pasirodys ir kitos „Lilimų knygos“ dalys. Tuose prieduose, kuriuos atradau tik perskaičiusi romaną (jie būtų labai pagelbėję skaitant), autorius atskleidžia ir romano įkvėpimo šaltinius, pateikia savo žodyną, netgi išnašas. Taip tarsi bandoma užkaišyti pasirinkto vaizdavimo spragas. Vis dėlto nepritarčiau autoriaus kaip savo paties interpretatoriaus misijai, tai turėtų būti skaitytojo užduotis. Reikia pasakyti, kad „Lilimų knygos“ nenumesti skaitant reikia daugiau ryžto, negu ją paimti į rankas. Tačiau romanas, kaip savotiškas ritualas, galiausiai įtraukia. Tik nebūtinai kur nors perkelia.

 

 

Juhani Karila, „Lydekaitės burtai“

Ne tokia hermetiška yra suomių rašytojo Juhanio Karilos fikcija. Netgi atvirkščiai, čia siekiama fantastinius elementus kuo labiau įterpti į Rytų Laplandijos kasdienybę. „Lydekaitės burtai“ – debiutinis autoriaus romanas, iki tol jis rašė trumpąją prozą, publicistinius straipsnius ir literatūros kritiką. 2019 m. pasirodęs romanas „Lydekaitės burtai“ Suomijoje sutiktas itin svetingai: įvertintas už fantaziją, nominuotas originaliausių kūrinių apdovanojimuose. Knyga išversta kone į dvi dešimtis kalbų.

Turbūt įdomiausia šiame romane yra Laplandijos, greičiausiai egzotiškos ne tik lietuviui, bet ir „pietiečiui“ suomiui, topografija. J. Karilos gimtojo regiono gamta romane išties gyva, priešiška (kaip ir vietiniai gyventojai) visiems atėjūnams. Čia plyti „nuskarusių eglių suvarpytas horizontas, gūdi dykra, kuri užčiaupia žmones ir peni mitus“ (p. 7). Tam tikra prasme užčiaupti yra daugelis veikėjų – Rytų Laplandija vaizduojama ir kaip uždara socialinė periferija.

Pagrindinė veikėja Elina yra itin uždaro būdo ir mieliau renkasi vienatvę nei žmones. Istorijos atspirtimi tampa kūdroje gyvenanti mįslinga lydeka, kurią Elinai privalu sužvejoti per tris dienas, nuo to priklauso tolesnis veikėjos likimas. Nuolat palaikydamas intrigą, nevengdamas detektyvinių elementų, J. Karila šalia pasakojimo dabarties pateikia ir įvykių priešistorę, atskleidžia Elinos praeitį ir vietinės bendruomenės istoriją. Plėtojamos nelaimingos meilės, kaltės, egoizmo ir idealizmo, atsakomybės kitam problemos.

Kartu skleidžiasi ir aplinkos dramatizmas, kita Laplandijos pusė. Atsiranda paslaptingi, tik čia gyvenantys fantastiniai padarai – peijoniai, šaršalai, dryžiakojai, raganavimas ir burtai, o ir pati lydekaitė pasirodo besanti keliautoja tarp skirtingų tikrovių. Tačiau rašytojo mitinis pasaulis rezgamas pernelyg negalvojant apie šių padarėlių tarpusavio ryšius ar kokį nors vieningą egzistavimą. Pavieniui jie gana žavūs, kaip, pavyzdžiui, gauruotasis peijonis, trokštantis tapti žmogumi, ar triksteriškas Vandenis, tačiau tik tiek. Kokia ta paralelinė tikrovė, kaip šitie padarai joje veikia, taip ir lieka neaišku. Akivaizdu, kad jų buvimas išryškina Laplandijos laukiniškumą, kitokumą, o, pavyzdžiui, peijonio personažas sėkmingai talkina kuriant komiškus, paradoksalius epizodus.

Paveikiausia yra romano dalis, skirta Laplandijos geografinei autentikai ir hemingvėjiškam Elinos galynėjimuisi su gamta. Gyvai, jusliškai, neidealizuodamas J. Karila vaizduoja regiono atšiaurumą. Juntamas autoriaus nerimas dėl gamtos, siauro, pragmatiško žmogaus požiūrio į ją ir (jeigu visus anksčiau vardintus padarėlius priskirsime gamtai) jos fauną.

Pietų Suomijos gyventojų akimis, Laplandija yra absoliuti periferija, į kurią vykti tolygu neturėti proto, savisaugos instinkto. Taigi J. Karila renkasi ne demistifikuoti mitus apie savo gimtinę, bet siekia juos dar labiau sustiprinti, komiškai išpūsti. Ironiškai vaizduojami vietiniai gyventojai, gyvi paskalomis ir prietarais, o jų tarpusavio atžarumas neretai įgauna absurdo atspalvį. Visgi galiausiai, panašiai kaip pasakoje, autorius „išgelbsti“ bendruomeniškumo idėją. Tiesa, Elinos charakteris išlieka gan mįslingas, o jos komplikuotas santykis su pasauliu įtikinamai kalba apie vienišumo, buvimo „kitokiu“ visuomenėje problemas. Nors rašytojas užsimena apie žmogaus vidinės tamsos ir mitinio pasaulio slėpinių sąsają, tačiau jos neplėtoja.

Justi didesnį palankumą romanui trukdo sausas, detalus, žurnalistinis J. Karilos stilius. Autoriaus kalba pilna betikslių, nuobodžių aprašymų, kuriais, lyg preciziškas realizmo atstovas, jis aptarinėja kiekvieną buities rakandą ar veikėjų valgomą maistą. Tas pats pasakytina apie tikrinių daiktavardžių, įvardžių, tikrai nepagyvinančių stiliaus, gausą. Tarkim, vardas Elina rašomas kiekviename sakinyje, ir taip kone visą puslapį. Šiaip jau romanas – įdomus žanrų mišinys: čia yra ir pasakų, fantastikos, nuotykių literatūros, detektyvo elementų, sukama kažkur į magiškojo realizmo pusę, tačiau atrodo, kad autorius pristinga vaizduotės ir nuoseklumo kurdamas savo pasaulio viziją. J. Karila teigė įkvėpimo sėmęsis iš skirtingų tautų mitologijų, galbūt todėl nesusidėliojo joks vientisas mitinis pasaulėvaizdis.

Viename pokalbyje autorius sakė gerokai smaginęsis kurdamas fantastinius romano elementus. Tačiau ar to pakanka? Ar kai smaginasi autorius, būtinai smaginsis ir skaitytojas? Kažin ar, siekiant tiesiog paįvairinti „tikrovę“, rasis įtikinama mitinė visata.

Lyginant su „Lilimų knyga“, ryškėja vienas šių romanų bendrumas: išimtinai fiktyvaus, galimo, tikėtino pasaulio sukūrimo problema. Toks pasaulis reikalauja tvirtos struktūros, kad ir savitos, tačiau vis dėto logikos. Kitaip tariant, burtai turėtų kažkaip materializuotis.