Apie Jurgį Kunčiną prirašyta daug, bet per mažai. Ypač turint omenyje jo vaidmenį XX a. pabaigoje atnaujinant lietuvių prozą, reabilituojant pasakojimą ir jo formą. Norisi tikėti – ir pats rašytojas dar ilgai bus reabilituojamas pačiais įvairiausiais būdais: perleidžiant romanus, juos perskaitant vis iš naujo ar viešinant dar nepublikuotus tekstus. O gal ir visai kitokiu formatu: pavyzdžiui, kaip 2023 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvykusi paroda „Didmiesčių sankryža“, kurioje pristatytas fikcinis J. Kunčino Vilnius. Man rašant šį tekstą Alytuje vyksta trumposios prozos festivalis „Imbiero vakarai“, kuriame bus įteikta ir J. Kunčino premija. Kol skaitomi švieži apsakymai ar novelės, galima atsigręžti į ilgąją rašytojo prozą – kūrinius, atskleidžiančius jo, kaip romanisto, pradžią, brandą ir (iš dalies) pabaigą.
Drąsus, dinamiškas, komiškai buitiškas ir groteskiškas J. Kunčino pasakojimas atnešė ir naujos rūšies protagonistą, kurio buvimas grįstas ne giliamintišku mąstymu ar egzistenciniais išgyvenimais. Jis paprasčiausiai sako: „Sėdžiu, matau, girdžiu, pasakoju. Tai gal ir esu?“ („Glisono kilpa“, p. 18.) Jis tikrai yra aiškus empirikas, vengiantis abstrakcijų, bet vertinantis grožį, kvapą, įvairovę ir daugį, judesį. Na, ir alaus, degtinės skonį. Rašytojo pasakojimas unikalus dar ir todėl, kad kalbama iš paties visuomenės pakraščio, pažinto iš esmės, patikrinto savomis juslėmis ir gyvenimo faktais. Kai kurie jų, kaip konkretūs veikėjai ar tam tikri įvykiai (pavyzdžiui, plaukimas vienam valtele Nemunu), klajoja iš romano į romaną. Ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kritikai norėjo kokio nors labiau vienijančio turinio, tautiškesnio, vertybiškai ir tapatybiškai konkretesnio. O gal buvo ir mažiau pajėgūs įvertinti įvairovę, kitokumą.
Jurgis Kunčinas. „Literatūros ir meno“ archyvas, Džojos Barysaitės nuotr.
Šiandien vis vertingesnis atrodo kitas išskirtinis rašytojo prozos bruožas – gebėjimas tiksliai, įdomiai perteikti septintojo–devintojo dešimtmečio atmosferą, visuomenės paveikslą. Tai nebūtų įmanoma be kone maniakiško J. Kunčino polinkio į detales ir poreikio jas fiksuoti. Fenomenalia atmintimi garsėjęs autorius rašė kūnišką prozą ne tik turiniu, bet ir forma. J. Kunčino kalba žemiška ir tiksli, grįsta smulkmeniškais faktais, stebinančiomis semantinėmis jungtimis. Todėl jo proza reikalauja aktyvios sąmonės – praleidus vieną ar kitą smulkmeną, nutrūksta ištisos gijos.
Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad J. Kunčino nedomina niekas, kas yra aukščiau žemės. Pirmajame romane „Glisono kilpa“ (1992) itin aktyvus anapusinis pasaulis, jis čia veikia ne tik kuriant intrigą, bet kartu yra savotiškas išsigelbėjimas. „Tik ar visuomet verta ieškoti prasmės ir naudos?“ (p. 28) – klausia pasakotojas ir pats autorius. Tačiau ta prasmė randasi nė neprašyta, sąmoningai nesukonstruota. „Glisono kilpoje“ ryškėja spontaniška minties eiga, stebina vaizduojamų patirčių ribiškumas, talentas visa tai vaizduoti be jokio sentimentalumo, herojiškumo, pernelyg nesureikšminant. J. Kunčino protagonistas, kad ir apie kurį romaną kalbėtume, apskritai nelinkęs skirti sau daug dėmesio, leistis į perdėtą savianalizę. Vis dėlto save vertina blaiviai ir kritiškai, tai ypač ryšku romane „Bilė ir kiti“ (2002). „Gyventi yra šimtąkart įdomiau nei kurti“, – teigia jis (p. 145).
Šis veikėjų „gyvenimas“ dažnai randasi per santykį – ryšio troškimą liudija jau pati dialogiška, organiška pasakojimo forma. Kreipiamasi į draugą, ankstesnį (ar „dabartinį“) save, buvusią meilę, skaitytoją. Be kitų žmonių J. Kunčino veikėjas tarsi neegzistuoja. Tačiau nuolatinis bruzdesys ir valkatiškas gyvenimo būdas sovietmečiu turėjo didelę kainą – tam reikalingos prisitaikymo strategijos, kurias pasakojimo veikėjas įvaldęs beveik genialiai. Mokėti patylėti, neišsišokti, nesiginčyti, kai nesaugu, o viešose vietose su nepažįstamais žmonėmis pernelyg neatvirauti. Tai ypač svarbu, kai tavo nakvynės vieta ar fizinė laisvė priklauso nuo aplinkinių. Dėl to „Glisono kilpoje“ ir „Tūloje“ kitam tenka didžiulė svarba. J. Kunčino pasakotojas yra sangviniško, lankstaus ir nuosaikaus būdo. Empirikas, visada atviras nuotykiui.
„Glisono kilpai“ simpatizuoju labiausiai, bet šio romano (vienintelis) leidimas – siaubingas, išbyrantis tiesiog puslapių pluoštais. Turiu tris egzempliorius, ir visus ištinka toks pat likimas. Manau, „Glisono kilpa“ įdomi keleriopai: jei J. Kunčino romanus skaitytume kaip vientisą pasakojimą, būtent čia prasideda protagonisto alkoholizmas ir benamystė, aiškus žingsnis anapus struktūros. Vilniaus užkaborių tyrinėjimai čia dar tik prasideda ir neilgai trukus... baigiasi. Pagrindinis vyksmas persikelia į Dzūkijos miškus: Vilnelę čia atstoja kitas upeliukas, užuoglaudas mieste – troba vidury miško, vaikštinėtojo mieste laisvę – gamtos (ir vidinė) monotonija, nelaisvė. Pirmiausia – nelaisvė pasprukti nuo pagrobėjų, paskui – jau ir nuo savęs paties, kaip reikiant įjunkusio į alkoholį. „Glisono kilpoje“, kaip ir romane „Bilė ir kiti“, ryškėja, kad protagonistui netgi pavojinga užsidaryti, įsivietinti: būtent tada paaštrėja savianalizė ir savikritika.
„Glisono kilpoje“ pasitelkiamas lietuviškas, arba, J. Kunčino žodžiais, „modernusis“ folkloras: nuo tiesioginių aliuzijų į pasakas, paslaptingo personažo Aitvaro iki fantastinių įvykių ir lengvo pasakų siužetų pamėgdžiojimo (kaip antai įžengimas į tamsiąsias girias). Įdomu, kad pasaka čia gyva tik tol, kol Jeronimas Jaras glaudžiasi miškuose, o Vilniuje savo ruožtu siautėja galios struktūros – komunizmo aktyvistai, milicija, cenzūra ir tardytojai... Kol nėra įstrigęs miškuose, Jaras mėgsta judėti, tačiau tikslų jis neturi, o jei ir turi, šie yra takūs, lengvai koreguojami horizonte pasirodančių alaus kioskų. Tiesa, skaitant „Glisono kilpą“ neapleidžia įtarimas, kad J. Kunčinas negalėjo apsispręsti: ar girios turėtų būti absoliučiai pasakiškos (t. y. ar čia turėtų galioti visiškai kitokie nei įprasto pasaulio dėsniai), ar tik iš dalies. Todėl išeina keistokas, nenuoseklus hibridas.
Kita vertus, su skaitytoju žaidžiama, jis vedžiojamas už nosies; atspėti, ką rasi kitame puslapyje, niekaip neįmanoma. Veikėjų motyvai taip pat gluminantys, sunkiai įspėjami, o vyksmas kartais grindžiamas nonsensu. Kita vertus, Jaras kone visuomet veikia skatinamas alkoholio (rečiau – moterų) būtinybės. Įvykių čia gausu, bet įtikimiausiai J. Kunčinas pavaizdavo Jaro vidines patirtis: sąmonės ir pasąmonės lygmeniu išgyvenamą alkoholinį kraupą, tuštumos ir socialinio anonimiškumo pojūtį. Anonimiškas Jaras galiausiai tampa ir pats sau. Rašytojas natūralistiškai vaizduoja, kaip alkoholis pamažu užlieja Jaro norus, valią, aistrą, smalsumą: „Man niekad nebebuvo liūdna ar linksma, man buvo ramu.“ (P. 228.) Šiame alkoholio kokone jis pasijunta itin komfortiškai, nes „degtinė apsaugojo mane nuo žmonių – nuo jų gerumo ar piktumo“ (p. 231). Tiesa, žmonių Jaras kurį laiką dar ilgisi, bet ilgainiui nebereikia ir jų – jis egzistuoja kitoje erdvėje su kitomis atramomis. Šiame romane intriguoja ir vietomis neblaivi, savo žodžiais vis suabejojanti pasakotojo kalbėsena: „Vasarą dar atgaivindavo upelė – ar nesakiau?“ (P. 232.) „Glisono kilpos“ pabaigoje J. Kunčinas įteisina karnavalo estetiką, vėliau tokią svarbią romane „Blanchiserrie, arba Žvėrynas–Užupis“ (1997). Tiek ji, tiek pasakiškai gausi puota paskutiniuose puslapiuose sufleruoja, kad autorius vengia tragiško tono.
Mirtis – dažna J. Kunčino romanų veikėja. Nė vienas jo kūrinys neapsieina be reikšmingų ar epizodinių mirčių, šalia jos dažnai atsiduria ir pats protagonistas. „Tūloje“ ir „Bilėje...“ veikėjas atsibunda kapinėse, o „Glisono kilpoje“ Jeronimą Jarą vis ėda mirties nuojauta. Kartais iš mirties pasijuokiama – kaip groteskiškame „Tūlos“ epizode, kai veikėjas nušliaužia į Laidojimo rūmus pailsėti karste. „Tūloje“ pro langą stebimas morge skrodžiamas lavonas, ant tiltelio randamas nužudytas žmogus, o protagonistą vis pavilioja Drugelių kapinės.
Per J. Kunčino romanus keliauja ir kitas pasikartojantis motyvas – žuvusios mylimosios, nusižudę ar alkoholio priveikti bičiuliai. „Glisono kilpoje“ mirtis sufolklorinama, suliteratūrinama, ji tarsi išsilaisvinimas, individualumo ir slegiančio kūniškumo paneigimas, grįžimas prie grynesnio, galiausiai – prie išvis nematerialaus prado. Rašytojo anapusybė neapibrėžiama krikščioniškomis sampratomis (nors „Glisono kilpoje“ ir siejasi su dangiškąja sfera), ji yra chtoniška, artimesnė lietuviškai mitologijai. „Glisono kilpos“ veikėjo pasaulėjautą bene tiksliausiai štrichuoja nerimas, patiriamas dėl jo užmušto milicininko vėlės. Jaras, nors šiuo poelgiu moraliai sužlugęs, visgi labiausiai jaudinasi dėl to, ar milicininko vėlė sugebėjo ištrūkti iš uždaros šiluminės trasos. Anapusybės, kitos dimensijos jutimas veikėjui suteikia vilties. „Respublikos“ straipsnyje, pasirodžiusiame po rašytojo mirties, žmona Rasa Kunčinienė prisimena vyrą dažnai kartojus, kad jis mirs. Aktyvus mirties veikimas romanuose tarsi leidžia išspręsti dilemą, slegiančią J. Kunčino romanų veikėjus: „Nes visuomet kas nors nusvers – labai retai dvasia ir beveik visuomet kūnas.“ („Bilė ir kiti“, p. 125.)
Nors J. Kunčinas puikiai išmanė kultūrinį kontekstą, jo žvilgsnis į visa ko „sukultūrinimą“ – kritiškas ir skeptiškas. Kultūra negali pakeisti žmogaus prigimties, juk „iš inercijos gyvena ir kraugerės mėsinės musės, ir proto kalnai“, – svarsto romano „Bilė ir kiti“ personažas (p. 144). Romanuose nugula daug to meto Lietuvos skurdo, purvo, nevalyvos, nesupoetintos buities ir masinių girtuoklysčių. Pasakotojas visuomet įvertina pašnekovo išsilavinimą ar netgi tardytojo raštingumą, tačiau mėgsta pašiepti miesčioniškumą, manieras, susireikšminimą ir statusą, karjerą, ypač susijusią su Komunistų partija. Kultūrinė žievė romanuose kartais pasirodo esanti tik nesėkmingas bandymas dangstyti natūrą. „Tūloje“ ir „Bilėje...“ regime, kaip protagonistą tokie miesčionys perpranta vien iš nudrengtų batų ir drabužių. O „Bilėje...“ (p. 77) pasakotojas svarsto: „Giminei esu mizerija ir nevykėlis.“
„Glisono kilpos“ pasakotojui tai irgi jautri tema, jis save priskiria puolusių žmonių kategorijai, savo būvį vadina degradacija. „Glisono kilpos“ ir „Bilės...“ personažas vis pasvarsto apie pirmykščių žmonių gyvenimą, kiaurą dieną tiesiog žiūrint į tolį. Tačiau žvitrioje, gyvastingoje J. Kunčino prozoje savigaila ar graužatis vietos neranda. Apskritai rašytojo veikėją norisi vadinti miesto tyrinėtoju, jo pulso fiksuotoju, bet niekaip – tikru miestiečiu. Vargu ar „tikrasis“ miestietis yra toks priklausomas nuo miesto užgaidų kaip J. Kunčino personažas; atvirkščiai – tikras miestietis veikiau priverčia miestą tenkinti savo interesus.
Romanas „Tūla“ (1993), palyginti su „Glisono kilpa“, turi kur kas konkretesnį idėjinį sumanymą, o „Bilėje...“ kaip pagrindinės siužeto ašys figūruoja mergina Bilė ir svarbiausia vieta – užeiga „Dešrelinė“. „Bilė ir kiti“ pasirodė tais pačiais metais, kai mirė J. Kunčinas. Šiame romane protagonisto iniciacija jau įvykusi, atsirado šiokio tokio pastovumo: namai, mėgstamiausia sambūrių vieta, kartu su ja – nuolatinė kompanija ir nelabai pastovaus būdo mergina Bilė. Todėl „Bilėje...“ kur kas apčiuopiamesnis veikėjo ir pasakotojo tapatumas, tampa lengviau save priskirti konkrečiai – šiuo atveju rašytojų – grupei. Tai liudija personažo laisvalaikis ir veikla: jis ne tik dažnai rašo, bet ir apmąsto patį rašymą. Čia, kaip ir „Glisono kilpoje“, atsiranda metalygmuo. Visgi „Glisono kilpoje“ rašymas Jarą veikiau gelbsti nuo beprotybės, o „Bilėje...“ tai yra valinga, sąmoninga veikla.
Įdomu, kad „Bilėje...“ žaismingai polemizuojama su paties rašytojo kritikais: „Geras grafomanas, sako Bolė Puodžius, kur kas verčiau nei rašytojas šundaktaris, kuris nieko neišmanydamas lenda į tavo sielą ir trokšta ją išgydyti“ (p. 139); „aš juk žinau, ko mano užrašams stinga. [...] Kilnumo. Užmojo“ (p. 118). Kartais skaitytojas gali pajusti, kad J. Kunčinas perskaito jo mintis („iš kur herojus gauna lėšų vynui ir alui, paklaus kada koks tyrinėtojas“; p. 117). Romane aiškiai juntamas pasirinktų rašymo strategijų išteisinimas ar net gynyba – „pamiršk charakterius, dairykis personažų, sumesk juos į tirpalą ar tiesiog į barščius“ (p. 134). Vis dėlto ar atsitiktinai „Bilėje...“ atsiranda daugiau kilnumo? Knygos veikėjas išties jautresnis aplinkai, tai ryšku psichiatrijos ligoninės epizoduose, jam ten įsidarbinus sanitaru ir matant žiaurius, ciniškus, absurdiškus sovietinio gydymo metodus. Psichiatrinės aplinka (irgi nuolatinis motyvas rašytojo romanuose) veikia kaip sovietinės sistemos atspindys, kai kitokumas, standarto neatitikimas veda į absoliutų asmenybės neigimą. „Bilėje...“ mažiau veiksmo, tačiau kiek daugiau minoro, kritikos savo laikmečiui, sistemai. Kartu daugiau aktyvaus kabinimosi į gyvenimą.
„Bilės...“ protagonistas vis dažniau ir griežčiau įsižiūri į save, savo gyvenimo būdą: „Nereikia išsigalvoti, čia kalta vis ta pati inercija, bukinantis gyvenimo būdas, amžinas prisitaikymas ir amžinas šūkis: kaip yra, taip ir gerai.“ (P. 168.) Jį supantys veikėjai įgauna tvirtesnius kūnus, įdomesnes charakteristikas. Klajokliškam J. Kunčino protagonistui kiti žmonės tapdavo epizodais, didelės gausos dalimi. „Bilėje...“ gausos mažiau, taigi ir įsižiūrėti pavyksta atidžiau. Pati Bilė, atsitiktinai atsidūrusi prie pasakotojo durų, suteikia istorijai kryptį, pasakotojui – gylio ir atvirumo („Bilė nėra man artimas žmogus, bet artimesnių neturiu. Galbūt nė neturėjau“; p. 219). O ir jausmas čia visai kitoks nei „Tūloje“ – apčiuopiamesnis, buitiškesnis. Jei ne ši veikėja, pasakotojas tiesiog užsiplepėtų ir gana monotoniškai „užsijuokautų“. Sąmoningai to siekiant ar ne, tačiau jos pačios charakteris išlieka gana mįslingas, juk tai – Mergina Žuvis, vis kartoja pasakotojas.
Galima ir reikia prie J. Kunčino prozos „pasikabinėti“, tik ar tai atskleis ką nors naujo? Vulgarumas, kalbinio saiko stoka, nuolatinis moterų seksualizavimas ir paviršutiniškas vertinimas. Beje, „Bilėje...“ atsiranda dar kitoks moters tipažas – beviltiškos vyro kontrolierės. Pasakotojas negali atsistebėti: o, vis daugiau moterų puikiai vairuoja... Rašytoją pateisina nebent tai, kad jis yra ano laikmečio atstovas. Jeigu tai pernelyg nekliūva, J. Kunčino pasakojimas veikia efektingai, išmušdamas skaitytoją iš įprastinių vertinimų ir aiškių kategorijų vėžių.