Nors Lietuvoje kasmet parašoma, išverčiama, išleidžiama daugybė knygų, tačiau nė kiek neperdėsiu sakydama, kad labai reta iš jų pretenduoja į išliekamąją istorinę vertę taip, kaip praėjusiais metais pasirodęs tritomis „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“. Kad šis leidinys yra įvykis Lietuvos kino istorijoje, abejoti neleidžia ne tik pavadinimas, bet ir iškalbingi skaičiai: 3 tomai, 1340 puslapių, 72 tekstai, 680 vaizdų ir 27 autoriai, tarp kurių Živilė Pipinytė, Rasa Paukštytė, Neringa Kažukauskaitė, Gediminas Kukta, Santa Lingevičiūtė, Narius Kairys, Mantė Valiūnaitė, Linas Vildžiūnas, Izolda Keidošiūtė, Sonata Žalneravičiūtė.

Ypatingo pagiriamojo žodžio nusipelno tritomio iliustracijos – net 680 Lietuvos kinui svarbių, retų ir įdomių kadrų. Tiesa, kartais norėtųsi, kad šie būtų didesni ir ne taip atmestinai „panardinti“ į tekstą. Nes koks tikslas dėti dviejų nykščio nagų dydžio kadrą su daug detalių, jei ten vis tiek nieko nepavyksta įžiūrėti?

Sunkiasvoris tritomis pradedamas apžvalgine Aistės Račaitytės esė „Pirmieji kino žingsniai. Nuo 1897-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo“, kurioje skaitytojai supažindinami su ankstyvaisiais kino žingsniais Lietuvoje. Čia rasime informacijos apie pirmąsias kino peržiūras Vilniuje, pirmuosius kino teatrus, atskirai aprašyti du su mūsų šalies kino pradžia siejami kūrėjai: daugeliui Lietuvos bei pasaulio kino entuziastų žinomas animacinio kino pradininkas Vladislovas Starevičius ir lietuvių diasporos Amerikoje užsakymu dokumentinius filmus kūręs Antanas Račiūnas.

Be platesnį kontekstą aprėpti, tam tikrus Lietuvos kino procesus fiksuoti bandančių kino kritikos tekstų ar kartais labiau sausus enciklopedijos skyrelius nei esė primenančių Lietuvos kino kūrėjų biografijų (daugiausia vyrų), tritomyje taip pat spausdinami interviu su Lietuvos kino kūrėjais, kurių dalies jau nebėra tarp mūsų. Išskirtinio dėmesio nusipelno pirmą kartą skelbiamas Lino Vildžiūno pokalbis su Vytautu Žalakevičiumi. Įdomu, kad pokalbis vyko 1978 m. pavasarį, kai L. Vildžiūnas, tuomet dar jaunas korespondentas, dėl šio „Literatūroje ir mene“ planuoto skelbti interviu vyko į Maskvą, studiją „Mosfilm“, kad pakalbintų V. Žalakevičių, tuo metu baigiantį filmą „Kentaurai“. Kaip rašo pats autorius: „Buvau maloniai sutiktas, tačiau spaudai jau parengtą tekstą metras užprotestavo. Gal jį suerzino rezultatas, jauno korespondento naivumas, bet įtariu, kad tokią spontanišką reakciją išprovokavo kokie nors nemalonumai „Mosfilme“. Pokalbis taip ir nebuvo atspausdintas. Jis atspindi ir savo laiką, ir, manau, sudėtingą režisieriaus asmenybę.“ (I t., p. 293.)

Tokios aplinkybės tik dar labiau skatina perskaityti interviu ir paspėlioti, kas jame tuo metu galėjo netikti V. Žalakevičiui. Galbūt politinio kino tema? Gal jo paties samprotavimai apie politinio, istorinio ir revoliucinio kino skirtumus? O gal visai kitos aplinkybės? Kita vertus, klausimas, ar etiška skelbti interviu, kuriam taip ir nebuvo duotas leidimas būti publikuotam, nors ir nebe toks problemiškas, vis tiek išlieka aktualus. Keista, kad interviu įžangoje autorius nemato reikalo šio sprendimo papildomai pagrįsti.

Antrą tomą pradeda informatyvus R. Paukštytės tekstas „Iš sustojusio laiko. Aštuntojo–devintojo dešimtmečių kinas“. Būtent skaitydama šį puikų tekstą, kuriame pateikiama daug informacijos ne tik apie to meto svarbiausius kino įvykius, bet ir pristatomas platus istorinis kontekstas, susijęs su politinėmis aktualijomis, cenzūra ir t. t., supratau, kad tinkama Lietuvos kino istorijos refleksija gali paskatinti apmąstyti svarbiausius Lietuvos kino istorijos įvykius ir padėti suprasti vietinę specifiką bei procesus. Lietuvos kinas didesnę savo „pilnametystės“ dalį nugyveno okupuotoje šalyje, kurioje tvyrojo privatų ir viešąjį gyvenimą apraizgęs galios santykių tinklas, numatantis aiškius pasakymus bei privalomus nutylėjimus. Taigi, rašyti Lietuvos kino istoriją visų pirma reiškia užsiimti galios archeologija.

Kitame vertingame antrąjį tomą baigiančiame tekste „Trys laisvės dešimtmečiai. Filmų rodymas Lietuvoje“ S. Žalneravičiūtė rašo: „Nuo pat darželių vaikai buvo pratinami eiti į kiną. Atrodytų, nieko blogo, kad vaikas kultūriškai lavinamas, žiūri filmą „Pasaka apie carą Saltaną“ ar animacinį serialą „Na, palauk!“. Tačiau visa, kas rodyta kino teatruose, buvo gerai apgalvota ideologinė strategija – propagandos, socialistinio auklėjimo, kontrolės mechanizmas, atsiskleidžiantis kino teatrų repertuare.“ (II t., p. 397.) Šiame tekste puikiai atskleistas kino kaip propagandinio mechanizmo ir socialinės inžinerijos įrankio potencialas, aprašytas jo paplitimo visuomenėje mastas. Pasak autorės, iki 1989-ųjų Lietuvoje veikė ne tik 150 kino teatrų, bet ir maždaug 1800 kitų kino rodymo vietų. Tekstas yra vertingas istorinis dokumentas dar ir dėl to, kad perėjimą nuo ideologinės gigantomanijos prie kuklių meninių bei komercinių pajėgumų ir visą kino rodymo infrastruktūros kaitą aprašo žmogus, pats dalyvavęs ir dirbęs šiame procese (S. Žalneravičiūtė ilgą laiką dirbo kino teatro „Skalvija“ programų sudarytoja). Dėl šios priežasties tekste labiau norėtųsi pirmojo asmens ir daugiau „užkadrinės“ medžiagos.

Pavadinimas „Lietuvos kinas“ gali suklaidinti skaitytoją, kad tai nuosekliai parašyta mūsų šalies kino istorija. Tačiau šį tritomį reikėtų vertinti labiau kaip frag­mentišką kino istorijos (ar veikiau istorijų) mozaiką. Panašaus pobūdžio leidinių problema dažniausiai būna ne nepateisintas nuoseklumo, vientisumo ir išsamumo pažadas, o chaotiškumas (kartojant kai kuriuos neesminius faktus ar detales net keliuose tekstuose, nors kiti svarbūs faktai lieka nepaminėti). Paėmus į rankas tritomį kyla klausimas, kuo šis Lietuvos kinui skirtų esė pluoštas skiriasi nuo į vieną vietą sudėtų senų žurnalų „Kinas“ krūvos. Tokį klausimą iš esmės pagrindžia ne tik tai, kad daugelis tritomio autorių rašo tekstus šiam kultūros žurnalui, bet ir tai, kad dalis „Lietuvos kine“ pateiktų tekstų anksčiau jau yra pasirodę minėtame žurnale, kuris ir yra šio tritomio leidėjas.

Radijo laidoje „Istoriko teritorija“ kalbinti leidinio sudarytojai R. Paukštytė, Ž. Pipinytė ir L. Vildžiūnas tvirtino, kad tritomiu ir nebuvo stengtasi atspindėti visos Lietuvos kino istorijos, kad net neverta bandyti to daryti, nes tai tiesiog neįmanoma. Tokia sudarytojų nuomonė mane sudomino. Viena – tokios pozicijos, neigiančios vieningo didžiojo naratyvo poreikį bei galimybę, laikytis šalyje, kurioje jau seniai pasirodė net ne po vieną šiai temai skirtą „enciklopedinį“ leidinį, bet visai kas kita tokį požiūrį skelbti gyvenant šalyje, kurioje panašaus pobūdžio darbo tiek dėl istorinių, tiek dėl ekonominių ir kultūrinių aplinkybių niekada nė nebuvo bandyta deramai atlikti. Pirmuoju atveju, turint bent kelis ankstesnius bandymus viename leidinyje sutalpinti visą šalies kino istoriją, sudarant tos šalies kinui skirtą leidinį veikiausiai net nekiltų mintis jo pavadinti taip abstrakčiai: „[Įrašyti šalies pavadinimą] kinas“. Tai būtų susiję ne tik su pavadinimu, bet ir su pačia leidinio koncepcija, kuri jau savaime prašytųsi siaurinti, tikslinti ir „chirurgiškai“ tiksliai rinktis temą, konceptualų pjūvį, kuriuo ir bus skrodžiamas pasirinktas kultūrinis laukas. Kaip vieną labiausiai vykusių per pastaruosius metus išleistų tokios strategijos pavyzdžių galėtume paminėti Linos Kaminskaitės ir Natalijos Arlauskaitės sudarytą leidinį „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ („Lapas“, 2021).

Nė kiek nenuvertinant paties aptariamo leidinio, kaip istorinio ir kultūrinio dokumento, išliekamosios vertės, tenka konstatuoti: nors tiek tritomio sudarytojai, tiek tekstų autoriai net neplanavo rašyti „enciklopedinės“ Lietuvos kino istorijos, tačiau jos stoka kaip kokia juodoji skylė prie savęs pernelyg priartėjusį projektą paveikė savo magnetizmu.

„Lietuvos kino“ sudarytojai teigia, kad nebando pristatyti išsamios Lietuvos kino istorijos,  tačiau neišpildytos monumentalumo pretenzijos čia neabejotinai esama. Tą byloja ne tik leidinio pavadinimas, bet ir abstrakti potemė, kurią bent dėl šventos ramybės imituoja paantraštė „Laiko slenksčiai, raidos ženklai“. Ji tarsi įpareigoja knygos sandaroje išskirti tuos „slenksčius“ ir „ženklus“, tačiau šito nė nebandoma daryti. Ap­skritai net nebandoma kaip nors struktūruoti. Tekstai išdėstyti pagal kino istorijos įvykių chronologiją, tačiau tomuose nėra pabrėžiamos skirtingos temos, potemės, skyriai ar skyreliai. Esė tiesiog sudėtos į vieną daiktą. Visų trijų tomų nugarėlėse įrašyta ta pati anotacija, neatspindinti atskirų leidinio dalių informacijos. Nors struktūra galėtų būti labiau apmąstyta, reikia paminėti, kad kiekvieno tomo pradžioje yra turinys, taip pat džiugina kiekvieno iš jų pabaigoje pateikta rodyklė, palengvinanti informacijos paiešką.

Kaip bandymas reprezentuoti išsamią Lietuvos kino istoriją šis tritomis nepasiteisina ir dėl fragmentiškumo, nenuoseklumo, stiliaus nevienodumo. Tačiau į šiuolaikišką bandymą vengti monumentaliosios istorijos ir pateikti daugybę skirtingų istorijų tai irgi nepanašu, nes dalis tekstų labiau primena ne autorių požiūrį ar teiginius ginančius straipsnius, o veikiau enciklopedijai tinkančius skyrelius (pvz., Luko Brašiškio tekstas „Jonas Mekas. Laisvojo pasaulio filmininkas“).

Viena iš pagrindinių leidinio stiprybių ta, kad tai yra dokumentas, liudijantis ateičiai, kokios pozicijos, balsai, koncepcijos XXI a. pradžioje egzistavo Lietuvoje. Įdomu, kad tokio liudijimo dalimi tampa ir hibridiškas knygos pobūdis, pakibęs tarp pareigos reprezentuoti Lietuvos kino istoriją ir pastangų kalbėti apie tai, kas šiuo metu iš tiesų rūpi pavieniams tekstų autoriams.