Pradžioje šis tas apie dulkes. Prisnūdau dieną, o kai keldamasis vėlyvą popietę ir galvodamas apie tekstą, kurį turiu parašyti ir kuris nesirašo, krestelėjau antklodę, saulėje sukilo dulkių stulpas. Iškart aišku, kad būtent dulkės taps pagrindiniu personažu, jomis nuklosiu vis dar tuščią kompiuterio ekraną. Būdamos vienu nuobodžiausių dalykų, dulkės nėra įveikiamos. Tikėtis laimėti mūšį su dulkėmis galėtų nebent koks pamišęs inspektorius Monkas. Kad ir kiek vaikščiočiau įsitvėręs siurblio ar ropinėčiau su šlapiu skuduru, jos dauginasi, slepiasi užkaboriuose, ant knygų, po spintomis, kartais tiesiog kybo ore kaip metafizinė substancija. Aiškiausiai jos apsireiškia vidudienį ar popie­tę, saulės spinduliams įspindus pro langą. Neatsitiktinai nuobodulys poetinėje vaizduotėje siejasi su popietėmis, ypač sek­madienio, ypač vasaros, – su tuo dienos momentu, kuris galėtų būti vienas iš gražiausių, kai visas laikas ir visa šviesa tarsi priklauso tau. Todėl nenustembu skaitydamas apie Egipto atsiskyrėlius, kurie kalbėjo apie „vidurdienio demoną“, primetantį vienuoliams abejingumą, atsainumą, nuobodulį. Dulkės primena mūsų laikinumą, tai patvirtina ir Šventasis Raštas: „Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“

Kita vertus, Josifas Brodskis garsiojoje kalboje „Pagiriamasis žodis nuoboduliui“ teigia, kad per nuobodulį byloja laikas. Poetas advokatauja nuoboduliui: „Tu baigtinis, – nuobodulio balsu kalba laikas, – tad kad ir ką darytum, mano požiūriu, yra tuščia.“ Nuobodulys sklaido mūsų iliuzijas, verčia stabtelėti, susimąstyti. Jis turi ir destrukcijos galių ar užuomazgų, ne veltui Dante nuobodžiaujančius apgyvendino viename iš pragaro ratų, gilioje pelkėje, šitaip tarsi mėgindamas pasakyti, kad nuobodulys yra nuodėmė, kurios galima išvengti. Tą tiesmukai įvardijo žaismingasis dendis Oscaras Wilde’as, pareikšdamas: „Vienintelė baisi nelaimė ir vienintelė neatleidžiama nuodėmė pasaulyje – nuobodulys.“

Tačiau iš laiko perspektyvos, o greičiau – amžinybės požiūriu, sub specie aeternitatis, – dulkės ir nuobodulys atrodo neišvengiami ir neįveikiami. Ir kas tuomet lieka namų šeimininkei ar poetui, eilėraščio šeimininkui? Abu tęsia kovą, kurios niekada nelaimės. Aš, namų šeimininkė ir eilėraščių autorius viename asmenyje, tęsiu kovą su dulkėmis ir nuoboduliu, švaistausi šluota ir apimtas paskališkos baimės daužau kompiuterio klavišus.
Bandau įsivaizduoti, iš kur poezijoje atsiranda nuobodulys. O gal jo ten nėra? Šiaip ar taip, poezijos, kaip ir bet kokios kūrybos, šerdyje yra pastanga pabėgti nuo kasdienybės, pagaliau – ir nuo nuobodulio. Poezijoje tarsi turėtų būti visko, tik ne nuobodulio. Vis dėlto ten jo yra. Kaip jis ten patenka, pro kokius plyšius? Dalį jo atsineša patys poetai, nuolat kartodami tuos pačius veiksmus – purtydami apdulkėjusius žodžius ir dėliodami iš naujo. Donaldas Kajokas klausia: „Kodėl aš rašau jau kone keturiasdešimt metų? Juk tai, atrodytų, beprotybė, rutinų rutina, pekliška nuobodybė, tas pats per tą patį! Bet man pasaulis atsiveria būtent per raideles, eilutes, per formą. Rodos, visas gyvenimas prabėgo, bet kaip nenuobodžiai...“ Patirtis padeda giliau nusileisti į gyvenimo katakombas, tačiau ir augina nuobodulį, kurio įveikai reikia vis didesnių pastangų. Nuobodulys tampa pačios poezijos tema, vis dažniau poezija galvoja apie pačią poeziją.

Nes poezija vis labiau nuobodėja, ir ne tiek turiniu, kiek savo esme. Jos beveik niekas nebeskaito, išskyrus pačius poetus ir poetais netapusius kritikus. Aidas Marčėnas dar radikalesnis, anot jo, „poezija prasminga ir tuo, kad yra gal pats nereikalingiausias dalykas pasaulyje; dar nereikalingesnis, nei žmogus“. Man vis nuobodžiau skaityti eilėraščius, nes juose nerandu to, ko ieškau. Dar žiauriau – nesu tikras, kad ten ko nors ieškau, kad tikiuosi ten ką nors surasti. Tik labai retai skaitymas (rašymas) pramuša nuobodulį. Bet būtent šios akimirkos leidžia likti poezijos teritorijoje. Nes kitur yra dar nuobodžiau.

Pagaliau – apie žaismę. Būtent žaismė yra viena iš nuobodulio poezijoje formų. Pats žodis „žaismė“ apibūdina paviršutinišką homo ludens veiksmą. Vaikiško kaleidoskopo spalvų ir formų žaismė, saulės spindulių dulkėtame kambaryje žaismė. Poeto žaidimas atveria gilesnius klodus, o žaismė tėra žodžių keliamas mirguliavimas. Jau minėtas Aidas M. apie kito poeto eseistiką rašo: „Gražūs paviršiai. Jokios atsakomybės. Talentinga, atraktyvu, o patyrusiam – dar ir nuobodu.“ Nes žaidimas paviršiais, žaismė pasirodo kaip išvirkščia nuobodulio pusė.

Nenorėčiau tvirtinti, kad poeziją iš nuobodulio reikia traukti rimtu veidu, nes yra ir daugiau būdų. Yra Kristus, kuris niekada nesijuokė, yra ir nuolat besišypsantis Buda. Yra laikas rinkti akmenis ir yra laikas juos mėtyti. Tęsdamas žaidimą gražiais citatų paviršiais norėčiau perfrazuoti dar vieną poetą: „Iš nuobodulio visa tai.“ Nes ir visi pašnekesiai apie nuobodulį – iš nuobodulio.

Gražus pavasaris, gamta eina iš proto, visi paviršiai nukloti žiedadulkėmis. Net ir veidrodis, tad

pamiklinu kojas išvėdinu laikraščius
dulkes nuo veidrodžio nubraukiu
net nepasižiūriu kokios naujienos jame