Vaikų rašytojos Evelinos Daciūtės knyga „Laimė yra lapė“ išrinkta 2017-ųjų Metų knyga vaikams, pateko tarp „Vagos“ knygynų tinklo populiariausių vaikų ir jaunimo literatūros kūrinių, atstovavo lietuvių vaikų literatūrai ką tik vykusioje Londono knygų mugėje. Apie vaikų literatūros tendencijas, įkvepiančias knygas ir laimę su autore kalbasi Laimutė Adomavičienė.

 

Atsitiktinai ar dėsningai jūsų knygoje „Laimė yra lapė“ galima pastebėti paralelę tarp berniuko Povilo ir lapės bei Mažojo princo ir jo lapės? Dar viena asociacija su Antoine’o de Saint-Exupéry kūryba: Povilo tėtis – lakūnas, kaip prancūzo romano „Žemė žmonių planeta“ personažas...

Rašydama lapės ir Povilo istoriją net nepagalvojau, kad yra dar viena istorija apie berniuko ir lapės draugystę, o jos rašytojas A. de Saint-Exupéry pats buvo lakūnas. „Mažasis princas“ man visada buvo „arti širdies“, bet „Laimė yra lapė“ tekstą kūriau galvodama ne apie jį ‒ rašiau specialiai iliustratorei Aušrai Kiudulaitei. Ją tekstas ne tik įkvėpė kurti, bet apskritai įtraukė į vaikų literatūrą. Kai pradėjome dalytis knygos vaizdais, tuomet ir atsirado sakančių, kad tai panašu į „Mažąjį princą“. Man tai buvo netikėta, o Aušra nutarė nevengti to ir savo iliustracijose panaudojo prancūzų rašytojo knygos fragmentus, nevengė parafrazių. Pasak literatūros kritikės Linos Buividavičiūtės, „[p]erskaičiusi knygos anotaciją, turėjau dvejonių dėl akivaizdaus knygos kontekstualumo – literatūroje jau būta tokios draugystės, ir dar kokios – Mažojo princo ir lapės. Galvojau, ar padės, ar gramzdins A. de Sent-Egziuperi istorijos svoris. Perskaičius, galiu konstatuoti, jog autorės sugebėjo atsispirti nuo Mažojo princo istorijos, išsaugoti jos išmintį, tyrumą, gelmę, vertybiškumą, o kartu sukurti originalią, išsiskiriančią pasaką“.

Be galo mėgstate skaityti knygas. Kokius paminėtumėte jūsų tekstus įkvėpusius rašytojus?

Manau, paprastai nejaučiame, kas mums daro įtaką, nes tai tapę mūsų dalimi. Mano kūryba yra visos perskaitytos knygos, visi sutikti žmonės, visos aplankytos vietos. Ir kartu nė vienas iš šių dalykų.

Jūs su iliustratore A. Kiudulaite – tobulas duetas. Išskirtinės iliustracijos pratęsia, papildo tekstą, pavyzdžiui, į knygą „Laimė yra lapė“ iš kitų jūsų knygų atkeliauja dramblys, atsiranda sūpynės, oranžinis prisukamas apelsinas. Ar planuojate naujus bendrus projektus?

Abi labai to norime, nes dirbti kartu mums nepaprastai patinka. Bet nusprendėme, kad geriausia viską paleisti pasroviui – jei atsiras tekstas, kuris Aušrą „nuneš“ taip, kaip „Laimė yra lapė“, bus puiku. Bet tai turi nutikti tarsi savaime, o ne rastis iš sizifiškų kančių.

Kaip apibūdintumėte dabartinę lietuvių literatūrą vaikams? Kas imponuoja, o kas kelia nerimą?

Džiugina, kad prieš kokius trejus metus prasidėję pokyčiai vaikų literatūroje vis labiau įsisiūbuoja. Nors, žinoma, vaikų literatūra vis dar paribiuose ir vertinama kitaip nei suaugusiųjų. Man patinka, kad ji tampa vis įvairesnė, tik gaila, kad naujienos sunkiai sulaukia įvertinimo, o naujiems žmonėms durys ne taip lengvai atveriamos. Dar nesame drąsūs. Man pačiai įdomu daryti tai, kas nebuvo daryta anksčiau, ieškoti naujų formų. Saugūs keliai ne man. Dabar jaučiuosi puikiai, kadangi atradau savo antrąją kūrybinę pusę – dailininkę A. Kiudulaitę. Su ja jūra iki kelių.

Jūsų istorijose dažnai veikia gyvūnai: meškiai, drambliai, lapė, banginis, šuo. Kodėl pasirenkate juos? Kaip į pasaką „įlindo“ lapė?

Lengviausiai paaiškinčiau meškių atsiradimą. Mano pirmoji iliustratorė Rasa Kaper, su kuria įžengiau į vaikų literatūrą, siuvo kolekcinius meškius, paskui juos pradėjo ir piešti. Juos pamačiusi „užsikabinau“. Drambliai galvoje atsirado kartu su kuriama istorija: matyt, didelė šeima pasąmonėje asocijavosi su dramblių kaimene. Kuriant istoriją išniro ir lapė. Kaip ir banginis su šunimi. Mano draugė Amerikos lietuvė rašytoja Laima Vincė pastebėjo, kad dramblių šeimyna labai lietuviška. Anot jos, JAV tokių stiprių ryšių su seneliais dažniausiai jau nėra. Neryje niekada banginiai negyveno, bet rašytojo profesija tuo ir ypatinga – ką sugalvojai, tas ir yra. Jei ne realiame gyvenime, tai literatūriniame pasaulyje. Tą pabrėžiu susitikimuose su vaikais: rašytojas, dailininkas gali sukurti pasaulį arba jį sulyginti su žemėmis ir vėl atstatyti lyg niekur nieko.

Kodėl knygoje „Laimė yra lapė“ pasirinkote kitokią, medžio namelyje gyvenančią šeimą? Berniukas auga vienas, jam šiek tiek liūdna. Eidamas į kepyklą šeimai bandelių, susidraugauja su lape. Vėliau ją praranda, paskui vėl susitinka...

Man ta šeima kitokia tik tuo, kad jos gyvenamoji vieta neįprasta. Nepažįstu nė vieno, gyvenančio namelyje medyje. Bet jei paklaustumėte vaikų, ar norėtų ten gyventi, jei paklaustumėte suaugusiųjų, ar vaikystėje apie tai svajojo, pakiltų miškas rankų. Štai todėl Povilas su tėvais ten ir gyvena. Vaikams būna ir liūdna, ir nuobodu, nesvarbu, keliese gyventų. Tai tiesiog nutinka ir turėtų praeiti. Gyvenimas visoks. Vaikai atranda ir praranda, kaip ir suaugusieji. Man pasakojo, kad į užsienį išvykę Lietuvos vaikai šią istoriją laiko emigracijos istorija. O suaugusieji įžvelgia ir kitų sluoksnių. Labai įdomu, kad knyga apauga naujomis istorijomis, požiūriais, pastebėjimais. Ji gyvena toliau, nors taškas joje jau padėtas.

„Laimė yra lapė“ istorija vyksta didelio miesto pakraštyje esančiame parke, kur netikėtai galima sutikti besisupančią lapę. Ar lengvai jūsų pasakoje tikrovė su(si)lydo(ma) su fantazija?

Kartą su Aušra važiavome iš susitikimo Varėnoje. Snigo, kelias buvo slidus. Staiga Aušra sušuko: „O kas ten grioviu eina?“ Tas kažin kas iš griovio pasuko į miško keliuką ir atsisuko. Tai buvo lapė. Ji tarsi laukė mūsų pakely, sulaukė, pasisveikino žvilgsniu ir nubidzeno į mišką. Mums su Aušra tai buvo akimirka, kai fantazija susipynė su tikrove. Visokių neįtikėtinų dalykų nutinka gyvenime, o pasakose – net ir labai tikroviškų.

Susitikimuose su mažaisiais skaitytojais įdėmiai klausotės jų atsakymų į klausimą: „Kas yra laimė?“ Kas yra laimė jums? Apie kokią laimę užminate knygos dedikacijoje „Ir sau: Tokiai, kokia buvau 1981 m. vasarą“?

Man laimė yra mano šeima, rašyti knygas ir kartu su Aušra keliauti po susitikimus su skaitytojais. Tokia mano pilnatvė. Tik santykį reikia nuolat koreguoti, kad vieni dalykai neuzurpuotų per daug, o kiti nenukentėtų. O 1981 m. vasara buvo paskutinė prieš pirmuosius praradimus. Kitos vasaros nesulaukė mano senelis Antanas. Anūke nustojau būti prieš porą metų, mirus močiutei Albinai.

Minėjote, kad vienas iš įkvėpimo šaltinių – jūsų vaikai, kad užrašote jų kalbeles. Kaip dažnai jas panaudojate tekstuose?

Vaikų, jų bičiulių, draugų vaikų poelgiai, kalbos teikia idėjų būsimiems siužetams. Manau, jų daugiausia „Meškių istorijų“ knygose. Man svarbu, kad skaitant vaikus apimtų jausmas, kad ir jiems taip buvo, kad ir jie tą jautė, kad ne vieni pasaulyje su savo problemomis, kurios iš tiesų gali būti išspręstos. Mano vyras, perskaitęs „Dramblius“, paklausė, ar dramblys senelis – kartais ne mano tėvas? „Mano tėvas, tavo tėvas“, – atsakiau. Dukra matematikos svarbą akcentuojančio meškio paveiksle įžvelgė tėtį. Kiti irgi pasakoja istorijose pamatę save, savo artimuosius.

„Laimė yra lapė“ buvo išrinkta atstovauti lietuvių vaikų literatūrai Londono knygų mugėje. Kaip vyko verstinės knygos pristatymai?

Praėjusią savaitę su Aušra viešėjome Londone: „Imagine Children’s Festival 2018“, vykstančiame pačiame miesto centre, pristatėme anglišką „Laimė yra lapė“ variantą, kuris vadinasi „The Fox on the Swing“. Čia pirmą kartą ir pavartėme ką tik išleistą knygą. Šią išvyką organizavo ir finansavo Lietuvos kultūros institutas. Britų vaikams surengėme dvejas kūrybines dirbtuves, kuriose jie kūrė laimingą lapės pasaulį. Mes abi labai jaudinomės, nes užsienio kalba ribojo galimybes pasakyti tai, ką norime. Tačiau po renginio žmonės gyvai ar socialiniuose tinkluose džiaugėsi knyga bei dirbtuvėmis, teigė, kad labai jaučiamas mūsų entuziazmas, tikėjimas tuo, ką darome, meilė kūriniui. Taip pat po renginio susitikome su leidyklos „Thames and Hudson“ atstovais, kurie aprodė per tris aukštus įsikūrusius leidybos namus, supažindino su darbuotojais. Įspūdžių buvo labai daug, sunku patikėti, kur nuėjome nuo 2016 m. rudens, kai pasirodė mūsų knyga. Dabar norime tikėti, kad knygą pamils ir užsienio skaitytojai. Pirmieji įspūdžiai labai geri. Beje, išvažiuojant iš Londono, pačiame jo centre, prieš mus išbėgo lapė. Tikra lapė ruda uodega. Kirto gatvę, nubėgo tolyn ir dingo parkelyje. Sako, nemažai tų lapių Londone gatvėmis pralekia, bet mes supratome tai kaip ženklą. Laimingą ženklą. Laimė yra lapė. Ar ne?