Visą gyvenimą, kiek save pamenu, nemėgau jubiliejų. Net ir gimimo dienų – savų ir artimų žmonių, juo labiau svetimų. Nemėgau privalomųjų literatūros sąrašų ar kitų kanonų. Ir konkursai man taip... kažkaip nelabai...

Laiko švytuoklė suardė senąsias mano nuostatas: jei ne jubiliejai, kažin ar būtų pasirodžiusios knygos, apie kurias šį kartą džiugiai pasakosiu. Jei ne konkursas, tai nebūčiau pažinusi jaunųjų autorių, kuriems baigdama apžvalgą skirsiu tik vieną kitą žodį.

Nei jubiliejai, nei konkursai nekuria literatūros. Jie kuria literatūros gyvenimą. Jie tėra numindžiotas arba neišmintas takas menų gausoje. Galbūt gatvė...

 

„Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“. Sudarė Alfas Pakėnas ir Gasparas Aleksa. – K.: „Kauko laiptai“, 2015.

Tu gyveni many tarsi provincijos
Miestelio gatvė dideliam mieste...

Štai eilutės, kurios knygoje suskamba bent keturis, o gal ir daugiau kartų. Jas cituoja ne vienas prisiminimų rinkinio autorius, pasakojantis apie poetą, žurnalistą Algirdą Verbą (1941–2000).

Į šią knygą dairiausi ilgokai. Matydavau ją pagarbiai padėtą, iškeltą virš kitų knygų Ignalinos viešosios bibliotekos skaitykloje. Verba nuo viršelio žvelgė į mane, o aš nuo jo bėgau. Žinau kodėl. Ne vieną kartą Vilniaus gatvėse pamačiusi Algirdą sukdavau į šoną. Dėl visa ko. Niekada nebuvo jis manęs nei iškeikęs, nei pasiuntęs, bet vengiau. Žinojome visi, kad kur jis –­ ten šiokia tokia pavojaus zona.

Knygą parsinešiau tik sužinojusi, kad šis LM numeris skiriamas sovietiniam laikotarpiui. Verba, jo audringas būdas, jo skaudi poezija raiškiai atspindi tą metą. O jau kai parsinešiau, nebegalėjau atsitraukti. Perskaičiau per dieną. Nejaugi manote, kad Lietuvai stinga romanų apie sovietmetį? „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“ – nelyg romanas ar dar daugiau. Galbūt – anų laikų saga, pasakojanti apie vaiką nuo Nemakščių, įkalintą gipso karste. Algirdas vaikystėje susirgo tuberkulioze, šešerius metus pragulėjo gipse Šilutės sanatorijoje, kurioje tėvams aplankyti vaikus buvo leista tik kelis kartus per metus. Vienas iš knygos sudarytojų, Algirdo bičiulis Gasparas Aleksa rašo: „Jo eigastis taip ir liko keista, tarytum žmogaus, klampojančio per šviežiai suartą lauką. Tas klupinėjimas atsispindėjo net rašysenoje, eilėraščių tekstuose, jų deklamavime.“ Kitas knygos sudarytojas –­ Alfas Pakėnas. Ir jis pažeria dosnų pluoštą prisiminimų apie bendravimą su Algirdu Ukmergėje ir jos apylinkėse: Atsivežė ne eilėraščius, o gyvą riksmą. Į nieką nepanašų, negirdėtą. Beria, tarsi traiško žodžius, užspringsta, dūsta, šėlsta. Skaitė kažkaip naujoviškai, tie žodžiai nepaklusnūs – lyg plūstųsi, lyg pultų klausytojus prakeiksmais ir grasinimais – aš gyvenu, aš myliu, aš noriu, man skauda: padėkite! O koks gaivus ir linksmas buvo tas jo tradicinis šaukinys prieš pradedant skaitymą: „Cigaretę“!

Apie Verbą knygoje pasakoja dvi dešimtys žmonių – giminaičiai, studijų bičiuliai, poetai, žurnalistai. Yra ir paties rašytų autobiografijos fragmentų, o svarbiausia – eilėraščių faksimilės. Ir jo, ir jam skirtų. Ir nuotraukos, nuotraukos... Ne tik meistro Romualdo Rakausko, bet ir buitinės – iš fotoateljė ar šen ten tyčia netyčia spragteltos.

Žeriu komplimentus ne tik knygos sudarytojams. Ir redaktoriui Viktorui Rudžianskui, ir kalbos redaktorei Aurinai Venislovaitei, ir apipavidalintojai Ingai Paliokaitei-Zamulskienei. Knygos pilkuma nėra nyki. Ji įrodo: pilkos spalvos bijo tik pilki.

Negaliu atplėšti akių nuo Nijolės atvaizdo: ji Adela spektaklyje pagal Federico Garcios Lorcos dramą „Bernardos Albos namai“. 1968 metai... Ta Nijolė, kurią pažinojau mergautine pavarde. Nustėrau, kai sužinojau: Nijolė – Verbienė? „Lėtas ir ramus. Būdavo sunku išprovokuoti barnį, nors aš ir rėkdavau, ir bardavausi, – taip našlė apibūdina Verbą. Labai švelnus žmogus. Man patikdavo, kai jis nusiimdavo akinius. Šitokio tyrumo akių neteko matyti. Būdavo – žiūri kūdikio žvilgsniu, akys mėlynos mėlynos...“
Knygoje ne kartą minima: tas švelnus žmogus buvo lovelasas, dažnokai skundęsis nelaimingomis meilėmis. Privalau tuo tikėti. Nors pati niekada taip nebūčiau maniusi...

Ką galiu parašyti apie kitus žmones, pateikusius prisiminimus?

Jų laimei ar nelaimei, jų valia ar visai be jokios valios – ši knyga ne tik apie Algirdą Verbą. Taip jau nutiko, kad pasakodami apie jį žmonės ne tik pasipasakoja, bet ir išsipasakoja. Skaitydama lyg ir naujai regėjau Valdemarą Kukulą, Vidmantę Jasukaitytę, Joną Mačiukevičių, Romą Daugirdą. Tie patys, bet ir kiti.

Svarbu paminėti, kad sudarytojai prisiminimų prašė ir iš žurnalistų. Kaip kitaip. Kad Verba lovelasas – nežinojau. Kad geras žurnalistas – taip. Anais nykiais laikais sugebėjo sukurti bent jau svaigų, viliojantį rašinio pavadinimą – net jei rašė apie komunistinius paradus.

Turėčiau aprašyti knygą, pasakojančią apie Verbą. O rankos manęs neklauso, jos pačios stuksi klavišus apie tai, kad Verba mano atmintyje nei kostiumuotas, nei šlipsuotas. Visai kitoks, nei rašo jį prisimenantys. Keistos žalsvos spalvos marškiniais, raudona megzta liemene, įkaitęs, įniršęs jis raišuoja Vilniaus gatve. Kur daugiau eitų – tik į Žvėryną, kuriame ir buvo jo namai.

Neįtikėtina, kiek citatų knygoje apie Verbą buvau pasižymėjusi. Kiek jų norėjau pažerti.

Kodėl ir kam?

Gal geriau šūktelti: skaitykite romaną (kuriame tiek romanų....) apie Algį. Kaip liudija bičiuliai, Algirdu niekada niekas jo ir nevadino. Baironu – taip.

 

„Korespondencijos fragmentai, Aldona Liobytė (1915–1985)“. Sudarė Giedrė Jankevičiūtė ir Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Gal keista, gal ne, bet dvi knygas apie skirtingas asmenybes sieja Žvėrynas. Ir jis, ir Aldona Liobytė gyveno Žvėryne – santykinai dideliame mieste, mažoje gatvėje. Verba į Vilnių atvyko iš Žemaitijos. Liobytė kilusi iš senųjų lietuvių vilniečių. Gimė ir augo gatvėje, dabar jau gavusioje Mindaugo vardą.

Knygos apie Verbą baiminausi. Knygos apie Liobytę laukiau. Ją sudarė rašytojos dukra Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė ir šeimai artima Giedrė Jankevičiūtė.

Kodėl laukiau?

Esu sena Aldonos Liobytės gerbėja. Nuo jaunumės. Iki mūsų namų Antakalnyje atsklisdavo pasakojimai apie Liobytę, kuri kadaise vienoje iš nedaugelio Lietuvos leidyklų rūpinosi vaikų literatūra. Taigi knygomis, kurias skaičiau. Jų nepamiršau.

Pamenu, kaip kartą man, studentei, tėvai įteikė siuntinėlį. Prašė, kad nuneščiau jį į Žvėryną – pačiai Liobytei. Tuo metu rašiau diplominį (baigiamąjį) darbą, šiek tiek susijusį su vaikų literatūra. Naiviai tikėjau, kad rasiu būdą Liobytę pakalbinti. Nepavyko. Patrypčiojau ties durimis, nežinia kam siuntinį įteikiau. Kalbėtis nedrįsau...

2015 m. apie aktorę, leidėją, rašytoją Aldoną Liobytę pasakyta ir parašyta daug. Būta ir konferencijų, ir tekstų kultūros spaudoje. Juk šimtmetis...

Paskaitose, seminaruose dažnokai remiuosi knyga apie ją, pasirodžiusia 1995-aisiais. Ir prisiminimai, ir laiškai –­ rašytojos artimiesiems, artimųjų jai.

Šį kartą pasirinktas visai kitas pasakojimo būdas: skaitome epistoliką. Tik ją. Tik Aldonos Liobytės susirašinėjimą. Skaudų, atvirą, tikrą, ironišką. Didžioji laiškų dalis – jos. Truputis yra ir jai. Tai, kas išsaugota.

Įžangoje sudarytojos rašo: Su XIX a. Liobytę siejo ir rašymo technika. Visą gyvenimą ji naudojo į medinį, o vėliau į plastmasinį kotelį įstatytą metalinę plunksną, kurios neiškeitė nei į parkerį, nei į tušinuką, nei juo labiau į rašomąją mašinėlę. Rašė greitai, energingai, staigiais judesiais dažydama plunksną greta stovinčioje stiklinėje rašalinėje su užvožiamu arba užsukamu dangteliu. Gana aiškus ir gražus jos braižas išliko beveik nepakitęs nuo ankstyvos jaunystės iki senatvės. Grafologai pasakytų – stiprios asmenybės braižas.

Lyg ir sarmata, lyg ir džiugesys atkartoti tai, ką rašiau pasakodama apie knygą, skirtą Verbai: ne tik poetas, žurnalistas Algis, bet ir Liobytė, jos grakšti epistolika sulaukė dailios, mandagios leidybos. Yra gyvenimo datų sąrašas, yra ir nuotraukų. Mano akis užkliuvo už dviejų atvaizdų. Pirmasis: namas su bokštais Kaune, Žemaičių gatvėje, o tiksliau – gatvelėje. Cituoju parašą prie nuotraukos: „Čia apsigyveno iš Vilniaus ištremta Aldona Liobytė, čia brendo jos ir Vytauto Paškevičiaus apsisprendimas susituokti.“ Antrasis atvaizdas: „Aldona Liobytė-Paškevičienė su vyru Vytautu Paškevičiumi ir bičiuliu Antanu Vengriu Vilniaus geležinkelio stotyje 1939 arba 1940 m.“

Tą namą Žemaičių gatvėje ne kartą vaikystėje ganiau akimis: jis dvelkė pasakomis. O Aldona, būsima rašytoja, stotyje? Merė Popins – štai į ką ji man panaši. Tobulą auklę įsivaizduoju tik tokią. Mįslingą, romantišką, griežtą, bet ir sutrikusią...

Bloškiantys į anuos laikus, į moterų tų dienų lemtį laiškai, rašyti dailininkei Jutai Čeičytei. Pirmasis jų išsiųstas 1949 metais. Paskutinis 1971-aisiais. Gal svar­biausi laiškai knygoje. Vien iš jų gali atkurti to meto žmonių būsenas.

Susirašinėta ir su Ona Šimaite – su asmenybe, apie kurią ilgainiui išgirstame vis daugiau palankių žodžių. Juodvi niekada viena kitos neregėjo. Vilnietė ir paryžietė išsipasakojo laiškuose.

Sofija Čiurlionienė, Juozapas Kėkštas, Antanas Vienuolis, Jonas Jurašas, Kazys Saja – skrieja ir atskrieja laiškai, ir patenka jie į asmeninius ar valdiškus archyvus, ir tampa... kuo? Ogi romanu –­ apie Aldoną Liobytę, ogi saga apie Liobių giminę, ogi pasakojimu apie šiokią tokią anokią, bet vis dėlto – inteligentiją.

Žvėryno Verba mėgo pabrėžti, kad yra mužikas. Toks ir buvo. Velniškai talentingas, bet – mužikas.

Žvėryno Liobytė? Ji akcentavo, kad nėra jokia rašytoja. Ar galėjo spėti, kad laiškai atlėks iki mūsų ir taps prasmingu skaitymu: štai kaip gyventa anais laikais.

 

„Jaunųjų žodis“. Studentų literatūrinės kūrybos almanachas. – V.: „Nordina“, 2016.

Kaip jau minėjau, Liobytė vengė save vadinti rašytoja. Nuo Verbos pirmosios publikacijos spaudoje iki jo pirmosios knygos (gerai žinoma serija PK) praėjo net septyniolika metų.

Tų dviejų asmenybių akivaizdoje žvelgiu į studentų kūrybą, į konkursą, kurį rengė Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultetas, leidykla „Nordina“, ir... sunku patikėti, bet taip... Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka.

Tai tik almanachas, tai tik kukli leidyba, tai tik pirmieji aštuoniolikos autorių bandymai. Konkurse dalyvių būta daugiau. Tuos, kurie verti spaudos (tiražas 200 egz.), atrinko Edukologijos universiteto dėstytojai.

Poezija nusivyliau. Proza – ne. Į 1956 metų įvykius Vengrijoje žvelgia Jevgenijus Paniutinas, nereikšdamas simpatijų nei tai, nei kitai pusei. Jo apsakymas „Geltoni batai“ žengia iki šių dienų – iki skubotų teismų, smerkimų, egzekucijų.

Jaunieji almanacho prozininkai žvelgia ne į ateitį: jie dairosi į anapusinį pasaulį. Roberto Glivicko novelė „Ten, kur viskas prasidėjo“ pasakoja apie kelionę Kaunas–Pragaras, apie autobusą, kuriame gal ir įmanoma išsivalyti nuo pasaulio mėšlo.

Dovydas Paslauskas, gal to net ir neįtardamas, tęsia Liobytės tradiciją: kuria novelę apie vaikystės naiviai žiaurias patirtis.

Gerbdama ir jaunuosius literatus, ir anon pusėn nukeliavusius, cituosiu almanacho autorę Danutę Daučiūnaitę: Jeigu ne nuotraukos, kokie nors to žmogaus daiktai, padaryti dirbiniai, išlikę jo ranka rašyti užrašai, atrodytų, kad gal to mirusiojo niekada ir nebuvo, gal tai buvo tik sapnas, haliucinacija, kaip ir viskas mūsų postmoderniame, tvirto pagrindo neturinčiame pasaulyje.

Vienaip ar kitaip – didelių miestų mažose gatvėse (arba kitaip – mažų miestų plačiuose prospektuose) tebeaidi tykūs praeities žingsniai.