Leidykla „Baltos lankos“ išleido jau ketvirtą Karlo Ove’s Knausgård’o 6 tomų epo „Mano kova“ knygą, kuri vadinasi „Šokis tamsoje“. Lietuviai, seniai siūlę „nušauti siužetą“, kol kas santūriai reaguoja į norvego kardinalius non-fiction žingsnius, skaičiau tik vieną susižavėjimo kupiną Marijaus Gailiaus recenziją „Romano karalius su atminties skeptru“. Rusijos leidykla „Sindbad“ išleido dar tik dvi K. O. Knausgård’o epopėjos knygas, bet savo nustebimą jomis reiškia daug aktyviau ir aiškiau. Spausdiname recenzijų fragmentus.

 

Karlas Ove Knausgård’as. Ugnės Žilytės piešinys

 

Tai ne provokacija, bet ir ne atsitiktinumas. Norvegų rašytojo autobiografinis epas ir Adolfo Hitlerio politiniai memuarai pavadinti taip pat. Nacio smulkmeniškumas ir narciziškumas supriešinti su lėtu, atidžiu, giliu dėmesiu kiekvienai detalei, gulančiai į eilutę, ir sąmoningu ištirpimu vaizduojamuose objektuose: autorius tampa tuo, ką mato, kalbėdamas tarsi vien apie save, ištrindamas savąjį „aš“ iš pasaulio, kurį tasai „aš“ ir sudaro. Knyga buvo rašoma dvejus su puse metų. Ją sudaro 6 tomai, 3 500 puslapių.

Kad pažintum Knausgård’ą, nebūtina visko perskaityti. „Mano kova“ – ne tiek romanas, kiek pašnekesių knyga. Pažindindamiesi su žmogumi nemėginam juk perprasti jo viso iki panagių, kartais netgi prašom nepasakoti tam tikrų dalykų – tuomet galim drąsiai keletą puslapių praversti. Jei esi atidus pasakotojo balsui, suprasi svarbiausius dalykus.

Kažkuria prasme tai tiesiog antrasis Karlo Ove’s gyvenimas, o ne meninis įvykių atvaizdas. Įvykius mes pakartotinai patiriame, nes į tekstą pasinėręs skaitytojas tampa ir liudininku, ir dalyviu.

Sergejus Kumyšas, „Posta Magazine“   

 

„Menas gyventi – štai apie ką aš kalbu“, – sako rašytojas, bet jo atveju kalbama ne apie egzotiškas keliones, painų asmeninį gyvenimą, hedonizmą, iškrypėliškus įpročius. Kalbama apie rutiną ir buitį. Atsimenate ready-made ir Duchampo pisuarą?

Galima tokio meno nemėgti, nusisukti nuo jo ir baisėtis. Bet neįmanoma su juo nesusidurti kiekvieną dieną, nes jis nuolat tave supa.

Natalja Kočetkova, „Lenta. ru“

 

Jo prozos amorfiškumas apgaulingas: mums įprastos žanrinės schemos ne išnyksta, o yra pakeičiamos sudėtinga vidinių ritmų ir įvaizdžių sistema. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje, žinių siužete, veikėjas mato vandens paviršiuje iš blyksnių susidedantį žmogaus veidą – vėliau veidas apsireikš dar triskart, tvirtai sujungdamas šį pseudochaotišką tekstą.

Galina Juzefovič, „Meduza“  

 

Kodėl Knausgård’o autobiografinis romanas išsiskiria? Pirma, tokie romanai paprastai „filtruodavo turgų“, kažką nuslėpdavo, kažką pagražindavo, o šis smulk­meniškai demonstruoja gėdingus sielos judesius. „Štai jums mano emocinio gyvenimo faktai“, – sako rašytojas, nieko neužpaišydamas. Kaip tu nepasirodei tikru vyru, kai reikėjo padėti nėščiai žmonai, užstrigusiai tualete, ir teko kviesti kitą vyrą, kuris vienu lengvu spyriu duris atidarė. Kaip tu supykai ant savo dukrelės ir bloškei ją ant lovos. Ir taip toliau. Ant­ra, rašo jis specialiai nesuredaguota kalba, superrealistiškai, hipernuodugniai. Jūs priversti tapatintis su veikėju, tapti juo. 

Marija Ciruleva. „Gorkij“

 

Knyga prasideda nuo trumpo samprotavimo apie mirtį, kurią autorius pirmiausia įvertina mediciniškai, vėliau filosofiškai, galiausiai buitiškai. Samprotavimas kupinas įvaizdžių ir idėjų, tekstas tankus, sunkiai įveikiamas, kiekvienoje frazėje – kažkas svarbaus, principingo ir autoriui, ir skaitytojui. Tačiau šis tankis greit baigsis, mūsų laukia kūrinys, kai net perskaičius 10 puslapių beveik nieko neįvyksta. Liks tiktai pirmuose puslapiuose įteigtas sunkumas ir niūri atmosfera. (...) Tįsta trūkinėjantis pasakojimas apie dabartį, kurioje autorius rašo knygą, galvoja apie savo vaikus ir likimą; apie savo ankstesnę santuoką ir tėvus; apie gražias gimtųjų apylinkių mergaites; apie svarbius prisiminimus, o tuose prisiminimuose – ir apie visiškai nesvarbius.

Romane jautiesi kaip minų lauke – visur spąstai skaitytojui. Pavyzdžiui, mes gi žinome, kad scenoje kabantis šautuvas privalo šauti. Kad detalės yra svarbios. Jeigu jos taip tiksliai aprašomos, vadinasi, jos dar svarbesnės. Jos tuoj šaus. Betgi ne, čionai jos svarbios ir nesvarbios tuo pat metu, be to, detalės ir yra pati knyga. Begaliniai, net monotoniški aprašymai, įtraukiantys kaip pelkė, kurioje įklimpęs graibaisi atramos, išėjimo – siužeto, jo posūkio ir vystymo. Taip, kartais kažkas blyksteli: autorius skundžiasi tėvu, kuris buvo toks šaltas, – tada mes atsiduriame praėjusiame laike. Arba autorius skundžiasi, kaip myli savo dabartinę šeimą, bet jam sunku su jais, užsispyrėliais – ir atsiduriame dabartyje. Atrodo, tuoj tuoj pagriebsime siūlelį, ir jis mus išves iš tų betikslių prisiminimų pelkės. Tuoj Knausgård’as suriš vakar ir šiandien. Ne, nesulauksim. Siūlas trūksta. Lyg ir užčiuopi kitą – mokyklos prob­lemos, paauglystė. „Rugiuose prie bedugnės“? O ne, ir visi kiti takeliai (pvz., M. Prous­tas) melagingi. Knausgård’as tiesiog dresuoja skaitytoją, netgi nuosekliai tyčiojasi iš jo, laukiančio kažko tokio ir niekaip nesulaukiančio. Tai Knausgård’o kova. Ir jis akivaizdžiai ją laimi.

Konstantin Milčin, „Gorkij“

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

 

Karlas Ove Knausgård’as: „Rašymas neturėtų virsti terapija, tai tik paieškos“ ČIA