Rožės, valtys bei kiti laivai, ežerai ir upės, o dar gulbės – visa tai svyruoja ties pavojinga riba. Tartum balansuotų rašytojas ant cirko akrobato lyno. Neatsargus rašančiojo žingsnis ar mostas (kitaip tariant, sakinys ar keli) ir nugarma jis ant pūkų pagalvių, vadinamų sentimentalumu.

Apie gulbes šioje apžvalgoje nebus nė žodžio. Rožes, valtis ir cirką minėsiu.

 

Rimantas Vanagas, Nerijus Vanagas. „Anykščių fenomenas“. – V.: „Petro ofsetas“, 2016.

„Kitokie Anykščiai“ – taip autoriai pavadino įžanginį knygos skyrių. Lyg perspėdami, kad nei apie Antaną Baranauską, nei apie Joną Biliūną, nei apie Antaną Žukauską-Vienuolį šį kartą neskaitysime. Skaitysime apie kitus, kitokius patrauklius ir įdomius žmones. Bent jau aš į knygą panirau ir neatsitraukiau, kol nebaigiau, – tiek įdomių istorijų.

„Anykščių fenomene“ kuo gražiausiai sutaria raštijos pradininkas Konstantinas Sirvydas iš Sirvydų, architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius iš kadaise Anykščių bažnyčios beneficijai priklausiusių Migonių, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras inžinierius Steponas Kairys iš Užunevėžių... Kaip bežvelgsi – klasikai. Vis dėlto ne jie man buvo įdomiausia knygos dalis.

Daug labiau sudomino pasakojimas apie kunigą Juozapą Čepėną, teologijos ir filosofijos mokslų daktarą, prieš šimtą metų rašiusį straipsnius „Lietuvos aido“ kultūriniam priedui „Liuosoji valanda“, o gerokai vėliau, jau po sovietinių kalėjimų, savo „liuosas“ altaristos valandas skyrusį filosofiniam traktatui „Masių psichologija“ ar „Velaikių Juozelio prisiminimams“.

„Lietuviško vyno karalius“ – štai skyrius, nuo kurio prasideda tikros įdomybės. Rašoma apie Karazijų šeimą, tačiau daugiausia – apie Balį Karaziją, 1926 m. pakeitusį Anykščių gyvenimą. „Viena legenda pasakoja, jog viskas prasidėjo nuo Balio Karazijos tėvo Jokūbo Karazijos. Pamatęs kiek sodų gėrybių kasmet nueina perniek, šis pradėjęs raugti vyną. Sekęsi, bet... Sumanus ūkininkas supratęs: savamokslis yra savamokslis, o kad biznis gautų pamatą, reikia žinių! Pasiuntęs sūnų Balį mokytis į Dotnuvos Žemės ūkio akademiją agronomijos, o kai šis grįžo į Anykščius...“ (p. 68) Taigi, kai šis grįžo, legendų tik daugėjo: gal Karazija rado lobį? „Žmonėms netilpo galvose, kad galima šitiek uždirbti iš to raugalėlio, iš tų uogų ir obuolių, kurių nežinodavai kur dėti... Kai kas netgi ėmė teigti, jog pralobti Baliui padėjęs brolis Bronius, Pirmojo pasaulinio karo metais pasiglemžęs kariuomenės iždą“ (p. 69).

„Lobio radėją“ per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių karininkai apkaltino karine diversija: pasijuto blogai prisigėrę šermukšnių vyno. Išgelbėjo autoritetingi liudininkai, patvirtinę, jog toks nesubrendusio vyno poveikis.

Vyno poveikį patyrė ir rusų, ir vokiečių kariai, ir „išvaduoti“ anykštėnai, kelias dienas gyvenę be jokios valdžios: „Fabrike po vyną braidė vos ant kojų bestovį vyrai ir moterys. Jie atsukinėjo statinių čiaupus, ieškodami, kuris skanesnis. (...) O viena sumenkusi senutė it voras ant nugaros tempėsi Karazijų čiužinį ir džiaugėsi: „Nors prieš mirtį minkštai pagulėsiu!“ Kaip susiklostė senutės ir čiužinio likimas – nežinia, o vyno karalius Karazija Amerikoje tapo vyno dirbtuvių darbininku, valytoju, sargu.

Pasakojimą „Onulė ir Jonulis“ galima vadinti knygos širdimi. Darbštuolis malūnininkas, elektrinės savininkas Jonas Karvelis stropiai grąžindavo bankui procentus už paskolą, o kad sutaupytų, iš Anykščių į Kauną vykdavo dviračiu. Ten sutiko Oną Zabielaitę, Peterburge studijavusią dainavimą. Po revoliucijos ji blaškėsi Rusijoje, trumpam grįžo į tėvo gimtuosius Anykščius, Kaune dairėsi, kur pratęsti studijas. Malūnininkas pasiūlė dainininkei ir ranką, ir širdį, ir... paramą studijuoti Italijoje, mat buvo girdėjęs, kad ten „aukščiausia klasė“.

Ona Zabielaitė Italijoje tapo tikrai aukščiausios klasės dainininke – Anna Zabello, koncertuojančia Europos miestų scenose ir... nuolat grįžtančia į Anykščius, kur prašmatniai įrengtuose kambariuose jos kantriai laukė ištikimasis malūnininkas. Jų namas Pašventupiuose išlikęs. Lyg ir kuklus, bet masinantis prieiti, apžiūrėti: ten esama paslapties.

Pupų Dėdė (Petras Biržys-Akyras) – dar vienas stabtelėjimo ir aptarimo vertas personažas. Kuo tikriausias „šoumenas“, tarpukariu Kauno radijuje kūręs šių dienų TV serialus primenančias laidas, grojęs, dainavęs, koncertavęs Lietuvos miesteliuose, vokiečių okupacijos metais Kaune įkūręs cirką, o pokariu skurdęs. Tik dėl A. Žukausko-Vienuolio rekomendacijų pagaliau gavo mažutėlę pensiją.

Rasime pasakojimą ir apie tapytoją Igną Piščiką. Pasak autorių, ši pavardė mažai kam girdėta. Gyvenimo pabaigoje dailininkas, poetizuodamas skurdoką buitį, natiurmortams rinkdavosi reples, pjūklą, kirvį – prancūziškos meno mokyklos auklėtinis sovietiniais metais oficialiosios kritikos nedomino. Galiu šiek tiek papildyti autorius: jis domino mus, Žirmūnų ir Antakalnio gyventojus. Negalėjai nepastebėti žmogaus, paprasčiausioje valgykloje pietaujančio taip, tartum būtų patogiai įsitaisęs laisvo Europos miesto jaukioje kavinėje.

Skaitydama pajutau, kad imu diskutuoti pati su savimi. Tėvo ir sūnaus Vanagų pasakojimai – kuo puikiausia medžiaga romanams, filmams. Bet... Baugu, neramu, ar toks kūrinys, net ir sėkmingas, pranoks garbingą, išsamią publicistiką. Prisipažįstu, jog nežinau.

Svarbu paminėti, kad knygos leidybą rėmė A. ir A. A. Avižienių paramos ir labdaros fondas. Dar svarbiau – paraginti knygą skaityti ne tik anykštėnus. Skaityti vien todėl, kad ji įdomi, kad iliustruota senomis nuotraukomis, kad kultūringai išleista.

 

Anastasija Maleiko. „Mano mama myli dailininką“. Iš rusų kalbos vertė Ramutė Skučaitė. – V: „Gelmės“, 2017.

Knyga apie paauglę Liną pirmiausia skirta, žinoma, paaugliams. Laimei, tai nėra paaugliškas kūrinys, kuriame jaunieji veikėjai privalo patirti pirmąjį bučinį ir tai, kas būna po jo, paragauti draudžiamo gėrimo ar dūmo, gal net stipresnių kvaišalų, bėgti iš namų, piktai ginčytis su vyresniąja karta, jaustis absoliučiai nesuprasti ir nereikalingi. Dar jie kalba slengu, kartais labai keistu slengu, kurio mes, vyresnio amžiaus rašytojai, neišmanome, todėl belieka jį imituoti.

Šį kartą viskas kitaip. Inteligentiškai, peterburgietiškai, švelniai... Linos tėvai išsiskyrę. Na ir kas? Skyrybų būta taikių, Lina net džiaugiasi turėdama ne vien mamą, bet ir išmintingą, jautrią pamotę. Šioje knygoje skamba klasikinė muzika –­ Linos kaimynė fortepijono mokytoja. Mergina su mama keliauja į kavines, bet ne tik... Jos mama myli dailininką – ši meilė ir tampa pasakojimo ašimi.

Dailininkas tapo tik rožes ir valtis. Iš pažiūros jos tartum vienodos – ir rožės, ir valtys... Lina kviečiama į dirbtuvę atrinkti paveikslų. Dailininkui svarbu, kad mergaitė pajustų: dviejų vienodų nėra, negali būti. Mergaitei svarbiau kas kita: ar tikrai dailininkas myli jos mamą?

Ši knyga pernelyg priartėja prie pūkų pagalvių sentimentalumo. Manau, per ilgai užsibūnama antrų rankų parduotuvėse, pernelyg romantizuojamas sandėliukas, į kurį visas „turtas“ keliauja. „Mama sako, kad man reikėtų būti kino ar teatro kostiumų dailininke, nes aš, žiūrėdama į daiktus, matanti daugiau, negu parodo paviršius. O aš manau, kad kiekvienas daiktas, kad ir visai mažulytis – kad ir saga – turi sielą“ (p. 12).

Gal ir taip. Sunku diskutuoti, mat visada maniau, kad sagos turi ne sielą, o charakterį. Būtent charakteriai (žmonių, o ne sagų) – įdomiausia knygos dalis. Ir pas Linos mamą, ir pas fortepijono mokytoją nuolat renkasi žmonės: įvairūs, nešini ne tik gardžiomis lauktuvėmis, bet ir savo gyvenimo istorijomis. Suprantama, meilės istorijos – svarbiausios.

Inteligentišką knygą vertė Ramutė Skučaitė – žinoma, kad inteligentiškai. Sunku patikėti, bet kai kurie paaugliai išauga nesiožiuodami, neglumindami artimųjų keistu elgesiu. Ar jie verti savos literatūros? Žinoma, taip. Tai įrodė Unė Kaunaitė, tačiau lyginti ją su Anastasija Maleiko būtų sudėtinga: intonacijos kitos.

Sąmokslo teorijų kūrėjus galiu nuraminti: nieko politizuoto tekste nėra, rusų rašytoja nei savo, nei mūsų tautai nesiunčia jokios pavojingos žinutės.

 

Sigutė Ach. „Balta ir spalvota“. – V.: „Nieko rimto“, 2016.

„Balta ir spalvota“ – 500-oji leidyk­los knyga. Taip puiki proga pažvelgti į „Nieko rimto“ atidžiau.

„Nieko rimto“ įkurta 2001-aisiais, pirmieji leidiniai – Sigutės Ach atvirukai. Manau, atvirukai ir dabar – ašis. Kai ateina Kalėdos ar kitos šventės, ne visi dovanų perkame knygas, o atvirukų prireikia daugeliui. Tų, su rožėmis ir kačiukais, pilnos lentynos. Bet ką daryti tiems, kuriems atvirukinės rožės įkyrėjo? Pažįstamos garbaus amžiaus ponios būtinai perka Sigutę Ach.

Ponioms ir ponams, garbaus amžiaus ar jaunesniems, siūlau atidžiau apžvelgti „Nieko rimto“ lentynas. Tiek klasikos! Charles’io Perrault „Motušės žąsies pasakos“, Eleanoros Farjeon „Mažoji siuvėja“ ir „Septintoji princesė“, Sergejaus Kozlovo „Ežiukas rūke“, Donaldo Bisseto „Aukštyn kojom“. Miniu tik tas, kurias iliustravo S. Ach. Man regis, būtent Ch. Perrault (kad būtų aiškiau, rašau ir tarimą – Pero) padėjo S. Ach įveikti griežčiausių kritikų skepsį. Norom nenorom žinovai turėjo pripažinti: taip, ji – dailininkė.

Ir nors rimtų dailėtyrininkų abejonės S. Ach kūrybą lydėjo ir lydės, galiu patvirtinti viena: S. Kozlovo „Ežiukas rūke“ iliustruotas gerokai subtiliau, nei tai atliko matyti Rusijos dailininkai.

Ką galiu pasakyti apie knygos (nors labiau primena albumą) „Balta ir spalvota“ tekstus? Nuoširdu, atvira. Vartome ir skaitome patikliai visiems atskleistą dienoraštį. „Maži pabirę mano paveikslėliai – tai erdvės nuotrupos, kur nėra nei minčių, nei mėnesių. Kai piešiu, laikas teka kitur. Gal už lango. Laiko nėra ir manęs nėra. Aš – vandens lašas, kaptelėjęs nuo teptuko į stiklinę“ (p. 117).

Jei S. Ach būtų ne dailininkė, o rašytoja, priekaištų jos tekstams rasčiau. Patarčiau vengti didžiųjų raidžių – būtis nebūtinai Būtis, esatis nebūtinai Esatis etc. Siūlyčiau ir į žodžius atkreipti dėmesį – gal ta būtis ir esatis gali būti keičiamos kitomis, ne filosofinėmis sąvokomis? Įtaigiau skamba tai, kas paprasta. „Laikas išgelbėti nuo rasos pertekliaus jurginų žiedus, parnešti namo dar išdidžius, pilnus šilumos, spalvų ir jėgų žydėti“ (p. 73).

Ir tikrai – laikas baigti šį rašinį ir aplankyti jurginus po savo langu. Pats laikas.