× Lina Simutytė

Su rašytoja Ieva Dumbryte, neseniai apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija, kalbamės apie jos antrąjį romaną „Negrįžtantys“, kolektyvinę pasąmonę, amoralumą ir varlių kurkulus, kuriuos, anot autorės, gali matyti tik vaikai.

 

Gretos Skaraitienės nuotr.

 

Kalbėdama apie literatūros profesionalų ir skaitytojų įvertintą debiutinį romaną „Šaltienos bistro“, viename interviu sakei: „Reikia stengtis pradėti jausti malonumą nepasiekus tikslo, net jei niekada jo nepasieksi.“ 2024 m. pabaigoje pasirodė antrasis tavo romanas „Negrįžtantys“. Ar jautei malonumą jį rašydama?

Kai kuriais etapais jaučiau: įgyvendindama kasdienę rašymo kvotą pajusdavau dopamino pliūpsnį, bet kartais – gryniausią kančią. Būdavo, atrodo, kad stoviu kamšty, ir šita kankynė tęsis amžinai. Bet kai viskas pasibaigė ir leidėjai pasakė, kad „Negrįžtantys“ jau spaustuvėj, pajutau keistą tuštumą. Tarsi kažkas labai brangaus būtų prapuolę iš mano gyvenimo, lyg būtų dingęs žmogus, su kuriuo daug kalbėjausi apie sau svarbius dalykus, kurį, atrodo, labai mylėjau, su kuriuo ne ką mažiau pykomės. Čia kaip su vaikyste – kai esi vaikas, labai nori užaugti, bet, kai vaikystė baigiasi, nori vėl būti vaiku. Yra posakis „Don’t grow up, it’s a trap“, taip turbūt galima pasakyti ir apie troškimų išsipildymą: „Nepildykit savo svajonių, tai spąstai.“ Aš tai suvokiu, bet, deja, pritaikyti vis dar būna sunku, esu baisiai nekantri. Kai rašysiu trečią knygą, šią praktiką tikiuosi taikyti sąmoningai. Norėčiau mėgautis procesu, o ne vyti laiką vis trokštant, kad knyga pagaliau išeitų. Negerai norėti, kad kažkas praeitų greičiau. Geriausia viską išgyventi esamą akimirką visom savo kūno ląstelėm, bet tikriausiai tam man dar trūksta išminties. Kita vertus, būti išmintingam nesavu laiku irgi negerai, tada bent jau reikia mėgautis buvimu neišmintingam. Va, kaip čia susukau.

Antrąjį romaną pradėjai rašyti vos pabaigusi „Šaltienos bistro“. Minėjai, kad, nors norėjai knygą kuo greičiau išleisti, kelionė užtruko. Kas labiausiai prailgo?

Prailgo redagavimas. Šitą knygą rašiau kiek kitokia technika nei pirmąją. Žinau, kad kitiems taip gali neatrodyti, bet „Šaltienos bistro“ rašiau labiau apgalvodama, „išpildydama“ sakinius, iškart stengdamasi parašyti iki galo, o su antrąja knyga dariau taip, kaip norėjosi tą akimirką. Pavyzdžiui, leidau sau tame pačiame sakiny tris kartus pavartoti tą patį žodį ir „kad“ parašyti su „t“. Rašiau taip, kaip einasi, pasileidau vidinio disleksiko plaukus. Viso šito kaina buvo daug­kartinis teksto tikrinimas, taisymas, valymas, jungimas, racionalizavimas. Kai rankraštis atsiduria leidykloje, kai kurių procesų jau nebegali kontroliuoti, tad savo pragaro ratus knyga jau suka kitur. Kartais sunku atsakyti, ar dalykai išties užtrunka, ar mano kantrybė yra labai menka.

Kaip sekėsi siekti su romano rašymu susijusių tikslų? Štai Mindaugas Nastaravičius, kalbėdamas apie savo knygą „Antra dalis“, sako, kad „iš knygos į knygą kiek­vienas rašome vieną eilėraštį“, tad tarsi iš anksto esame užkoduoti tų tikslų taip ir nepasiekti.

Sekėsi gerai. Mano tikslai buvo tik techniniai, t. y. parašyti vieną puslapį, o jeigu neišeina tiek, tada bent minimaliai kasdien prie knygos prisėsti dvi valandas, nesvarbu, kad jei per tas dvi valandas nieko neparašau. Taip pat negaliu sau leisti daryti daugiau nei poros dienų pertraukos, nes atitrūkimas nuo teksto, bent jau mane, veikia itin neigiamai: pamirštu tekstą, su juo vėl reikia „susijungti“, susijaukia tėkmė, tenka iš naujo skaityti, o tai užima laiko. Stengiuosi nekelti sau didelių tikslų, nes jų siekiant apetitas tik auga ir tikslai gali išsipūsti iki begalybės, tad kartais pats susikuri nepasiekiamų tikslų, dėl to kenti ir imi save menkinti. Būna dar ir taip, kad neva pasiekęs tą tikslą pajunti neįtikėtiną tuštybę, nes visa, ką turėjai, ir buvo tas tikslo siekimas. Tad man telieka pritarti Mindaugo žodžiams.

Ne per seniausiai sakei tikinti, kad sėkmė vienam žmogui du kartus iš eilės pasikartoti negali, todėl esi pasiruošusi krachui. Tačiau, pvz., LLTI mokslininkams atrodo kitaip – tavo romaną (kaip ir „Šaltienos bistro“ 2021 m.) jie įtraukė į kūrybiškiausių 2024-aisiais išleistų lietuvių autorių knygų dvyliktuką. Negana to, „Negrįžtantys“ apdovanoti J. Ivanauskaitės premija. Koks tavo santykis su įvertinimais?

Manau, kad sveikas. Daug apie tai galvoju ir treniruojuosi neįkliūti į įvertinimų troškimo limbą. Man be galo malonu patekti į kokį dvyliktuką, penketuką, trejetuką, dvidešimtuką ar šiaip būti paminėtai. Ką ir kalbėti apie laimėjimą, tai atskiros kategorijos palaima, tuomet savo rašymą priimi dar rimčiau, dar atsakingiau, negana to, tai yra labai svarbi reklama ir parama. Tačiau nesijaučiu blogai ir kur nors nepatekusi, nepaminėta, neaptarta, sugebu pasidžiaugti už kitus rašytojus ir vertinu šią savo savybę. O mano žodžiai, kad esu pasiruošusi krachui, jau baigė galioti, reikės taip nebesakyti. Jau spėjau pajusti, kad bent su keletu skaitytojų „susijungiau“, jie suprato, ką noriu pasakyti, viską jautėme kartu, nors tuokart kartu nebuvome. Tai ir yra rašymo magija.

O kaip su prietarais, kurių, beje, netrūksta ir pačiuose „Negrįžtančiuose“?

Prietarai man labai patinka. Patinka tai, kas neracio­nalu. Atsibodo gyventi pasaulyje, kuriame viskas išaiškinta formulėmis, šimtalapėmis instrukcijomis ir schemomis, apie viską parašytos knygos ir viskas atskleista. Man norisi dalykų, į kuriuos nėra atsakymų ar paaiškinimų, kurie yra primityvūs ir gal netgi apgailėtinai banalūs. Nėra lengva kasdienybėje, kurioje nebėra stebuklo. Komikas Loui C. K. yra klausęs: „Kai ieškojai Dievo ir galiausiai pareiškei, kad jo nėra, ar pažiūrėjai po lova ir patikrinai visur, gal tiesiog ne viską apžiūrėjai?“ Taigi, galbūt daugelis keistų dalykų slepiasi čia pat. Suprantu, kad mano kartos protas raugtas su racionalumo ir iki galo paaiškinamo pasaulio raugu, tad kaskart, kai naktį nei iš šio, nei iš to imu bijoti tamsos, žinau, kad giliai manyje dar gyva pabaisomis ir mirusiaisiais, atėjusiais pas gyvuosius, tikinti dalis. Šiuo metu sunku tą stebuklą pajausti, bet esu tikra – kai pasensiu, prieš mirtį man ims vaidentis, aš nebesusigaudysiu laike, nebeatpažinsiu žmonių ir patirsiu visą tą ezoteriką jau nebesuprasdama, kad ją patiriu. Kuo toliau, tuo labiau man svarbu tikėti bet kuo, kad ir kuo nors absurdišku, nes kitaip sunku gyventi.

Kaimo vaizdavimas, kaip ir stebuklinių pasakų motyvai, literatūroje kurį laiką buvo vertinamas gana skeptiškai: kaip išsivadėjęs, atsibodęs, nebeaktualus šiuolaikiniams skaitytojams. Tačiau pastaruoju metu magiškasis realizmas, etnografiniai ir folkloro motyvai išgyvena renesansą – prisiminkime Jurgos Tumasonytės „Naujagimius“, Kotrynos Zylės „Mylimus kaulus“, Jurgitos Jasponytės poeziją. Kaip vertini valstietiškos kultūros grįžimą į literatūrą, su kuo tai sieji?

Man kaimiškas motyvas niekada nebuvo atsibodęs. Laisva valia rinkdavausi tokius kūrinius. Suprasdavau, kad vaizduojamas pasaulis tuometinėje literatūroje buvo pernelyg romantizuotas ir idealizuotas: merginos, praradusios nekaltybę, nusižudo, žmonės prieš valgydami pabučiuoja duonelę, nukirtus medį žūva ir žmogus. Sakyčiau, toks buvo anų laikų magiškasis realizmas, jo nė nebandant sukurti, nes tikrovė atrodė labai jau neįtikima. Kai klausaisi senelių ir atkreipi dėmesį į šaltinius, matai: pala pala, buvo gi ir kitokių dalykų. Žmonės grįžę namo spjaudydavo ant aslos, miegodavo kartu su vištomis, nekęsdavo žydų, pykdavosi su atklydusiais čigonais ir tuštindavosi savo kieme, o gudri palaida kiaulė kartais mėgdavo pribėgti ir per šį procesą captelėti šnipu prie išeinamosios. Ką jau kalbėti apie senovės laikus.

Iki soties bjaurasties bei absurdo prisižiūri ir dabar. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar mes tokie dvasingi buvome visuomet ir tik dabar pavirtome kažkokiom amoraliom sąšlavom: juk visada turėjome būti šiek tiek debilai, kaip ir šiek tiek filosofai. Gink Dieve, nenoriu brukti minties, kad buvo vien tamsa ir alus, kaip sako mano tėvas, bet kažkas bent per vidurį juk privalėjo egzistuoti. Turbūt manyje visada brendo toji idėja „per vidurį“. Regis, ji it kokia laiko dvasia persikėlė į kolektyvinę sąmonę ir įsismelkė ne į mano vienos smegenis. Tai, kad ši tema, niekam nesitarus, palietė ir daugiau rašytojų, yra žavi mistika, o tai man patinka.

Gyveni atokiau nuo Vilniaus centro, Naujojoje Vilnioje. Pasakojai, kad rytais girdi giedančius gaidžius, naktimis – neapšviestose sodų gatvėse lojančius šunis. Turi daržą, valgai savo užaugintas daržoves, o iki centro gali nuvažiuoti traukinu. Naujoji Vilnia – tarsi tarpinė stotis tarp miesto ir kaimo. Vaikystę ir paauglystę praleidai Panevėžyje. Ar pastebi, kaip tave veikia gyvenamoji aplinka?

Pati nustebau, ką pagalvojau išgirdusi šį klausimą. Man atrodo, kad vieta, kurioje gyvenu dabar, manęs ypatingai neveikia. Nejaučiu, kad dėl jos norėčiau užsiimti neįprasta veikla ar keistųsi mano mintys. Šiuo atveju pakito tik tai, kad gyvenu sodo namelyje, tad prisidėjo daugiau ūkio reikalų. Na, kadangi gyvenu atokiau nuo centro, rečiau atvykstu ir iki miesto. Daugiau laiko leidžiu gamtoje, čia ranka pasiekiami įvairiausi gamtos paminklai. Bet negaliu pasakyti to paties apie vietas, kuriose užaugau ir susipažinau su pasauliu, t. y. apie Panevėžį ir kaimus, į kuriuos važiuodavau lankyti senelių. Ten mane formavo kiekviena detalė. Man atrodo, esu tiesiog tų vietų sulipusios dulkės, kurios dabar, suaugus, bando atrasti vietą pasaulyje. O šiaip negalėčiau pasakyti geriau nei Arvydas Šliogeris: „Tik Panevėžys kadaise keistam mano gyvenimui suteikė pastogę, prijaukino dangų ir žemę, parodė paprastus, bet šventus dalykus, iš kurių bylojo šilta ir gaivalinga buvimo paslaptis. Ten aš bendravau su dievais, ten patyriau pagonišką gyvenimo pilnatvę.“ Sunku susitaikyti su mintimi, kad, tarkim, mano vaikai save vadins vilniečiais, tai labai keista.

Vienoje recenzijoje Virginija Kulvinskaitė teigia: „Visos ir visi, parašę daugiau nei vieną knygą, žino, kad sunkiausiai rašoma būtent antroji. [...] Sėkmės sulaukusiems autoriams baisu, kad antroji knyga bus prastesnė, kad pirmosios sėkmė tebuvo atsitiktinumas, bijomasi nuvilti skaitytojus ir kritikus, o sėkmės nesulaukę autoriai baiminasi galutinai įsitikinti, kad rašymas ne jų nosiai.“ Ką apie save – tiek kaip apie rašytoją, tiek kaip apie žmogų – sužinojai rašydama „Negrįžtančius“?

Sunku apibrėžti, kas yra sėkmės sulaukusi knyga. Kaip matuoti – premijomis, perkamumu, atsiliepimais ar susitikimų su žmonėmis skaičiumi? Gal kur nors ir parašo, kad tavo knyga puiki arba yra „geriausias šių metų romanas“, bet supranti, kad taip sakoma ne visada nuoširdžiai. Kažkaip gi reikia žmones sudominti, privilioti, įmantresnį žodį pavartoti, kad pirktų. Galų gale – kad straipsnis gražiai skambėtų. Kai suabejoji sėkmės sąvoka, atkrinta daug streso.

Iš tiesų juk niekas nesėdi dienų dienas laukdamas tavo tobulos knygos. Žmonės užsiėmę savo reikalais ir patys išgyvena, kad turi padaryti tai, ko laukia kiti. Stengiuosi bėgti nuo sėkmės sampratos, bet vis tiek širdyje kirba: o jei tai, ką rašau, yra nereikalinga, jei tik man vienai tos temos atrodo svarbios? Negana to, knygos rašymas yra ilgas procesas, dirbi dvejus, trejus, ketverius metus, niekas neperskaito ir nepatikrina. Visą tą laiką gyveni savotiškoje baimėje – o jei aš čia žiauriai kliedžiu? Todėl norom nenorom pradedi galvoti jei ne apie sėkmę, tai bent jau apie nesėkmę. Sėkmę stengiuosi apibrėžti minimaliai: svarbu, kad bent keletas savų ir keletas svetimų žmonių galėtų tapatintis ir iš knygos ką nors „pasiimti“. Jei nepavyktų, tada būčiau parašiusi knygą sau, atsiminimui, o tai iš dalies taip pat sėkmė. Žinoma, lengva pasakyti, sunku padaryti, bet stengiuosi.  

Vienas iš kriterijų, kuriais vadovaujamasi skiriant rašytojos J. Ivanauskaitės premiją, yra drąsa. Komisijos narių nuomone, būtent „Negrįžtantys“ šiemet labiausiai atitiko formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Pasak jų, tavo romanas yra „drąsios ir kokybiškos literatūros pavyzdys, įtraukiantis skaitytoją į nelengvą, bet intriguojančią vaizduotės kelionę“. Ar rašant prireikė drąsos, ar buvo tam tikrų vietų, dėl kurių dvejojai, įsivaizduodama būsimų skaitytojų reakcijas? Ar rašydama apskritai galvoji apie auditoriją?

Drąsos rašant reikėjo, bet ne tokios, kaip įprastai ją suprantame. Tai labiau buvo drąsa priimti tai, ką galvoji ir kaip galvoji. Pirmą kartą gyvenime susidūriau su keistu iššūkiu, kuris iškilo pats savaime. Supratau, kad rašant tokiomis temomis man reikia būtent tokio įrankio – priimti savo mintis. Nė nemaniau, kad drįsti pripažinti, ką tu galvoji ir kaip galvoji, gali būti gana sunku. Nelengva susitarti su savimi ir nuspręsti, ką vis dėlto rašysi, o ko ne. Pats rašymas drąsos nereikalauja. Juk nieko nesakai čia ir dabar, žmonėms tiesiai į akis ar per televiziją. Žinai, kad skaitytojas daugmaž atsirinks, ar jam reikia tokios knygos, o jei netyčia neatsirinks, viliesi, kad jis, tai supratęs, padės knygą į šalį ir nebesikankins.

Savęs niekur neribojau vien dėl skaitytojo reakcijos, tiesą pasakius, mane tai verčia manyti, kad esu šiek tiek neadekvati. Rašant neatrodė, kad romane yra ko nors baisiai šlykštaus ar sukrečiančio. Tačiau kai vis dažniau išgirstu klausimą, ar knyga buvo bandymas šokiruoti, kaskart pamąstau, kas yra negerai su mano gyvenimu, kad aš ten nieko šokiruojančio nematau. Na, galbūt išskyrus kraujomaišos epizodą, kurį man papasakojo tai matęs žmogus ir mane pačią baisiai sukrėtė. Nieko negaliu padaryti, pats pasaulis savaime šokiruoja, pats gyvenimas drąsus ir makabriškas, o aš tik metraštininkė. Gal tiesiog stokoju adekvatumo, bet tikiuosi, kad tai yra mano vaizduotės išlaisvinimo būdas. Net jei šis bruožas man pridaro bėdų, bijau jį prarasti. Be jo gyventi būtų neįdomu. Nepaisydama tam tikrų savo psichinių spragų, apie skaitytoją galvoju labai daug, bet gal ne per įprastą prizmę.

Pokalbio pradžioje užsiminei apie vaikystę. Tavo romano pasakotoja Ryga, trokšdama išgydyti didžiagalvę dukrą Marguolę, ne tik ryžtasi užraugti ir jai sumaitinti negimusį kūdikį, lipdo mėšlo kepures, lankosi pas būrėjas, bet ir gauna bilietus vaikystėn. Daktaras Rygai nurodo, kad grįžus į vaikystę ir į kitą vietą perkėlus kokį nors šeimoje naudotą daiktą, galima pakeisti dabartį. Ar pati pasinaudotum galimybe grįžti į vaikystės namus ir ką savo dabartyje norėtum pakeisti?

Apie tai fantazavau turbūt milijoną kartų. Nesu gera knygos išankstinio siužeto planuotoja, bet pradėjusi rašyti tikrai žinojau, kad Ryga keliaus į vaikystę. Aš ten nukeliavusi turbūt daryčiau lygiai tą patį, ką padarė Ryga: nieko nekeisčiau. Tik ten užtrukčiau daug ilgiau nei ji, nukeliaučiau į abu savo kaimus. Žinoma, pirmiausia eičiau pas mirusiuosius prisiminti, kaip jie tada atrodė. Tuomet pasiklausyčiau, ką kalbėdavome su gatvės draugais, nueičiau į vietinę parduotuvę, pažiūrėčiau, koks tada buvo prekių pasirinkimas, išsiaiškinčiau, ką tėvai kalbėdavo rusiškai, kai nenorėdavo, kad juos suprasčiau. Po dienos svetimų vietų lankymo ir svetimų pokalbių klausymo grįžčiau namo ir apžiūrėčiau kiekvieną daiktelį.

Grįžčiau būtinai gegužės pradžioje dėl vaikystės sentimento, nes tada žydi sodai, ir dėl svarbiausio dalyko – kurkulų! Vaikystėje kurkulus semdavome saujom, dėdavome į slovikus ir visur juos tampydavomės, dabar negaliu atsiminti, kada paskutinį kartą mačiau kurkulus. Atrodo, daug būnu gamtoje, keliskart net specialiai ėjau jų ieškoti, ir nieko. Net turiu tokią išprotėjusio žmogaus teoriją, kad varlių kiaušinius gali matyti tik tada, kai esi vaikas, o kai užaugi, tai tampa tiesiog nebeįmanoma. Tad grįžusi į vaikystę būtinai pažiūrėčiau, ar suaugusi galiu matyti kurkulus. Ir jeigu netyčia kas nors skaito ir žino, kur galima rasti kurkulų, arba jums pasisekė juos pamatyti, duokit man žinią, atkeliausiu į bet kurį Lietuvos kraštą.

Fioletinis Šabano mėnulis – dar viena stebuklinga vieta, į kurią patekusi Ryga tikisi išpildyti savo norus. Ten galima susitikti su mirusiais artimaisiais. „Negrįžtantys“ – tavo bandymas pasikalbėti su protėviais: „[...] mes, gyvieji, mažai kuo skiriamės nuo gulinčių po žemėm. [...] Aiškiai pajaučiau, kad su tais žmonėm mane sieja nematomi, tačiau baisiai stiprūs siūlai.“ Ar įsivaizduoji, kaip šį romaną skaitytų, tarkim, tavo prosenelė arba Vaitiekus, kurio sūrinės nuotrauką galima rasti paskutiniame knygos puslapyje?

Pastebėjau įdomų dalyką: kuo žmogus vyresnis, tuo paprasčiau priima dalykus, esančius knygoje. O jaunesnis skaitytojas jautrus, kai kurias aplinkybes ap­skritai atsisako priimti, nes tam tikri dalykai rodosi amoralūs, antžmogiški, neegzistuojantys ar, paprastai tariant, nenormalūs. Gal aš nesveika, bet manau, kad mano prosenelė visai ramiai suskaitytų „Negrįžtančius“, o Vaitiekus, kurį drąsiai prilyginčiau savo seneliui, išvis perskaitęs gal netgi pagalvotų, ar čia tik nebuvo labai ilgas straipsnis iš Kėdainių rajono laik­raščio apie pieninę. 

Kokį troškimą, susijusį su tolesniais savo literatūriniais sumanymais, Šabano mėnulyje paprašytum išpildyti?

Gerosios ponios iš Šabano paprašyčiau, kad gyvenimas ir toliau būtų žaismingas, nesiliautų manęs kankinti, džiuginti, kelti iššūkių, neužmirštų gerai atseikėti absurdo ir leistų sutikti kuo daugiau skirtingų žmonių, kad visada turėčiau apie ką rašyti.