Jurga Ivanauskaitė. Raimondo Urbakavičiaus nuotrauka iš LM fotoarchyvo
Šiais metais rašytojai, dailininkei Jurgai Ivanauskaitei būtų suėję 60. Pasiilgusiems autentiškų autorės minčių jubiliejaus proga perleista pokalbių knyga „Švelnūs tardymai“, suteikianti galimybę dar kartą susitikti su J. Ivanauskaite, tik šįkart jos vaidmuo kiek neįprastas – kalbina 22 skirtingus žmones, kviečia juos į atvirą dialogą. Įsivaizduoti rašytoją, sėdinčią ir švelniai kamantinėjančią, išties sunku – esame įpratę prie nihilistinių ir dramatiškų J. Ivanauskaitės postmodernistinės prozos registrų. Tačiau nors „Švelnių tardymų“ konceptas skiriasi nuo rašytojai įprastų, esminiai aspektai išlieka tokie patys – dvasinių, žmogiškų vertybių kvestionavimas bei pajautos. Pokalbių knygoje spausdinami dialogai – giluminių jausmų percepcija, įvilkta į pašnekovų asmenines patirtis. Tai sufleruoja ir „Švelnių tardymų“ viršelis: viena prieš kitą pastatytos dvi kėdės leidžia manyti, kad bus aprašyta dviejų žmonių akistata – švelniai tardant viena po kitos atsiskleis pašnekovo gyvenimo spalvos. Vieną kėdę užima J. Ivanauskaitė, kitą – garsiausi šalies menininkai, dvasininkai ir filosofai. Daugelio pašnekovų, kaip ir pačios autorės, jau nebėra tarp gyvųjų, todėl skaitant apima fenomenali jausena, lyg žmogus ir jo mintys egzistuotų kažkur čia pat, gal net tavo kambaryje.
Kaip knygos pradžioje teigia J. Ivanauskaitė, interviu yra išpažintis, o diktofonas atveria duris į slapčiausius ego kambarius. Jos manymu, interviu yra ir puiki repeticija, galimybė apmąstyti esminius – žmogaus būties, laikinumo, pomirtinio gyvenimo – klausimus prieš keliaujant anapilin. Autorė net svarsto, kad nuolatinė interviu praktika galėtų padėti įžengti į laimingesnį pomirtinį gyvenimą. Kalbinama literatūrologės Solveigos Daugirdaitės J. Ivanauskaitė prasitarė, kad į kritiką reaguoja skausmingai, nes kritikuojami ne tik jos kūriniai, bet ir pasaulėžiūra, paieškos, net pats gyvenimas. Kaip atsvarą kritikams rašytoja pamini skaitytojus bei palaikančius ir suprantančius bendraminčius iš pačių įvairiausių sferų – muzikos, dailės, teatro, net politikos. Todėl dialogai su bendraminčiais J. Ivanauskaitei iš tiesų yra gyvenimišką tamsą ir nepritapimą visuomenėje atsveriantys įvykiai. Kai kurie knygoje skelbti pokalbiai buvo rengti kultūriniams laikraščiams „Šiaurės Atėnai“ bei „Nemunas“, kiti – žurnalui „Ieva“. Tačiau moteriška šio žurnalo specifika nesumenkina pokalbių turinio, apimančio ir feminizmo tematiką.
Knyga pradedama pašnekesiu su man labiausiai įsiminusia asmenybe – rašytojo Balio Sruogos anūke Aušrine Byla. Taip pat reikia paminėti, kad prieš kiekvieną „tardymą“ J. Ivanauskaitė trumpai aprašo savo santykį su pašnekovu, pamini bendrus patirties, mąstymo sąlyčio taškus (su kai kuriais J. Ivanauskaitė buvo vos pažįstama, su kitais bičiuliavosi). A. Byla ilgai grojo moterų regio grupėje, todėl pasakoja, kad JAV moterų muzikos grupei egzistuoti buvo ypač sudėtinga, nuolat girdėjo įvairių ,,komplimentų“, pavyzdžiui: ,,Kai užsimerki, jūsų muzika skamba visai kaip vyrų“ (p. 18). Pašnekovė teigia, kad jai itin artima egzistencializmo filosofija, transcendentinė meditacija, tačiau pamini ir savus nuopuolius, kurių nepavyko išvengti tuometinėje rokenrolo aplinkoje. Ypač įdomu buvo skaityti apie A. Bylos darbą JAV kalėjime su bausmes už brutalius nusikaltimus atliekančiais kaliniais. Su vienu iš jų moteris net išsiruošė į tolimą kelionę po Italijos miestus – jie ieškojo nuteistojo artimųjų, norėjo suvienyti jo giminę. Pasak A. Bylos, su nusikaltėliu ji daug filosofuodavo, kalbėdavosi tiek apie mirtį, tiek apie tai, kas laukia po mirties. Interviu moteris atsiskleidžia kaip tikra menininkė, ne tik kaip B. Sruogos anūkė. Tik pokalbio pabaigoje paatvirauja, jog išvertė „Dievų miško“ scenarijų į anglų kalbą. A. Bylos gyvenimas išties primena kino filmą: J. Ivanauskaitė pašnekovės patirtį įvardija trimis žodžiais – „ant skustuvo ašmenų“.
J. Ivanauskaitė daug keliavo po Rytus. Aplankytų kraštų filosofija, religija, kultūra darė didžiulę įtaką jai ir jos kūrybai. Ne viename pokalbyje rašytoja klausia pašnekovų apie jų santykį su Rytų tradicijomis, tik įdomu, kiek ši tema buvo populiari tuo metu, o kiek – svarbi J. Ivanauskaitei asmeniškai? Rytų tema gvildenama ir pokalbyje su grupės „Akvarium“ lyderiu Borisu Grebenščikovu, kuris pats daug keliavo po Rytus ir, kaip tvirtina, ten rado, ko ieškojo. Nors, pasak atlikėjo, į Rytus ieškoti vidinės ramybės keliauja daug Holivudo žvaigždžių tik todėl, kad turi begales pinigų, jei ten nukeliauti galėtų visi norintieji, kelionės į Rytus taptų dar populiaresnės (p. 79). Nors dažnai ir šiandien žmonės, išvykę į Rytus ,,atrasti savęs“, vertinami skeptiškai, J. Ivanauskaitei šios kelionės ir patirtys buvo giluminės. Todėl kalbantis apie Rytus dialogai daug pasako ir apie pačią rašytoją, ne tik apie jos pašnekovą. Keliautojas Paulius Normantas yra minėjęs: ,,Jurga visuomet buvo klajūnė, beveik klasikinis keliautojo tipas, nesvarbu, ar keliaudavo realiai, ar klajojo svajų pasaulyje. Ji buvo neįtikėtinai imli naujų kraštų, žmonių pažinimui. Kelionė buvo jos savastis, vienas svarbiausių pasaulio ir savęs pažinimo pagrindų.“ P. Normantas taip pat tampa J. Ivanauskaitės pašnekovu: pokalbyje skleidžiasi abipusis pomėgis keliauti, keliautojai dalijasi mintimis apie visuomenėje gajų mąstymą, kad nuolatines klajones dažniausiai renkasi vietos sau nerandančios, nebrandžios asmenybės. Tai buvo į akis ir už jų prikišama tiek P. Normantui, tiek J. Ivanauskaitei.
„Švelnių tardymų“ pradžioje J. Ivanauskaitė atskleidė dvejonę – ar tokios skirtingos asmenybės kaip knygoje kalbinami žmonės atsidūrę viename kambaryje rastų bendrų temų pokalbiams? Ir iš tiesų rašytojos pašnekovų kalbėsena, plėtojamos temos be galo įvairios. Kai kurių atsakymai pasirodė kiek primityvūs, kalbintieji mieliau pasakodavo apie horoskopus ar futbolo aktualijas, o ne tyrinėdavo filosofines gelmes. Tačiau viską atsveria tėvo Stanislovo žodžiai „Švelnių tardymų“ pabaigoje. Reikia paminėti, jog šis žmogus J. Ivanauskaitei buvo ne tik mokytojas, bet ir dvasinis įkvėpėjas, nepasmerkęs dėl jos budistinių ieškojimų. Ir pasirodžius skandalingam romanui „Ragana ir lietus“ nenusisuko nuo rašytojos. Prieš pokalbį su vienuoliu autorė svarsto apie interviu žanrą: jos manymu, žurnalisto klausimuose neretai galima rasti prievartos, stengiamasi išgauti tai, ko reikia interviu, nesiklausoma, ką norėtų pasakyti kalbinamasis. Todėl kalbindama tėvą Stanislovą J. Ivanauskaitė nė karto pašnekovo nepertraukia, itin įdėmiai klausosi – pokalbis kiek panašus į Gonzo žurnalistikos stilių. Nutrūksta įprastinė „klausiu–atsakau“ grandinė, prasideda natūrali sąmonės tėkmė, išskirta pavadinimais: BURTAI, IŠBANDYMAI, GĖRIS, GROŽIS, JOGA, TREJYBĖ, NUOBODULYS. Manau, šis baigiamasis pokalbis įprasmina tikrąją J. Ivanauskaitės poziciją – nepertraukti, leisti lietis pašnekovo mintims nebandant nieko pakreipti ar išgauti.
Besidomintys J. Ivanauskaitės kūryba puikiai žino, kad rašytojos tekstuose dažnai kartojasi sapno motyvas. Autorė domėjosi psichoanalize, jos knygų lentynoje buvo nemažai analitinės psichologijos pradininko Carlo Gustavo Jungo veikalų. Sapnai ir simboliai svarbūs ne tik kūryboje, bet ir asmeniniame J. Ivanauskaitės gyvenime – ji yra prasitarusi: būdavo naktų, kai diktofoną pasidėdavo prie lovos, kad vos prabudusi galėtų užsirašyti sapnus. Viena J. Ivanauskaitės knyga net pavadinta „Sapnų nublokšti“. Todėl ir „Švelniuose tardymuose“ pašnekovų dažnai klausiama, ar jie analizuoja savo sapnus, ar apskritai domisi psichoanalize. Įsiminė Saulius Tomas Kondrotas, į šiuos klausimus atsakęs kiek netikėtai: ,,Psichoanalizė visai neįdomi. Be to, Sigmundas Freudas buvo sukčius ir išlaužė visus duomenis iš piršto, tai net nebeaišku, kuo reikėtų tikėti, net jeigu ir norėtum. Nieko neanalizuoju, uždavinys – greičiau užmiršti sapną“ (p. 172).
Užduodama klausimus pašnekovams J. Ivanauskaitė, be abejo, atskleidžia jai pačiai svarbiausius gyvenimiškus aspektus – šie leitmotyvai atsikartoja beveik kiekviename ,,tardyme“. Dažniausiai klausiama, ar žmogus bijo mirties, senatvės, kuo tiki ir kada būna laimingas? Vieni klausimai ypač lakoniški, esminiai, kiti – platūs, vedantis į filosofiją, dalijimąsi mintimis bei patirtimi. Tačiau beveik visi pokalbiai apgaubti trapios, tamsios nežinomybės spalvos – diskutuojant bandoma aiškintis gyvenimo paslaptis. Tiesa, buvo pašnekovų, kurie dvasinius ieškojimus skirtingose religijose apibūdino ,,bulšitu“ (liet. šūdmala), nykia geresnio gyvenimo propaganda. Tačiau ir tokioms nuomonėms J. Ivanauskaitė lieka tolerantiška.
Įdomiausia skaitant pokalbių knygą yra laiko perspektyva. „Švelnūs tardymai“ buvo išleisti 2005 m., tačiau aptartos temos, regis, artimos ir nūdienos žmogui. Pavyzdžiui, moters vieta visuomenėje, socialiniai ryšiai, apie kuriuos kalbėjo Eglė Gabrėnaitė ir Nijolė Oželytė. J. Ivanauskaitė pašnekovių prašo pasidalinti mintimis apie menininkes, kvestionuoja kūrybos kokybės priklausymą nuo lyties. Nors pati J. Ivanauskaitė vienatvę vadino pilnatve, kartais būties kontempliacija mielesnė, kai ja daliniesi su kitais. Anot Levo Šestovo, tiesa neperteikiama žodžiais – kiekvienas iš mūsų tik pats sau gali tiesą žinoti. Tačiau jei siekiame artimesnio ryšio su žmonėmis, turime tiesos išsižadėti ir pasitelkti kokį nors sutartą melą. Koks melas, jungiantis visus 22 kalbintuosius, išryškėja perskaičius knygą? Galbūt tas, kad išklausę visų pokalbių bendrą tiesą atrasime ir mes.