Prie miesto vartų rytą vakarą sėdėjo ruda lyg kava, juodai apsirėdžiusi senė, kuri duoną pelnėsi pasakodama istorijas. Ji prabilo:

– Geidaujat išgirsti istoriją, mielieji ponas ir ponia? Ak, esu jų pasakojusi daugybę, daugiau nei tūkstantį, nuo tada, kai leidau jaunikaičiams sekti man pačiai gražias istorijas apie raudoną rožę, du skaidrius kalnų ežerus ir du prisirpusius lelijų pumpurus ir apie keturias glotnias lyg šilkas gyvates, sugniaužiančias mirtinam glėby. Pasakoti išmokau iš savo motinos motinos, tos gražuolės, dažnai myluotosios, kuri galiausiai – susiraukšlėjusi kaip obuolys žiemą ir gūžėdama po gailestinguoju šydu – ėmėsi mane mokyti šio meno. Ją pačią kažkada buvo išmokiusi josios motinos motina, ir abi jos buvo geresnės pasakotojos nei aš. Bet šiandien tai nebesvarbu, kadangi žmonėms jos ir aš esame viena, ir mane jie ypač gerbia todėl, kad istorijas seku jau du šimtus metų.

Jei bus gerai sumokėta ir bus ūpas, ji galinti papasakoti ir daugiau.

– Pas savo motinos motiną, – tęsia ji, – išėjau griežtą mokyklą. „Būk ištikima istorijai“, – sakydavo senoji. „Būk amžinai ir nepajudinamai ištikima istorijai.“

,,Kodėl turėčiau, močiute?“ – paklausiau jos.

,,Ar privalau tau aiškinti priežastis, mažoji akiplėša? – užriaumojo ji. – Ir tu dar trokšti tapti pasakotoja! Ką gi, tu tapsi pasakotoja, ir aš tau paaiškinsiu priežastis! Kai pasakotoja yra ištikima, amžinai ir nepajudinamai ištikima istorijai, galiausiai kalbės tyla. Ten, kur istorijos nėra ir niekados nebuvo, ar jei istorija bus išduota, tyla tebus tuštuma. Bet kai nutyla pasakotoja, buvusi ištikima istorijai iki mirties, tuomet tyla prabyla. Ir nesvarbu, supranta maža snarglė tai ar ne!“

– Kas tuomet, mums pačioms nutilus, geriau papasakos istoriją nei yra pavykę bet kuriai iš mūsų? Tą padarys tyla. Ir kurgi perskaitysi geresnę istoriją nei pačios brangiausios knygos gražiausiai atspaustame lape? Baltajame lape. Kuomet galantiškas karališkasis rašiklis aukščiausio įkvėpimo akimirką bus užrašęs savo pasakojimą pačiu rečiausiu rašalu – kur galėsime perskaityti dar gilesnį, saldesnį, žiauresnį ir smagesnį pasakojimą nei šis? Baltajame lape!

Kurį laiką senoji nieko nesako, tik pačepsi ir pakikena bedante burna.

– Mums, pasakotojoms, yra žinoma viena tokia istorija apie baltąjį lapą, – sako ji. – Ją sekam labai nenoriai. Nes tarp nepašvęstųjų ji gali pakirsti pasitikėjimą mumis pačiomis. Vis dėlto jums, mano mielieji ir gražieji ponas ir ponia, kurių tokios dosnios širdys, ją mielai papasakosiu.

Aukštai mėlynuosiuose Portugalijos kalnuose stūkso senas vienuolynas, kuriame gyvena griežto Karmelitų ordino seserys. Senais laikas vienuolyno būta didžiai turtingo ir galingo, dauguma seserų buvusios aukštos kilmės damos ir čia vykdavę stebuk­lai. Bet amžiams bėgant kilmingosioms damoms vis mažiau ėmė rūpėti pasninkas ir maldos, vis mažiau turtingųjų kraičių plaukė į vienuolyno iždą ir šiandien negausus neturtingų seserų būrelis glaudžiasi milžiniško byrančio vienuolyno, kuris, regis, svajoja susilieti su pačiu pilkuoju kalnu, vieninteliame sparne. Vis dėlto tai tebėra guvi ir aktyvi seserija. Jos patiria didelį džiaugsmą iš šventųjų apmąstymų ir su nuoširdžiu malonumu imasi tos ypatingos užduoties, kuri kadaise laimėjo vienuolynui jo neįprastą privilegiją. Jos gamina puikiausią visoje Portugalijoje drobę.

Ilgą lauką vienuolyno papėdėje aria sniego baltumo jautukai, o sėklą įgudusiai išbarsto darbo užgrūdintos, su dirva panagėse skaistuolių rankos. Linų laukui sužydėjus, visas slėnis numėlsta dangaus spalva, lygiai tokia kaip Švenčiausiosios Mergelės prikyštė, kurią apsijuosusi ji išėjo į šventosios Onos paukščių kiemą rinkti kiaušinių – akimirką prieš arkangelui Gabrieliui galingais sparnų mostais nusileidžiant ant namų slenksčio ir kuomet taip aukštai, kad net gali susisukti galva, pašiauštu kaklu ir virpėdamas sparnais lyg sidabro žvaigždė ore pakibo balandis.

Tą vasaros mėnesį daug mylių aplink sodiečiai kelia akis į linų lauką ir klausia savęs: ,,Nagi, ar čia vienuolyną pakylėjo dangun? O gal mūsų gerosioms sesutėms bus pavykę prisitraukti dangų prie žemės?“

Vėliau, atėjus laikui, linai išraunami, braukiami ir šukuojami; tuomet švelnieji siūlai suverpiami ir audžiama drobė, – galiausiai audinys paskleidžiamas ant žolės balinti, ir gali lengvai pamanyti, kad aplink visą vienuolyną boluoja sniego plotai.

Visas šis darbas atliekamas be galo kruopščiai ir su dideliu pamaldumu, ir su visais pagiedojimais ir pašlakstymais, vienuolyno saugomais paslaptyje. Todėl ši drobė, kuri ant asilėlių nugarų galiausiai išsiunčiama pro vienuolyno vartus ir leidžiasi žemyn iki miestų miestelių, yra tokio pat gėlelės baltumo, švelni ir daili kaip buvo ir mano pėdutė, kai keturiolikmetė mazgodavau ją upelyje, kad galėčiau eiti į kaimelio šokius.

Uolumas, mielieji ponai, yra geras dalykas ir pamaldumas taip pat, bet pats pirmasis istorijos daigas turi atkeliauti iš šventos vietos anapus jos pačios. Taigi ir Convento Velho¹ drobės tvirtybė bei išskirtinumas kyla iš to, kad pirmąją šio lino sėklą namo į Portugaliją pargabeno kryžeivis iš Šventosios žemės.

Biblijoje, Jozuės knygoje, galima perskaityti apie šalis Lėką ir Marėsą. Aš pati skaityti nemoku ir niekada nesu mačiusi šio švento rašto. Bet mano proprosenelė vaikystėje patyrė didelį gerumą seno žydų rabino namuose ir tai, ko iš jo išmoko, mes viena po kitos įsiminėm ir išsaugojom. „Kalebo duktė Aksa prašė iš savo tėvo dirvos. Nulipusi nuo asilo, ji tarė: „Suteik man kokią dovaną, nes tu man dirvą davei sausumoje, duok man ir vandens versmę.“ Tai davė jisai jai versmę viršuje ir žemai. Ir tose pietų žemėse, Lėkoje ir Marėsoje, vėliau gyveno gentys, gaminusios ploniausią drobę namams Asbėjos.“² Portugalų kryžeivis, kurio paties gentainiai kadaise buvo drobės gamintojai, pakerėtas audinio švelnumo ir tvirtumo, pasirišo kapšelį su šių linų sėklom prie savojo balno.

Dėl šio nepaprasto dalyko vienuolynas ir įgijo savąją privilegiją – tiekti tuoktuvių paklodes visoms karališkųjų rūmų jaunosioms princesėms.

Turėtumėt žinoti, mielieji ponas ir ponia, jei dar nežinote, kad Portugalijoje, tarp labai senų ir kilmingų šeimų gyvavo paprotys, pagal kurį kitą rytą po tuoktuvių, prieš įteikiant rytines dovanas, vyriausiasis dvaro rūmininkas nuo rūmų balkono iškabindavo naktinę paklodę ir iškilmingai paskelbdavo: ,,Virginem eam tenemus“ – „Liudijame ją buvus skaisčią.“ Šio labai seno ir garbingo papročio niekur kitur nebuvo taip griežtai laikomasi, kaip pačioje karališkoje šeimoje, ir dar prieš vieną žmogaus amžių jis tebebuvo gyvas. Tokia paklodė niekuomet paskui nebuvo skalbiama ar vėl panaudojama.

Bet vienuolynui kalnuose, pripažįstant jo tiekiamos drobės šventąją kilmę ir atsidėkojant už puikią kokybę, buvo suteikta garbė susigrąžinti vidurinę paklodės dalį – karališkosios nuotakos garbės liudininkę.

Pagrindiniame vienuolyno sparne, nuo kurio atsiveria vaizdas į visą apylinkę, yra ilga salė, arba galerija, juodu ir baltu marmuru išklotomis grindimis. Ant galerijos sienų, vienas šalia kito, kabo eilė paauksuotų rėmų, kurių kiekvienas papuoštas karūnuota plokštele iš gryno aukso su išgraviruotu princesės vardu: Dona Kristina, Dona Inesa, Dona Jacinta Leonora, Dona Marija. Ir kiekviename šių rėmų įtaisytas gabalas drobės, išrėžtas iš karališkosios paklodės.

Šiuose įrėmintuose išblukusiuose ir išbalintuose pėdsakuose, kiek pasistengus, galima išskaityti visus Gyvūnų rato ženklus: Svarstykles, Skorpioną, Liūtą ir Dvynius arba rasti vaizdų iš savo minčių pasaulio: rožę, širdį, kardą ar net kardu pervertą širdį. 

Senaisiais laikais galėjai dažnai išvysti, kaip vinguriuodama pilku uolėtu kraštovaizdžiu vienuolyno link kyla didinga, ryškiaspalvė procesija. Portugalijos princesės, tuomet jau įvairių svečių šalių hercogienės, erchercogienės, karalienės ar karališkosios našlės, atvykdavo čia su savo didinga palyda, ir šioji piligriminė kelionė joms būdavo sykiu šventa ir slapčiomis džiugi. Nuo linų lauko kelias staigiai statėjo, karališkajai damai tekdavo išlipti iš karietos, kad šią paskutinę kelio atkarpą būtų nunešta palankinu, padovanotu vienuolynui specialiai šiuo tikslu. Vėliau, jau arčiau mūsų dienų, yra nutikę – kaip degant laiškui, kai visoms žiežirboms nuvilnijus jo kraštais ir užgesus, pasirodo dar viena, – kad labai sena kilminga panelė atkeliauja į Convento Velho. Kadaise ji buvo jaunos princesės žaidimų draugė, patikėtinė ir rūmų dama. Kylant link vienuolyno, vaizdas aplink ją veriasi vis plačiau į visas puses. Galerijoje sesuo palydovė veda viešnią prie lentelės su josios princesės vardu ir palieka žinodama, kad čia toji norinti pabūti viena. Lėtai lėtai keliauja prisiminimai viešnios garbinga, panašia į kaukolę galvele po juodu nėrinių šydu ir yra pasitinkami švelniais palinksėjimais. Ištikimoji draugė peržvelgia jaunamartės teisėtą, kilmingą dalią ir laimę, patirtą su išrinktuoju, nepažįstamu aukštakilmiu jaunikiu. Ji regi prieš save džiaugsmus ir nusivylimus – valstybinius vizitus ir karaliavimo metines, rūmų intrigas ir karus. Sosto įpėdinių gimimą ir pačių karališkųjų vaikų vedybines sąjungas, dinastijos pakilimus ar nuosmukius. Drobėje paliktuose ženk­luose, prisimena senoji rūmų dama, kažkada buvo išskaitytos pranašystės, ir dabar, kai jai matomi ištisi žmonių likimai, ji gali palyginti įspėjimą su tuo, kas įvyko, ir tyliai atsidususi nusišypsoti. Kiekviena drobė kartu su karūna papuošta vardine lentele gali papasakoti istoriją ir iš gilios ištikimybės istorijai kiek­viena jų buvusi pakabinta.

Bet ilgos eilės viduryje kabo drobė, besiskirianti nuo visų kitų. Jos rėmas toks pats gražus ir sunkus kaip bet kurios kitos čia esančios ir ji taip pat išdidžiai kaip ir visos kitos laiko savąją karūnuotą aukso plokštelę. Tačiau šioje plokštelėje neįrašytas joks vardas, o įrėmintas lino audeklas yra švarus nuo krašto iki krašto, baltas lapas.

Jūs, kurie trokštate klausytis istorijų, pažvelkite į šį baltąjį lapą ir pripažinkite senųjų pasakotojų, manosios močiutės ir jos pačios močiutės, išmintį.

Su kokia amžina ir nepalenkiama ištikimybe ši drobė buvo įtraukta į eilę! Net ir istorijų pasakotojos šios drobės akivaizdoje paslepia po šydu galvas ir nutyla. Kadangi kilmingieji tėvai, liepę ją įrėminti ir pakabinti, galėjo to ir nedaryti. Būtent priešais šią baltąją drobę senosios princesės – daug patyrusios, gyvenimo išbandytos, pareigingos karalienės, sutuoktinės ir motinos – ir kilmingosios senosios panelės, anųjų žaidimų draugės, rūmų damos ir pamergės, visuomet stoviniuodavo ilgiausiai. Būtent priešais šią baltąją drobę dar ir šiandien senos ir jaunos vienuolės, o ir pati vyriausioji vienuolyno motinėlė nugrimzta į giliausias mintis.

 

¹ Port. Convento Velho – Senasis vienuolynas.

² Tai gana laisva citatų kompiliacija iš Senojo Testamento Jozuės knygos 15,17–19; 15,44 ir 1 Kronikų (Metraščių) knygos 4, 21. K. Blixen naudojosi 1845 m. leistu Biblijos daniškuoju vertimu („Bib­lia: den ganske hellige Skrifts Bøger“. – København: Vaisenhus), verčiant į lietuvių kalbą buvo pasitelkta liuteroniškoji 1735 m. Johanno Jacobo Quandto Biblijos versija. Dėkojame dr. Ginai Kavaliūnaitei už pagalbą ieškant Biblijos tekstų.

 

Iš danų kalbos vertė VU Skandinavistikos centro studentai,

vadovaujami Ievos Steponavičiūtės-Aleksiejūnienės

 

Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė. Dieviškuoju menu yra ir liks istorija: Karen Blixen ir jos „Baltasis lapas“ ČIA