Humanitarinių mokslų daktarė Jurgita Katkuvienė jau daugiau kaip dešimtį metų dirba literatūros teorijos srityje. Šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete ji atlieka podoktorantūros stažuotę tema „Semiotika ir fenomenologija: reikšmės atsiradimo sąlygos". Mokslininkę apie tai, ką iš viso reiškia dirbti mokslinį darbą, kalbina „Literatūros ir meno" literatūros kritikos puslapių redaktorė Neringa Mikalauskienė.

Tavo podoktorantūros projekte, kurio tikslas, kaip supratau, analizuoti kūniškumo santykį su reikšmės struktūromis, radau tokį sakinį: „[M]okslininkai, siekdami pabrėžti savo teorijų objektyvumą, visokeriopai eliminuoja asmeninės patirties ir kūniško įsitraukimo plotmes, bet jos pasirodo jų teorijose kaip neišvengiama prielaida, be kurios ir pačios objektyvios teorijos neturėtų prasmės." Todėl norėčiau sužinoti, koks tas subjektyvus kelias, kuris atvedė tave į „objektyvaus" mokslo lankas? Kaip atsidūrei ten, kur dabar esi?

Tas kelias buvo tiesus, be didesnių vingių. Kad man labiau rūpi teorijos, o ne literatūros istoriografija ar konkretaus rašytojo literatūrinis palikimas, supratau jau pirmame kurse, tačiau galutinai apsisprendžiau paskutiniuose kursuose, pasirinkusi tyrinėti Nijolės Miliauskaitės poeziją pas profesorių Kęstutį Nastopką. Jau buvau lankiusi semiotikos įvadą, kitus seminarus, žinojau, kad jis savo srities specialistas, tačiau paaiškėjo, kad jis yra ir man tinkantis vadovas. Tad pas jį rašiau ir magistro, ir daktaro darbus. Supratau, kad noriu gilintis į teorinius dalykus: ne vien tik analizuoti tekstus, bet ir tuos būdus, kuriais galima tekstus – plačiąja prasme –­­ tyrinėti. Magistro darbe analizavau mums geriausiai žinomo semiotiko Algirdo Juliaus Greimo darbą „Apie netobulumą", tai buvo komparatistinis darbas. Kadangi Greimas savo semiotiniu tikslu vadino bandymą suprasti reikšmes, taip ir „įklimpau" į reikšmės tyrimo sritį. Disertacijoje išplėčiau tų tyrimų lauką: mane ėmė dominti Vakarų tradicijoje įsivyravę kūniškumo matmens tyrinėjimai, kokią reikšmę kūnas, kūniškas patyrimas turi mūsų suvokiamam pasauliui, t. y. reikšmei. Kūnas ir reikšmė, kūnas ir tekstas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tolimi, nesusiję dalykai. Ta linkme judu ir toliau.

Ką reiškia kūno ir teksto ryšys?

Tai labai plati tema. „Kūno" ir „teksto" sąvokos yra vienos svarbiausių XX amžiaus humanitariniuose diskursuose, ir jos nėra vienaplanės ar vienaaspektės (net neįtikėtina, kad, atrodo, toks visiems suprantamas „daiktas" kaip kūnas, turi tokią plačią apibrėžimų amplitudę: nuo kūno kaip pamatinės egzistencijos sąlygos iki bekūnio kūno sampratos). Jų santykiai komplikuoti. Aš analizuoju reikšmės susidarymo sąlygas. Kaip atsiranda reikšmė, kaip mes pradedame ją suprasti? Ar reikšmė yra artikuliuota, įtekstinta, ar dar kas nors iki to vyksta? Tuos klausimus gana panašiai užduota ir aiškina semiotika, o filosofijoje – fenomenologija.

Vis norisi sakyti: o paprasčiau? Ar galima apie reikšmę kalbėti paprastai?

Kalbėti ir rašyti galima visaip, net ir tai, kas „ant seilės užeina". Tačiau rimtai kalbant, pabandykite aprašyti, paaiškinti, kodėl tas eilėraštis man patinka, ir pamatysite, kad tai ne taip paprasta (net jeigu pasakysite „mane sukrėtė" – aš galiu paklausti, kaip tas tekstas jus „krečia"?). Mąstymas ir prašymai reikalauja savo kalbos, taip ir patenkama į teorijų karalystę.

Teoriniai diskursai reikalauja įgūdžių, be to, jie dinamiški, kviečia dialogui. Taip ir aš, pradėjusi nuo semiotinės reikšmės analizės, susidūriau su kita teorine kalba. Greimas, pradėdamas kurti savo semiotiką, teigė, kad žmogui pasaulis pasirodo tam tikromis juslinėmis savybėmis. Jį domino tiesioginis žmogaus ir pasaulio susitikimas. O reikšmė atsiranda iš į pasaulį nukreipto žmogaus ir žmogui atsiveriančio pasaulio ryšio. Panašų reikšmės atsiradimo scenarijų sutinkame fenomenologinėje tradicijoje. Įdomu, kad griežta, struktūriška semiotika vis dėlto atsispiria nuo žmogiškos patirties aprašymo, todėl visos reikšmės, ne tik kalbinės, siejamos su žmogaus buvimo pasaulyje patirtimi, o ne su grynuoju racionaliu suvokimu. Semiotiką daugelis laiko sausu, analitiniu mokslu ir nuo jo atsiriboja, bet aš semiotiką matau kaip tam tikrą filosofijos atmainą, įdomią, gyvą, įrašytą į filosofinę tradiciją.

O kaip tai būtų galima pritaikyti praktiškai, pvz., literatūrai analizuoti?

Iš tiesų egzistuoja tai, ką galėtume vadinti praktine semiotika (instrumentarijus įvairių tekstų analizei: nuo reklamos iki politikos, nuo teisės iki meno kūrinių), tačiau instrumentarijus sukuriamas iš teorinių konstruktų. Yra teorinių dalykų, kuriuos sunku tiesiogiai praktiškai pritaikyti, tačiau jie įsilieja į bendrą teorijos lauką. Mano tyrinėjimų akiratis, nors ir susijęs su labai konkrečiais dalykais, kaip kūnas, kalba, tekstas, tikriausiai ir priklauso tokiai „nepraktiškai" sričiai. Manau, kad panašioje situacijoje atsiduria, pavyzdžiui, fizikai teoretikai, kurie iškelia hipotezę apie dalelės judėjimo greitį, paskui ji pasiteisina arba ne, bet fizikos mokslas dėl to juda į priekį. Taip ir humanitariniuose moksluose „krapštinėdama" vieną teorijos aspektą, išsikeli hipotezę, kuri pasiteisina arba pateikia netikėtų staigmenų, toliau plėtojamas bendras teorijos laukas.

Sakyčiau, panirti į teorinius vandenis – iššūkis, paliečiantis ir tavo gyvenimą. Klausei, kokie subjektyvūs pėdsakai gali būti objektyviame mokslo kelyje, bet yra ir atvirkščiai – pasirinkta mokslo sritis veikia asmeninį gyvenimą, pavyzdžiui, tave izoliuodama – ne su kiekvienu gali padiskutuoti apie reikšmę. Štai profesorius Nastopka gavo Nacionalinę premiją – ir tik tada dauguma Lietuvos žmonių sužinojo apie semiotiką, nors akademinės semiotikos tradicijos Lietuvoje gilios (ir vis dėlto, kai profesorius antradieniais turguje perka šviežią žuvį, pardavėjas atpažįsta jį kaip žmogų, o ne kaip pačią „reikšmės teoriją"). Skamba gana savininkiškai, bet, sakyčiau, visas mokslas kyla iš asmeninio suinteresuotumo, iš to, kas tau asmeniškai neduoda ramybės, kirbina nervus. Teoriniai diskursai tuo ir užburia, kad jie niekada nepateikia gautinio, nepaneigiamo atsakymo, jeigu esi smalsus, visada yra galimybė suabejoti.

O grįžtant prie praktinio reikšmės atsiradimo aprašymo pritaikomumo, tai sakyčiau, kad be reikšmės suvokimo niekas nesupras nei literatūros, nei teatro, nei politinio gyvenimo. Mes reikšmes priimame kaip savaime suprantamas, neužklausiame pačių jų atsiradimo ar egzistavimo sąlygų: kodėl aš taip ar kitaip suprantu tai, su kuo susiduriu. Tačiau yra tokių, net ir kasdienių, situacijų, kada reikėtų klausti, kaip atsiranda ta ar kita reikšmė: sakykim, politiniuose „žaidimuose" tai turėtų būti kiekvieno piliečio pareiga. Literatūra, kaip ypač reikšmių prisotintas laukas, reikalauja ne tik atsakyti į klausimą, ką tai reiškia, bet ir –­ kaip tos reikšmės susidaro. Manyčiau, tas antrasis klausimas turėtų būti kiekvieno literatūros kritiko užduotis. Aš pati labai mėgstu, kai literatūros kūrinys „veža", tačiau man dar labiau patinka paknibinėti, iš kur tas „vežimas" kyla, kas jį sudaro, kokios galios (mano, kaip skaitytojo, teksto, kalbos) veikia.

Šiemet Lietuvos mokslo premiją humanitarinių mokslų srityje už darbų ciklą „Fenomenologiniai lietuvių literatūros tyrimai (1998–2012)" gavo profesorė Viktorija Daujotytė, taigi ji taip pat gilinasi į fenomenologijos mokslo tradiciją...

Ši, kaip ir profesoriaus Nastopkos pernai gauta Nacionalinė premija, rodo, kad buvo įvertinta teorinė literatūros mokslo pakraipa. Buvo pripažinta, kad tai – mokslo šaka, kad apie tai galima kalbėti taip pat atsakingai ir rimtai, kaip apie bet kurią kitą mokslo šaką. Paminėčiau, kad Lietuvos mokslo premiją humanitarinių mokslų srityje šiemet gavo ir filosofas Arūnas Sverdiolas. Jį, kaip ir profesorių Nastopką, laikau savo mokytoju. Būtent jo filosofijos seminaruose dar nuo magistrantūros laikų mokiausi ir mokausi atidaus teksto skaitymo. Ir prie fenomenologijos priėjau per profesorių Sverdiolą, džiaugiuosi, kad dabar mano vadovas yra kitas fenomenologijos specialistas profesorius Dalius Jonkus.

Kadaise atsispyrusi nuo Miliauskaitės tekstų atradai semiotiką, nuo semiotikos dabar eini prie fenomenologijos – ir taip pamatei, kad tekstas turi glaudų ryšį su kūniškumu...

Iš tiesų atsidūręs tyrinėjimų kelyje nežinai, kur tas kelias tave nuves. Pradėjęs nuo semiotikos, pamatai, kad tai nėra vienaplanė reikšmės teorija, imi aiškintis, kokios ten įtampos. Susidomėjau Paryžiaus semiotikos kontekstu, taip įžengiau į XX a. antrosios pusės prancūzų struktūralistinę, vėliau – postruktūralistinę tradiciją, kuri tuojau pat į dienos šviesą ištraukia ir filosofiją. Trajektorija nėra linijinė, ji šakojasi. Nėra taip, kad išsikeli problemą ir eini tiesiai, tarsi žinodamas atsakymą – iš tiesų tai yra vaikščiojimas ratais, milžiniškas analitinis darbas plačiame tekstų kontekste. Skaitau ir vėl sugrįžtu prie struktūralizmo pradžios, ieškau detalių, kurios man svarbios, gaudau niuansus: kas ką apie tai jau pasakė, naršau katalogus...

Įkvėpimo bei padrąsinimo, o kartais ir netikėtų posūkių suteikia kitur aptikti bendraminčiai. Vasarą dalyvavau tarptautinėje akademinėje stovykloje, skirtoje fenomenologijai ir sąmonės filosofijai, kurią organizuoja Kopenhagos universiteto Subjektyvumo tyrimų centras. Joje pranešimus skaitė tokie filosofai, kaip Danas Zahavi, Feffas Malpas, Stevenas Galtas Crowellas, kurie analizavo ryšius tarp juslinio suvokimo, kūniškumo ir normalumo, sąmonės, antrojo asmens perspektyvos bei „aš", „tu", „mes" suvokimo, o kaip leitmotyvas visada iškildavo klausimas – kada atsiranda reikšmė? Ar reikšmė prasideda nuo racionaliojo pažinimo, ar nuo juslių? Dalyvaudama diskusijose su kitų šalių jaunaisiais mokslininkais, pamačiau, kad tai, kas aktualu mano tyrimams, aktualu ir šiuolaikinėje filosofijoje.

Kiek tekste to jusliškumo išlieka – ar sukuriamos naujos jusliškumo reikšmės?

Atsakyčiau turbūt taip: reikšmė kyla iš juslinio suvokimo ir racionalumo samplaikos. Jusliškai pagautas pasaulio formas tuoj pat „užkloja" kultūrinės reikšmės. Tekste, o ir kalboje, atsekti pėdsaką, kur tas užklojimas prasideda arba kaip jis vyksta, labai sunku, tačiau semiotika pasiūlo savo viziją. Naujausi pastarųjų metų semiotikų, tokių kaip, pavyzdžiui, Jeano-François Bord­rono, Claudo Zilberbergo ar Erico Landowskio (pastarasis dėsto ir Vilniaus universitete bei yra mano stažuotės Paryžiuje vadovas), darbai apima kūniškumo, jusliškumo plotmes įvairiose semiotinėse reikšmės aprašymo plotmėse. Yra ir kita plotmė – pats tekstas tave veikia ne tik racionaliai, bet ir kūniškai, tiesiogiai; pats tekstas pasiūlo skaitymo būdus nepriklausomai nuo tavo racionalaus žvilgsnio. Tekste yra keletas jusliškumo lygmenų, tik jie taip integruoti į tekstą, kad iš karto jų ir neatskirsi.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu toliau drąsiai žengti užsibrėžto tikslo link.