Įminkite mįslę: 

1 3 5

2 4 X

Kas slepiasi už X? Iškart pasakysiu, kad tai – ne 6. 

Jei kas nors ilgai nesukęs galvos atsakė R, sveikinu – jūs nepraradote visiems kūdikiams ir mažiems vaikams būdingo mąstymo „už dėžės“ ribų. (Atsakymas, kaip matote, susijęs su dėže – pavarų.) 

Augančiam vaikui viskas taip nauja ir nepažinu, kad jis neatmeta bet kokios, net ir pačios neįtikimiausios, fikcijos. Kūdikis – kaip mokslininkas, tikrinantis įvairiausias hipotezes apie pasaulį ir taip kuriantis savąjį. Todėl ir žirafa, įsidūrusi į kaktusą ir subliūškusi lyg prakiuręs balionas, o vėliau susiūta ir vėl atgavusi jėgas – jam tokia pat tikrintina realybė, kaip ir citrinos rūgštumas. 

Kokia dar žirafa? Prancūzų autoriaus ir iliustratoriaus Edouard’o Manceau, kuriančio išimtinai 1–2 metų vaikams, personažas iš knygos „Tic-Tac la girafe“. Knygelė – nedidelio kvadratinio formato, kartoninė, vos 20 puslapių. Kažin, ar ją išvis galima vadinti knyga, gal labiau žaislu? Kad ir kaip ten būtų, iki literatūros čia – toli gražu. 

Tai ne mano, o kūdikių literatūros priešų balsas. Juos atpažinsite iš kreivokos ironiškos šypsenos ir dažno žodžio „mielas“ vartojimo. „Dirbi su vaikų literatūra susijusį darbą? Labai miela.“ „Vaikiškos (pabrėžiu, vaikiškos) knygelės – kaip miela!“ Net ir aš gaunu tą patį epitetą – mielà. Mielà, bet nerimtà, kaip ir visa vaikų literatūra, ką jau kalbėti apie knygas kūdikiams, nei jiems jų reikia, nei ką, vis tiek nieko nesupras.

Kad žmonės manęs nevertina rimtai – tiek jau to, bet kad nevertina vaikų literatūrą kuriančių autorių ir iliustratorių, ją leidžiančių leidėjų, verčiančių vertėjų, skatinančių bibliotekininkų – neatleistina. Manau, tie kreivai besišypsantys žmonės ir į pačius kūdikius, ne tik į jiems skirtas knygas, žvelgia ironiškai.  

Su tokiu jei ne atviru, tai bent jau mielais epitetais užmaskuotu menkinančiu požiūriu į vaikų literatūrą kartkartėmis tenka susidurti visur, net ir Prancūzijoje. Sakau „net“, nes būtent Prancūzija yra kūdikių skaitymo skatinimo pradininkė. 1982 m. čia veiklą pradėjo asociacija A. C. C. E. S., pabrėžusi ne tiek knygų, kiek kokybiškos literatūros ir istorijų svarbą besiformuojančiai vaiko psichikai. Šios asociacijos kūrėjai – psichiatrai ir psichoanalitikai René Diatkine’as, Marie Bonnafé ir Tony Lainé; o JAV, Didžiojoje Britanijoje ar Italijoje prie ankstyvojo skaitymo skatinimo labiausiai prisidėjo gydytojai pediatrai. Būtent A. C. C. E. S. įkūrėjų veiklos sritis anuomet lėmė drąsų ir neįprastą požiūrį į vaikų literatūrą. 

Be to, Prancūzijoje kasmet išleidžiama daugiau nei 16 000 knygų vaikams. Nors šioje, sunkiai aprėpiamoje gausybėje, aišku, yra visko, objektyviai didelė išleidžiamų knygų dalis – išties kokybiška ir turinti aukštą meninę vertę. Tačiau prekybos centruose tų knygų nerasi. Anokia čia naujiena, sakysite, prekybcentriuose gerų knygų nebūna. Įdomu, kad ten visgi galima nusipirkti naujausių Goncourt’ų ar kita svarbia literatūros premija apdovanotų kūrinių, tačiau knygų vaikams asortimentas gerokai skurdesnis. Lentynose dominuoja metai po metų bestselerių topuose besistumdančios komercinės knygų serijos. Grynuolių reikia ieškoti mažuose nepriklausomuose, dažnai specializuotuose knygynėliuose, kurių, laimei, dėl Prancūzijoje galiojančios fiksuotos knygos kainos, netrūksta. 

 

 

Bet grįžkime prie kartoninių knygų kūdikiams. Kartoninės jos, kaip žinia, todėl, kad skaitymas su kūdikiu – fizinis, visą jo kūną įtraukiantis veiksmas. Knygą jis tikrąja to žodžio prasme suglosto, sukramto ir suuosto, o kartonas tokiam „suskaitymui“ ne taip lengvai pasiduoda, kaip paprastas popierius. Dar kartonas nepjauna. Ir sugriebti storą puslapį mažiems pirštukams lengviau. Bet tai praktinės detalės. Svarbiausia, kad knyga ankstyvojoje vaikystėje būtų aktyviai naudojama: liečiama, glostoma ir glaudžiama kaip, beje, ir kūdikis. Jei to nedarysime, lentynoje gražiai sustatytos knygutės neapseiliotais kraštais neturės jokios prasmės, o kūdikis, nė kiek neperdedant, mirs. 

Knyga mažyliams – pirmiausia objektas, todėl nereikėtų nuvertinti ir medžiaginių ar plastikinių vonios knygų. Jos padeda su šiuo objektu susipažinti, tačiau į vaikų literatūrą nepretenduoja, ir čia jau jokiam skeptikui nepaprieštarausi. Priešingai, kartais nenumaldomai užvaldo noras pačiai tokia skeptike tapti, ypač atradus kai kurių prancūzų leidėjų naujoves. Vienas tokių leidėjų – „Nathan“ – leidžia specialiai kramtyti pritaikytas knygeles, o ant viršelio nurodo, kad grafiškai pažymėti knygos kampai labai tinka dygstantiems dantukams pasikasyti. Kitas leidėjas – „Auzou“ – siūlo įsigyti pirmąsias pažintines kvapų knygeles. Lyg kūdikiams neužtektų namų, miškų ir mylimų žmonių kvapų. 

Maža to, kai kurie ankstyvosios vaikystės specialistai teigia, kad pažintinės knygos vaikams iki 3 m. (tėvų su siaubu laukiamo „kodėl?“ periodo) išvis nereikalingos. Anot jų, skaitymas kūdikystėje pirmiausia skirtas savasčiai ugdyti, o ne pažinti išoriniam pasauliui, ši pažintis, be abejo, taip pat labai svarbi, bet kuo puikiausiai vyksta su vaiku tiesiog tyrinėjant jį supančią aplinką. 

Taigi knyga ankstyvojoje vaikystėje yra ir medžiaga, ir priemonė savasties kūrimui(si). O tvirtai savasčiai reikalingas grožis, estetika, poezija. Netgi, sakyčiau, poezija plačiąja prasme – svarbiausias kokybiškos vaikų literatūros elementas. Tai galioja net ir patiems pirmiesiems kartoniniams mažylių skaitiniams. Štai kad ir prancūzų knygų vaikams kūrėjos, iliustratorės Corinne Dreyfuss knyga „Caché!“, leidėjo ir pačios autorės sumaniai vadinama pirmuoju kūdikių romanu. Suaugusiesiems skirtą romaną primenantis stačiakampis formatas kartoniniais puslapiais. Jokių iliustracijų, tik grafiškai šokantys juodi ir balti, kartais tarsi išsiliejantys žodžiai, atkartojantys kūdikio regos ypatumus. Trumputės, onomatopėjų sausakimšos frazės, melodingai ir ritmiškai, subtiliai, bet – svarbiausia – poetiškai pasakojančios apie slėpynes žaidžiantį kūdikį. Štai taip nuo knygos-objekto priartėjame prie literatūros.

Jei vaikų literatūra pirmiausia yra augti padedanti poezija, tai kas ji nėra? Labai daug kas, kas, deja, kai kurių leidėjų, bibliotekininkų ir knygų prekybininkų vis dar įvardijama kaip vaikų literatūros „funkcija“ (dažnai nurodoma net ir ant knygos viršelio). 

Visų pirma, vaikų literatūra neturi atlikti jokios funkcijos. Ji – ne stebuklinga piliulė, kurią prarijus vaikas išmoks eiti ant puoduko, nebesapnuos košmarų ir kaipmat liausis liūdėjęs mirus seneliui. Tačiau visose šiose situacijose literatūra gali būti pagalbine priemone tvarkantis su sunkumais. 

Vaikų literatūra – ne kuo ankstyvesniam skaitymo ir rašymo įgūdžių įgyti ir juolab ne tam, kad vaikas taptų jauniausiu pasaulyje verslininku ar antropologu.

Vaikų literatūra – ne kūrybiškumui skatinti, o veikiau jo nenumarinti, nes vaikai ir taip daug kūrybiškesni už mus! 

Vaikų literatūra – ne tik konkrečiai, labai ribotai amžiaus grupei skirtos knygos (kokia nepagarba autoriui ir iliustratoriui, jei jų knygas perkame – ir vertiname – kaip instrukcijas trimečiams, penkiamečiams, septynmečiams, o ne kaip kūrybą, mus pasiekiančią už amžiaus ir funkcijos ribų). 

Vaikų literatūra – net ne emocijoms atpažinti ir ryšiui kurti, nors tam ji ir gali smarkiai pasitarnauti. Perfrazuojant Donaldą Winnicottą, teigusį, kad kūdikis vienas neegzistuoja, galima teigti, jog ir knyga viena neegzistuoja kūdikiams ir savarankiškai neskaitantiems vaikams. Ir kūdikis, ir knyga gyvuoja tik esant ryšiui, todėl ir skaitome su kūdikiu, o ne kūdikiui. 

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad skaitymas su vaiku mažina stresą ir lėtinį skausmą. Tačiau kol kas nežinoma, ar taip veikia pats skaitymas, ar tiesiog buvimas su vaiku. Svarbu viena – tik gera knyga sudaro sąlygas atsirasti bendrystei. Ir tai nebūtinai turi būti pasaka prieš miegą, nors dažniausiai būtent taip įsivaizduojame skaitymą, kol... neužmiega vaikas arba neužmiegame mes. Žinau, kad ryte dažnas pasiekia savo skubėjimo piką, bet kodėl nepabandžius kokiu nors stebuklingu būdu atrasti 10 minučių ryto istorijai? Beje, prancūzų kalboje knygos kūdikiams vadinamos livres d’éveil – išvertus pažodžiui, pabudimo knygomis. 

„Knyga – svetinga kaip namai atviromis durimis; ji suteikia galimybę susiręsti priebėgą džiunglėse“, – teigė prancūzų antropologė ir nenuilstanti skaitymo skatintoja Michèle Petit. Knyga jai, kaip ir mažiesiems skaitytojams, – visų pirma tiesiog erdvė, tik vėliau apimsianti puslapių, skyrių ir teksto prasmę. Skaityti su vaiku – tarsi suteikti jam dvigubą apsaugą: jaukios fizinės vietos, kurioje skaitoma, ir knygos, leidžiančios nevaržomai skleistis savasčiai. 

Rašant šias eilutes, pasijaučiu tarsi skanaudama Marcelio Prousto madleną: 30 metų į praeitį, pledu apdengtos dvi kėdės su atlošais ir aš su močiute, įsitaisiusios po pledu tarp tų kėdžių, savo susiręstoje priebėgoje kažką skaitančios. Niekaip nebeprisimenu – ką, bet esu tikra, kad tai buvo literatūra. 

 

  

 

Ieva Vaitkevičiūtė – Paryžiaus bibliotekose, vaikų darželiuose ir skveruose su kūdikiais laisvalaikiu skaitanti vaikų literatūros ir leidybos specialistė.