Britų filosofo, kultūros teoretiko ir ankstyvojo interneto blogerio Marko Fisherio (1968–2017) paskutinė knyga „Keistybė ir šiurpas“ – tai trumpas testamentas prarastai ateičiai. Ši „prarasta ateitis“ šiek tiek skiriasi nuo tų, apie kurias M. Fisheris rašė kultūriškai įžvalgioje ir asmeniškoje knygoje „Ghosts of My Life: Writings on Depression, Hauntology and Lost Futures“ („Mano gyvenimo šmėklos. Užrašai apie depresiją, hauntologiją ir prarastas ateitis“, 2014). Joje jis gilinosi į tai, kaip neoliberalizmo kultūrą persmelkia visuotinė melancholija, kylanti iš nuojautos, kad naujumas nebeįmanomas: visos tikrai inovatyvios saviraiškos ir supratimo formos, jaudinančios mūsų ateities vizijos liko praeityje, o dabartyje mus persekioja tik šmėklos to, kas galėjo būti. Vis dėlto čia pirmiausia turiu galvoje liūdesį, kad iš gyvenimo pasitraukė be galo originalus mąstytojas ir kad praradome jo individualią ateitį. 

 

Mark Fisher, „Keistybė ir šiurpas“, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, V.: „Phi knygos“, 2025

 

„Keistybėje ir šiurpe“ M. Fisheris tęsia ankstesniuose veikaluose plėtotą kultūrinę kritiką ir, ironiška, netiesiogiai paneigia savo diagnozę, kad naujumas nebeįmanomas. M. Fisheris šioje liaunoje, bet intelektualiai ir estetiškai stimuliuojančioje knygoje pasiūlo teorinių įrankių analizuoti patirtims, kurios šiandien ne mažiau svarbios nei prieš beveik dešimtmetį. Gal net svarbesnės – ypač dabartiniame dirbtinio „intelekto“ amžiuje, kai mūsų kasdienius sprendimus veikia vis labiau neperregimi politiniai ir technologiniai procesai.

Pirmiausia norisi pasidžiaugti, jog Domas Junelis knygos įvade išsamiai ir netgi jautriai pristato M. Fisherio asmeninį ir intelektualinį foną: kovą su klinikine depresija; mokytoją Nicką Landą (savu laiku kultinę ir avangardinę akademijos personą, dėsčiusią Vorviko (Warwick)  universitete) ir ekscentriškos „Kibernetinės kultūros tyrimų grupės“ (CCRU) veiklą. Savo esė M. Fisheris atsiskleidžia kaip dosnus, išmonės kupinas autorius, kuris giliai išgyveno tai, apie ką mąstė, ir stengėsi būti kuo geriau suprastas – čia ir didžiulis vertėjos Emilijos Ferdmanaitės, gerai susitvarkiusios su sąvokomis ir neprikūrusios (kaip kartais nutinka filosofinių tekstų vertimuose) šiurpių ir monstriškų naujadarų, nuopelnas. 

Nuorodos į Jacques’o Lacano psichoanalizės principus ar aštuntojo dešimtmečio britų politikos ir kultūros niuansus vietomis gali pasirodyti klampokos, bet pačios interpretacijos dėl M. Fisherio talento rašyti nepretenzingai lieka nepaprastai skaidrios. Autorius nejaučia spaudimo perimti retorines strategijas iš autoritetų, dariusių jam įtaką – minėtojo Nicko Lando ir Jacques’o Derrida (šio hauntologijos sąvoka plėtojama knygoje „Ghosts Of My Life“). Priešingai, sudėtingas šių filosofų rašymo stilius M. Fisheriui yra svetimas, dėl to kalbiškai taupiuose, bet idėjiškai tirštuose tekstuose nėra jokio pozavimo. 

Kasdienėje kalboje žodžiais „keista“ ar „įdomu“ dažnai įvardijamas abstraktus įspūdis, mažai ką pasakantis apie kokį nors objektą ar mūsų santykį su juo. Greičiau tai būdas pažymėti neįprastą ar net nepatogų poveikį ir sykiu atsiriboti, neįvardijant, kas jį sukelia. M. Fisheris būtent ir narplioja keistumo (the strange) reiškinį per dvi jo atmainas: keistybę (the weird) ir šiurpą (the eerie). Filosofo susidomėjimas kilo ne tik dėl asmeninės traukos, bet ir iš Freudo nejaukos sampratos, kuri tekste apibrėžiama kaip „keistumas tame, kas pažįstama“ (p. 23). Vis dėlto M. Fisheris nori žengti toliau ir perorientuoti problemą: jeigu Freudas siekė pamatyti, kas svetimo ir kitoniško slypi mūsų vidujybėje, M. Fisheris pakreipia dėmesį į išorybę, į tai, „kas slypi už įprasto suvokimo, mąstymo ir patirties“ (p. 22). 

Išorybė, anot M. Fisherio, nėra konkreti vieta fizinėje erdvėje (pavyzdžiui, kažkur tolimajame kosmose), o tai, kas glūdi anapus sąmonės ir suvokimo struktūrų, kurios suvienija chaotišką patirčių srautą į suprantamą visumą. Tad su išorybės apraiškomis mes galime susidurti iš pažiūros visiškai pažįstamose ar net nuobodžiose aplinkose: „[...] pojūtis, kad kažkas yra ne taip – įsitikinimas, jog tai nedera, – dažnai rodo, kad susiduriame su naujumu. Keistybė čia signalizuoja, kad anksčiau naudotos sąvokos ir mąstymo rėmai atgyveno.“ (p. 25) Čia atsiranda galimybė žvilgtelėti į išorybę per skirtingus keistybės reiškinius ir profilius. 

Lengviausiai lokalizuojami keistybės reiškiniai – anomalijos ir objektai, įsiveržę į šį pasaulį ir jam nepriklausantys, kurių neįmanoma ignoruoti, nes jie pasižymi mįslinga trauka. Vienais atvejais, kaip, pavyzdžiui,  H. P. Lovecrafto kūryboje, ši trauka yra fatališka – jo veikėjai susiduria su paslaptingų galių turinčiais artefaktais, Kthulhu mito būtybėmis ir dievybėmis. Šie veikėjai, pastebi M. Fisheris, beveik visada išprotėja, nes įvyksta „katastrofiška“ išorybės integracija į vidujybę. H. P. Lovecrafto kūryboje keistybė beveik visad yra grėsminga, net jeigu ir nekelia siaubo. 

Keistybė gali būti ir komiška, groteskiška ar tiesiog ambivalentiška. H. G. Wellso apsakyme „Durys sienoje“ keistybė įgyja ilgesio atspalvį, tai kaip trumpas žvilgsnis į tarsi praėjusį, bet iš tikro niekad neegzistavusį pasaulį – lyg „prisiminimai apie vaikystę, o ne prisiminimai iš vaikystės“ (p. 40). Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad aptardamas Christopherio Nolano mokslinės fantastikos filmą „Tarp žvaigždžių“ M. Fisheris prieina prie netikėtos išvados, jog meilė yra nepaaiškinama ir dėl to šiurpi jėga, kuri stumia žmones keliauti per galaktikas. Tokiu atveju ilgesys, gali būti, yra keisčiausias jausmas, kurį turime savo jausmų amplitudėje: nukreipdamas mus trokšti neegzistuojančių pasaulių ir nepasiekiamų būvių, jis destabilizuoja mūsų pasaulį. Išnarina, ar, kaip M. Fisheris sako, „išpasaulina“ mus ir patį pasaulį iš jo įprastos tvarkos. 

Čia atsiveria subtilesnis keistybės profilis, kuomet suardomi priežastingumo santykiai (pavyzdžiui, laiko kilpų istorijose), arba sumaišoma ontologinė pasakojimų tvarka (tarkim, simuliacijos veikėjai išeina iš simuliacijos į „tikrąjį“ pasaulį, kuriame vykdoma simuliacija; arba postmodernioje literatūroje autorius pasirodo savo veikėjų pasaulyje, arba veikėjai – autoriaus). Tačiau M. Fisherio prieiga atrodo šviežia, nes apie sumaišytus pasakojimo ir tikrovės lygmenis kalbama ne tik kaip apie metafikcinį žaidimą, bet ir kaip apie procesą, žmogui turintį rimtas egzistencines ir paranoją sukeliančias pasekmes: žlugus „tikėjimui pirminiu pasauliu, nebėra kaip iki galo patikėti jokia tikrove“ (p. 55).

Šiurpas yra savita estetinė patirtis ir skiriasi nuo keistybės. Apleisti pastatai ir fabrikai, gūdūs miškai, kuriuose pasigirsta neatpažįstamo gyvūno klyksmas, – tai klasikinės šiurpo erdvės. Jeigu keistybės apraiškos gali būti absoliučiai svetimos žmogaus patirčiai ir supratimui, šiurpas dažniausiai remiasi instinktyviu ir intymesniu atpažinimo momentu. Tačiau šis atpažinimas nesuteikia saugumo – tai ne tas pats, kas, tarkime, nepažįstamųjų minioje išvysti draugo veidą. Priešingai, šis atpažinimas tarsi šauna pro šalį ir sužadina neapibrėžto veikumo (agency) pojūtį: ima atrodyti, kad kažkas veikia ten, kur neturėtų būti jokio veikėjo, arba kad kažkas veikia būdu, kurio negalime paaiškinti mums žinomais ketinimais. Tai ypač aiškiai pasirodo susidūrus su gyvūnų ar net neorganinių objektų elgesio ar išraiškos bruožais, kurie mums akimirką atrodo pernelyg „žmogiški“. Sąmoningumo apraiškos ten, kur jokios sąmonės neturėtų būti. Šmėsteli mintis: galbūt šie šiurpūs dalykai gali veikti priešiškai mūsų atžvilgiu?

Šalia populiarių literatūros, kino ar muzikos – Philipo K. Dicko, Davido Lyncho, Briano Eno ir kitų – kūrinių aptariami ir mažiau žinomi rašytojai, britiški ir vokiški TV serialai iš septintojo ir aštuntojo dešimtmečių. Viena labiausiai intriguojančių M. Fisherio interpretacijų skirta Alano Garnerio romanui „Raudonasis poslinkis“ (Red Shift), kuriame linijinis laikas tarsi sulūžta ir pradeda atsikartoti agresyvūs mitinio laiko spazmai, o istorijos traumos persmelkia Anglijos vietoves šiurpumo atmosfera. M. Fisheris prieina prie įtaigios išvados: „Nėra taip, kad pirma atsirado žmogus, o mitas atsirado vėliau – tarsi kultūrinis šarvas, dengiantis biologinį branduolį. Žmogus nuo pat pradžios – arba dar iki pradžios, iki individo gimimo – yra įsipainiojęs į mitines struktūras.“ (p. 93) Ir apibendrina teigdamas, jog „Garnerio kūryba peržengia tiek naivaus realizmo, tiek fantastikos ribas, nes joje kompleksiškai apmąstoma šiurpi sapnavimo ir pasakojimų galia“ (p. 93).

Skaitant tampa vis akivaizdesnė šiurpi pasakojimų prigimtis. Ji užduoda nejaukų klausimą apie žmogaus kaip homo narrans sampratą: ar tikrai mes kuriame pasakojimus, kad suprastume savo tikrovę – ar greičiau pasakojimai įsikūnija į žmones kaip į iškamšas, veikdami mus per visai ne žmogiškas jėgas?

Galbūt M. Fisheris ir teisus sakydamas: „[...] keistybė, šiurpas ir nejauka turi bendrų bruožų. Visi jie yra afektai, bet kartu – ir modusai: kino bei literatūros, suvokimo, o galiausiai, galima sakyti, netgi buvimo modusai. Vis dėlto vargiai galėtume juos laikyti žanrais.“ (p. 23) Vis dėlto svarbu neskubėti nuvertinti žanrų šiurpumo. Konkretūs žanrai (detektyvai, komedijos, nuotykių romanai ir t. t.) savaime nėra keisti ar šiurpūs, tačiau žanriškumas ir apskritai fiktyvumas turi išorybės dėmenį. Retorinių ir meninių afektų, mitinių ir ideologinių prielaidų rinkinys per laiką sustabarėja į žanrines konvencijas, o tada „grįžta“ atgal į tikrąjį pasaulį ir savo mįslingu veikumu formuoja mūsų lūkesčius ir troškimus. Nepaisant to, ar žanrus sukuriame, ar atrandame, visad yra rizika tapti jų įrankiais. Pasakymas „ne menas imituoja gyvenimą, o gyvenimas meną“, M. Fisherio kontekste įgyja naują, šiurpesnį atspalvį.

Pabaigoje norisi paklausti, kodėl visgi M. Fisheris atskiria keistybę ir šiurpą? Juk abi patirtys persipina ir pasižymi paslaptinga trauka, yra savaip baugios ir sunkiai artikuliuojamos. Keisti dalykai gali stokoti šiurpumo, tačiau visose šiurpo apraiškose gausu keistybės – nuojautos, kad kažkas ne taip. 

Nors esama persidengimų ir sampynų, keistybė pirmiausia reiškiasi per ontologines ir epistemines plotmes, o šiurpas – per estetines ir egzistencines pajautas. Keistybė destabilizuoja ar net sugriauna pagrindus, kuriais pažįstame pasaulį; tuo tarpu šiurpas destabilizuoja veikumą, tikėjimą žmogaus laisva valia, arba įneša baimės, jog kažkas, kas neturi „sąmonės“ kaip tokios, veikia autonomišku, bet mums nesuprantamu būdu. Keistybės aura dažniau gaubia objektus ir reiškinius, o šiurpas būdingas erdvėms, situacijoms ar net ištisoms sistemoms. Pavyzdžiui: „Kapitalas visais lygmenimis – šiurpi esybė: atsiradęs tarytum iš nieko, jis daro didesnę įtaką nei bet kuri tariamai substanciali esybė.“ (p. 24) Kapitalas šliaužia per kraštovaizdį, čiulpdamas syvus ir resursus, kol palieka tik pliką dykynę ir nieką ten, kur kažkas kadaise buvo ar turėjo būti. 

Deja, kapitalo šiurpumą autorius aptarė vos keliais sakiniais, gali būti, kad kitaip susiklosčiusiomis aplinkybėmis būtume sulaukę ir išsamesnės studijos. Tačiau užuot apgailestavęs dėl to, kas galėjo būti, į tai žvelgčiau kaip į kvietimą klausti: kur judėti toliau? M. Fisheris analizavo ryškiausias sandūras su išorybe literatūroje, muzikoje ir kine, bet lieka dar daug sferų, kur galime reflektuoti keistybės ir šiurpo apraiškas. Mūsų realios ir virtualios tapatybės kasdien tampa korporacijų kuriamų nematomų naratyvų įrankiais ir produktais. Bręsta vaikų karta, kurią supa dirbtinio „intelekto“ šmėklos, imituojančios plokščią žmogiškumo sampratą. Nors ir mūsų vietiniame kontekste būta kultūros reiškinių analizių, paremtų M. Fisherio idėjomis (verta paminėti Artūro Mitino, Adelės Šalkauskaitės ir Linarto Tuomo tekstus, publikuotus „Literatūroje ir mene“), viliuosi, kad lietuviškas „Keistybės ir šiurpo“ vertimas įpūs šviežaus vėjo naujoms fišeriškų skaitymų galimybėms. Norint suprasti išorybės stumtį, juk reikia šiek tiek pasiduoti traukai.  

 

Projektą finansuoja