Gintarė Adomaitytė. Kas ten, marguojančiose lentynose?

Gintarė Adomaitytė. Ričardo Šileikos nuotrauka

Dairytis po Knygų mugę pradėjau nuo svarbaus ir daug kam brangaus leidinio – „Prano Mašioto šviesa". Žmogus, ne kartą tituluotas Lietuvos vaikų literatūros tėvu, savo raštuose mini: vaikams skirtos lentynos yra tokios tuščios, kad ką į jas bedėsi, tas bus gerai.

Taip buvo anais, tarpukario laikais. Mūsų laikais lentynos jau puspilnės. Ir tikrai ne viskas yra gerai, ką į jas bandome dėti.

„Prano Mašioto šviesa" – tai publicistika. Anaiptol ne vaikams. Tad pasakosiu apie ją gal kitą sykį. Redakcijai pasižadėjau žvilgterti į ryškiausiai marguojančias lentynas – juk visų pirma iš spalvų gali atpažinti vaikišką knygą.

Iwonos Chmielewskos paveikslėlių knygų tikrai nepavadinsi itin ryškiomis. Subtiliomis, prasmingomis, išradingomis, minimalistinėmis – taip. Pasak autorės, jos kūryba – ne tik vaikams. Ponia Iwona apgailestavo, kad jos gimtojoje šalyje Lenkijoje paveikslėlių knygos nėra itin populiarios. Ypač jų vengia suaugusieji, nė nemanydami gilintis į slypinčius gelmingus klodus. Chmielewską visų pirma atrado ne tėvynė, o Pietų Korėja. Dabar jos kūryba keliauja ilgoką kelią: iš dailininkės (o ir rašytojos, kartais pati kuria tekstus...) namų Torunėje į Pietų Korėją, iš Pietų Korėjos – atgal į Lenkiją. Dailininkė, regis, gali nupiešti ir keliais žodžiais atpasakoti viską. Net tuštumą... Arba jaunos merginos būseną, kai sulaukiama pirmųjų mėnesinių. Be fiziologijos. Gelbėja ne medicinos terminai, o žinomiausios pasakos – jų išradingos citatos.

Dabar pasinaudosiu tuo, kad esu redakcijos lyg ir pasamdyta, tad turiu daugokai teisių – tad padėkosiu Mėtai, kuriai jau ketveri. „Edukologijos" leidyklai nereikėjo prašyti, kad ji dainuotų prieš mano knygos „Čiobrelių dvaras" pristatymą. Mikrofono Vaikų scenoje Mėta paprašė pati. Scena juk vaikų, kas gailėtų? Mėta sugiedojo Lietuvos himną, o sulaukusi plojimų dar užtraukė smagią dainelę, kurios pavadinimo, deja, nežinau. Atleiskite, rūpinausi savimi.

Baisoka buvo ta scena ir man, ir kitiems rašytojams – toks šurmulynas, toks pereinamas kiemas. Belieka tik dainuoti, gal dar kitaip makaluotis, ką dauguma ir darė.

Linksmas, energingas, nesenstantis Teatriukas gyvino Linos Žutautės knygos „Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją" pristatymą. Rašanti dailininkė neliko be dėmesio. Būta ne vien dainų, bet ir skaitytojų (gal būsimų...) klausimų. Bene įdomiausias: ar skaito pati autorė savo knygas?

Vaikų literatūros debiutantė Kotryna Mažylė nė nemanė keliauti į Aust­raliją. Jos knyga „Milžinas Mažylis" kviečia dairytis po Lietuvą – itin atidžiai. Autorė mugės lankytojams pasakojo apie slaptingas lietuviškąsias būtybes – girdėjome aiškią, paprastą (ne prastą, ne...), vaikišką paskaitą-pasaką. Būta ir muzikos, ir teksto skaitymo. Keista, bet net ir šurmulyne „Milžinas Mažylis" bei jo autorė sulaukė atidžių klausytojų.

Labai norėjau išklausyti Violetos Palčinskaitės Rašytojų kampe, jau kaip norėjau. Tie, kurie lankė mugę šeštadienį, patikės: neprasibroviau iki to kampo. Niekaip. Tad ir likau vaikystėje – vaikams skirtoje erdvėje, ilsindama akis. Ir ne tik jas. Manąja vaikyste, begale prisiminimų dvelkė klasikės Taidos Balčiūnienės paroda –­ ir jos knygos, ir eskizai, ir piešiniai. Beveik uždainavau ir aš – kai rymojau ties mano pačios pačios pačios mylimiausios dailininkės Taidos Balčiūnienės iliustruotu Vidos Krakauskaitės „Jaunuoju pianistu". Labai jau viskas man ten pažįstama.

Sekmadienį Vaikų scenoje džiaugėmės dar vienu debiutu – Laimos Vaigės knyga „Vaivorykštė, Eolo jūros piratė". Šį smagų, sodrų, personažų gausybe trykštantį kūrinį autorei (ji – teisininkė) įkvėpė dukra Liepa. Ir ne tik įkvėpė. Padrąsino mamą kreiptis į leidyklą, kad kūrinys neliktų vien naminiu.

Sekmadienis buvo ramesnis nei šeštadienis, tad iki Rašytojų kampo atėjau be kliūčių ir kančių. Kazys Saja, į kurį nedvejodama kreipiuosi maestro, drauge yra ir amžinas paauglys – ar keista, kad būtent jaunuomenei skirta jo knyga „Liepsnojanti"? Pasak rašytojo, jam nuo vaikystės rūpėjo tema, kurios liesti ilgai nedrįso – aprašyti negražios mergaitės dalią. „Bijojau, kad per daug neužsiplepėčiau", – pasakojo Kazys Saja. „Realybė sudėtingesnė nei literatūra" –­ tokia rašytojo nuomonė. „Liepsnojančios" paskaityti dar nespėjau, tačiau maestro pasakojimas mane grąžino į tuos laikus, kai žavėjausi jo „Dilgėlių šilku". Mugėje nespėjau paklausti, bet norėjau: ar Kazio Sajos namus dar tebelanko peldai?

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Realybė ir sąlygiškumas darniai liejasi Lauros Sintijos Černiauskaitės knygoje „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis". Kad ir kaip būtų keista, Laurą dera vadinti debiutante. Tikrai keista: rašytoja savo tekstuose visada buvo atidi vaikams ir paaugliams, jų augimo nerimui, tačiau vaikų literatūros kalba prabilo pirmą kartą. Knyga itin žiemiška – joje ir Kalėdų bei Naujųjų metų jausena, ir apsnigto miško mįslės. Dešimtmetė personažė Degtukė, regis, kiek panaši į pačią autorę, vaikystėje godžiai skaičiusią Tovę Jansson ir Astridą Lindgren.

Mugė slinko vakarop – jau viskas ėjo į pabaigą – kai skelbiau... pradžią. Ir štai kokią: Neringa Dangvydė, labiau žinota kaip kritikė, tyrinėtoja, knygų skleidėja, teisių gynėja, pagaliau oficialiai įžengė į menininkų pasaulį. Jos pasakų knyga „Gintarinė širdis" itin klasikinė – jei į ją tik skubotai žvilgtersi. O jei skaitai atidžiai, iki galo? Neringos tekstų didaktika skersai išilgai perpūsta XXI amžiaus vėjų – autorė to sąmoningai siekė. „Edukologijos" leidykla ilgokai dairėsi, kas knygą iliustruos. Nerado... Tuomet rašytoja Neringa Dangvydė prisiminė, kad yra Alytaus dailės mokyklos absolventė, ir ėmėsi akvarelės.

Margumo, įvairumo, laimių ir nelaimių mugėje būta kur kas daugiau, nei papasakojau.

Ne visur buvau, dar neišmokau persiplėšti, o ir žmonių kartais baugu, atleiskite.