Yra knygų, kurias reikia perskaityti vaikystėje ir grįžti prie jų jau suaugus. Su šita knyga man taip nesusiklostė; kai ji pakliuvo į rankas, jau ruošiausi studijoms Vilniaus universitete ir skaičiau visokius rimtus bei fundamentalius tekstus. Martinas Heideggeris su savo iškilmingai griaudėjančia orakulo iškalba tuomet atrodė esąs tas mąstytojas, kuris turi raktus į giliąją tikrovės paslaptį; „būties užmarštis“ kur buvusi, kur nebuvusi įsliūkindavo į rašomus gimnazistiškus tekstus ir pokalbius su bendraamžiais. Todėl buvo sunku suvokti entuziazmą, su kuriuo vyresnis bičiulis padavė man apystorę knygą apsitrynusiais popieriniais viršeliais ir patarė perskaityti: „R. Kiplingas. Kimas. LTSR Valstybinė Leidykla.“

 

 

Nepaisant užrašo „LTSR“ ir ant galinio viršelio išspausdintos kainos: „Kaina Rb. 5,-“, 1941 m. išėjusi knyga visu pavidalu – pageltusiu puriu popieriumi, stilizuota viršelio iliustracija, dosniu, manieringu rankomis rinktu šriftu, senstelėjusia kalba, netgi salsvai dulkinu kvapu – akivaizdžiai priklausė ankstesnei tarpukario kultūros fazei, tebebuvo nepriklausomos Lietuvos kultūroje prinokęs vaisius. Vertėjas Z. Danilevičius nurodytas tik galinėje knygos metrikoje, mažomis raidelėmis tarp viršelio dailininko ir korektoriaus; nieko daugiau nepavyko apie jį sužinoti.

Keista, kad knyga neužkliuvo naujojo sovietų okupacinio režimo cenzūrai. Ji persmelkta entuziastinga kolonializmo dvasia, pasididžiavimo civilizuojančia Britanijos imperijos misija. Negana to – romanas nurodo į Didįjį žaidimą, XIX a. antros pusės geopolitines varžybas, kuriose dėl Vidurinės Azijos ir Indijos kontrolės susirėmė Didžioji Britanija ir Rusija; rusai yra ir pagrindiniai priešininkai, su kuriais susiduria knygos bendravardis herojus. Tačiau kažkokiu būdu romanas praslydo pro cenzūros filtrą, ir tie laimingieji, kuriems į rankas pateko vienas iš 5000 tiražo egzempliorių, galėjo nuo pačių pirmų sakinių panirti į egzotišką, spalvingą, su meile ir išmone pagautą devyniolikto amžiaus pabaigos Indijos pasaulį.

Būtų sunku atsakyti į klausimą, kokio žanro ši knyga. Kaip ir daugelį Rudyardo Kiplingo kūrinių, ne vienas ją pirmiausia perskaito kaip vaikišką nuotykių knygą, susitapatindamas su jos veikėju, airių kilmės mažuoju beglobiu Kimu, kurio žvilgsniu daugiausia ir regime besivystantį siužetą. Knygoje Kimas iš berniūkščio, su vietos indų vaikais žaidžiančio ant patrankos Lahore, tampa jaunu vyru, – taigi tai ir Bildungsroman, brendimo bei sąmonėjimo romanas. O drauge – kelionių knyga, nepamirštamų Indijos vaizdų kaleidoskopas: „Visa ta kelionė, kopimas į kalną, perėjimas per upes, ėjimas pirmesnių keliautojų pėdomis, raudona aušra, nušviečianti tolimus sniegynus ant kalnų, spygliuotos šakos kaktusų, augančių eilėmis akmenuotuose kalnų šlaituose, ūžimas tūkstančių vandens kanalų, beždžionių riksmai, didingi deodarai, iškylantieji kalnuose, žemyn nuleistomis šakomis, reginys lygumų, plačiai išsitiesusių žemiau jų kelio [...] – visa tai džiugino Kimo širdį.“ (201–202 p.)

Su etnografo tikslumu bei skvarbia, ironija vos atmiešta psichologine pagava nupiešti personažai, pavyzdžiui, ūmaus būdo raudonbarzdis afganas arklių pirklys Mabubas Ali arba storas, plepus intelektualas Babu, Herberto Spencerio pozityvizmo idėjomis gyvenantis Bengalijos indas, niekinantis tamsius vietos prietarus, bet negalintis atsikratyti jį tebekaustančios iš kultūrinės pasąmonės ataidinčios antgamtinės baimės: „Baisus dalykas yra bijoti burtų, kurie niekinami ir kuriais nenorima tikėti; arba rinkti folklorą ir užrašinėti patyrimus Karališkajai Draugijai ir tuo pat metu tikėti pragaro dievus!“ (247 p.)

Tačiau tikrasis knygos žavesys glūdi dviejose susipynusiose, iš pažiūros sunkiai suderinamose siužetinėse linijose. Pirma – šnipinėjimo tema, įtraukianti Kimą iš pradžių kaip pagalbininką, paskui – mokinį, galiausiai – agentą į Britanijos žvalgybinį tinklą, kurio nariai, rizikuodami gyvybėmis, juda slapto, po paviršiumi verdančio geopolitinio konflikto šachmatų lentoje: „Mes, didžiojo žaidimo dalyviai, niekieno nesame globojami. Kas žus, tas žus. Išbrauks to pavardę iš knygų. Ir gana.“ (274 p.)

Kitas siužeto sluoksnis, užsiklojantis ant visų jų, – tai nuo pirmųjų knygos puslapių besiplėtojantis mokinio ir mokytojo, tėvo ir sūnaus santykis. Kimas bendrauja su senu išmintingu tibetiečiu Teshoo lama, kurio mokiniu, chela, tampa mažasis herojus, lydėdamas lamą stebuklingos išganymą nešančios upės paieškose. Šitas dvasinis ieškojimas Kimo žvalgybinius žygius ir nuotykius perkelia į archetipo plotmę, paversdamas juos metafizine kelione į tikrosios tapatybės paieškas.