Jūratė Sprindytė. Poeto dominija

Kajokas D. EŽERAS IR KITI JĮ LYDINTYS ASMENYS: Romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Dvare prie ežero svečiuojasi vyriškis Gabrielius Aušautas (pavardės užuomina į sūduvių dievą), siekdamas atgauti dvasios pusiausvyrą po brolio mirties, nes jaučiasi dėl jos kaltas. Su gražia dvaro šeimininke, grafų palikuone Auguste Em praleidęs savaitę intelektualių pokalbių ir malonių pasivaikščiojimų, patenka neįtikėtinų įvykių sūkurin, ypač paveldėjęs dvarą po jos žūties. Ima aiškėti įvairios šią energetiškai ypatingą vietą ir dvariškius supusios paslaptys.
Jei ir pabalsuo tumėt miestelyje, dvare prie ežero nesužinotumėt jokių rinkimų rezultatų – visa technika ir civilizacija ten išjungtos. Veiksmo erdvė griežtai atribota nuo politikos, žiniasklaidos, komercijos ir visos kitos tuštybės. Čia galima kalbėt apie tapybą, muziką, apžiūrėt kolekcijos raritetus (Judo virvę, Mozarto nosinaitę), justi artumo virpesius, patirti stebuklų. (Remarka paraštėje: iš poros puslapių – kai prisimena paauglišką meilės naktį su būsima brolio žmona – atrodo, kad Donaldas Kajokas galėtų rašyti ramią, gerą tradicinę psichologinę prozą, bet apie ją būtų sakoma – banaloka. Ir jis rašo kitokią. Ryškią, ezoterinę, miglotą, refleksyvią, polemišką, keistą, netipišką.)
Šis romanas idėjų prasme man pasirodė kaip gyvenimo atramų permąstymas. O formos lygmeniu – tai poetinio romano modelis, ir ne todėl, kad jį parašė poetas, o kad visas vyksmas, veikėjų santykiai ir koliažinė kompozicija, t. y. visa romano struktūra, pagrįsta poetiniu junglumu. Taip sutapo, kad šį rugsėjį vėl perskaičiau Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ – lietuvių epinio romano viršūnę. Ir turiu pasakyti, kad mano simpatijos nėra poetinio romano pusėje, todėl recenzija nestokos prieštaravimų, polemikos su pačia savim ir su „Ežero“ romanu.
Visi kūrinio personažai – keistuoliai ir turi neracionalių, neįtikėtinų galių – nuo senojo žydo sodininko iki dešimtmečio berniuko. Tai dykinėtojų kompanija, panirusi į laisvo laiko prabangą. Dykinėtojas – ženklintas žodis D. Kajoko kūryboje, jį vartoju pozityviai – nusakyti personažų buvimo būdui (aristokratiškam). Gabrielius – ieškantis ramybės ir išrišimo jaunas vyras. Sodininkas Eliezaras – išminčius, gerasis burtininkas ir Amžinas žydas; Rojus Ruduo – protingas prasigėręs rašytojas; Augustė Em – atgailaujanti motina; virėja Juta – seksuali žudikė maniakė; vaiko mokytojas – apsišaukėlis nedorėlis, o tikrasis Mokytojas juk sodininkas. Taigi – personažai yra funkcijos, jie nepatiria charakterių evoliucijos ir jų poelgiai ekstravagantiški. Augustė galbūt pasmaugė sūnų, Juta serga narkolepsija, Rojus Ruduo vaidina psichoanalizės specą ir rašo veikalą keistu pavadinimu „Alzheimerio gambitas“. Kurčias asiliukas Ronis, atklydęs iš paskutinės poeto D. Kajoko knygos – pats simpatiškiausias, žinoma, turi ir biblinę konotaciją.
Keblokas klausimas, ar personažams priskirti Nesybes, tokius keistus padarėlius, kurių knibžda pelkėje ir tik pašvęstieji juos mato, su jais bendrauja: Dzebukas, Lyjalas, silpukai, dievesiai, Kalėda Dao, konfutatis, nagelai, pirstmergės, Voraklynis, siūlo žmogutis, Tyločius ir kt. Puikus sumanymas juos grakščiai įvardyti nesybėmis (esė knygoje „Lietaus migla Lu kalne“ jų provaizdžiai dar vadinami „nesamybėmis“). Šmėsteli lotyniškas bendrinis žodis anatta – tai budistinėje tradicijoje yra „no self“, tad nesybių „kūniškumas“ romano tikrovėje reprezentuoja tai, kas viršasmeniška. Egzotiškais pavidalais išnyrančioms nesybėms lemta atstovauti būties slėpiningumui, pasaulio vientisumo apraiškoms, pasąmonės baubams, kartais mirusiųjų vėlėms ar folkloriniams asmens pagalbininkams, išvedančiams iš pavojų. Taigi sukurta dar viena Nesybių enciklopedija. Pirmasis „Pramanytų būtybių knygą“ parašė Jorge Luisas Borgesas dar 1967 m. (lietuviškai –­ 2008), kita prisiekusi fantastinių būtybių adeptė yra Jolita Skablauskaitė, dabar stebina ir stulbina D. Kajokas. Estetiškai tai tikrai prašmatnus fantazijos proveržis. Bet kipšas gundo paklausti: ar visada funkcionalus? Būtybių gausa ima net varginti (ne visos jos „įdarbintos“, kai kurios įspūdingai dekoratyvios). Kartais šmėsteli, kad gal čia esama ir parodijos, tada darosi įdomiau (kažkurios būtybės visoms partijoms priklauso), šmaikštumas gelbsti. Sukurta įspūdinga personalinė mitologija. Net paradoksalu, kad kai kurios nesybės įtikina labiau nei prisikėlęs grafas Sudie ar visokios reinkarnacijos, stebuklai, talismanų, pakabukų veikimas ir pan. Gal tai pasaka suaugusiesiems?
Romane iracionalumas, fantazija keistai dera su proto darbu. Kūrinys hibridiškas – vaizduotės kraštutinumai pinami su visiškai normaliu kasdieniu pasakojimu apie dvaro buitį, dviejų jaunų žmonių tarpusavio trauką, idealistinę meilę. Ir čia pat laiškų intarpai, dienoraštis diktofone, psichoanalitinis seansas, žaižaruojančios haliucinacijos, visokie nuotykiai požemiuose, ežero saloj, pelkėj, prasmegimai, skendimai, atminties praradimas, gaisras, griuvėsiai, šūviai, ligos – toks nepirmarūšis popkultūros antu­ražas, nors įsuptas į filosofines skraistes. (Tiesa, tai garantuos skaitytojų gausą.) D. Kajoko kūrinys tikrai nebuvo sumanytas, kad jį tikrinčiau realistine logika, ir vis dėlto... Keli pramaišiui kaitomi pasakojimo tipai, kurie tarpusavyje sunkiai koreliuoja, tokias abejones skatina. Pasinėręs į pasaulį, kad ir kokį fantastinį, viskuo tiki, jei yra išlaikytas nuoseklumas, jei žaidžiama pagal vienodas taisykles (gal nesugadintam skaitytojui užtektų argumento, kad „pelkė skleidžia dujas, kurios sukelia haliucinacijas!“, p. 115, bet kritikai, deja, sugadinti). Labiausiai prieštaringas gašlūnės Jutos paveikslas, kuri amžinai nėščia nuo nagelų/angelų ir nuo to įsikalbėto nėštumo gimdydama miršta – tikėjosi pagimdyt teisingąjį Jėzų, bet nepavyko. Ir dar paaiškėja, kad ji negailestinga žudikė. Kita vertus, biblinių aliuzijų prisodrintame romane Juta yra savotiška Marijos Magdalietės dublerė. Trilerio momentai man kontrastuoja su rimtais filosofiniais užmojais. O gal rimtumą perdedu (tikriausiai) – gal tai keliagubas ironizavimas, kurį praktikuoja Gabrielius: „Tada pasistengė pasiekti ir trečią pakopą – ironizuoti tą, kuris ironizuoja save ironizuojantį. Pavyko. Tvarka“ (p. 66).
Vieną esminių šio romano savybių –­ hibridiškumą – galime laikyti ir pozityvia postmodernaus diskurso ypatybe, ir medžiagos valdymo keblumais, t. y. techniniais sunkumais paleisti natūraliai veikti romano intrigos spyruoklę. Fantazijos išlydžiai efektingi, bet ar visi tikslingi? Visų pirma man tai vyriškas noras su protu aiškintis teosofines pinkles ir žmogaus prigimties slėpinius, kurie yra vaizduojamo pasaulio daugialypiškumo pagrindas. Koks gyvenimo motyvas? – suka galvą Gabrielius. O moterys žino intuityviai. Pagyvenusi, daug patyrusi Brisė (apdegė gelbėdama vyro dailininko paveikslus) aiškina, kad gyventi reikia šiandien ir džiaugtis tuo, kas aplink. Kad visa tiesiog yra. Kad aš esu. Svarbiausias motyvas –­ „valia gėrėtis“, sako Augustė Em. Čia prisimenu Viktorijos Daujotytės recenzijos „Kurčiam asiliukui“ antraštę – „...štai ir visas gyvenimo menas“ (beje, paties D. Kajoko ištarmė).
Įdomiausias romane religinio, teosofinio hibridiškumo klodas. Besimainantys skirtingi pasakojimo sluoksniai, skaitymo kodai formaliai nėra romano stiprybė, bet minties plėtojimo požiūriu ši samplaika turininga. Koreliuoja krikščionybė, budizmas ir pagonybė. Nesybių filosofinės šaknys tarsi slypi budizme, bet nesybes paaiškintume ir mitologine ikikrikščioniška vaizduote, juk visos mitologijų enciklopedijos pilnos panašių, tik labiau tipologizuotų vaizdinių. Vienas įdomiausių momentų romane – Judo traktavimas, apokrifinės „Judo apologijos“ problematikos išskleidimas, jo misijos suabsoliutinimas („Tada Judas atsistojo ir pasakė: Jis turi būti nukryžiuotas, kitaip jo mokymas liks tuščias! (p. 104))
Taigi – subtilių būsenų ir įdomių refleksijų (eseisto įdirbis), o ne veiksmų romanas. Antroje dalyje daugelis veikėjų atsiduria ties baisiais išbandymais arba ir žūsta, tad grėsmė turėtų augti – bet to nejaučiam (čia vėl prisimenu M. Katiliškį, kuris ir veikėjus, ir skaitytojus įsuka kaip verpetuojanti kalnų upė). Apie personažų žūtis / mirtis sužinome post factum, jų priežastys nematerialios; toks pobūdis sukuria pasaulio mįslingumo įspūdį, bet drauge liudija prozinio mąstymo efemeriškumą. Esant gležnokai pasakojimo muskulatūrai, romanas neturi motyvuotos kryptingos slinkties ir autoriui tenka pasitelkti racionalų išbaigtumą. Finale siužeto gijos suvestos ir išrištos, paslaptys atskleistos, kone visi veikėjai pašalinti, bet užtat atsiranda gyvas ir labai talentingas Em sūnus, kuris pasirodė esąs atkastas iš po griuvėsių ir visai nepasmaugtas (bet kodėl motina to nesužinojo?). O daug patyręs Gabrielius vėl stovi gyvenimo kryžkelėje.
Kas romane labiausiai įtikina? Mąsli slaptinga atmosfera, gamtos akvarelės, skaistus meilės jausmas tarp Em ir Gabrieliaus, žemiškas rašytojo Rojaus Rudens paveikslas, paradoksalios Eliezaro sentencijos, ir, žinoma, kurčiasis asiliukas – jis beveik nieko neveikia, kokį vežimaitį patempia, tvartelyje murkso, bet kaip gerai, kad jis yra. Nuostabiai gražios kone visų skyrių užsklandos, baigiamos grakščiu judesiu, tobulu poetiniu sakiniu. Ypatingas rašytojo formos pojūtis mažuose fragmentuose. D. Kajokas – ritmo, išpuoselėto žodžio, frazės virtuozas. Pasakojimas labai tapybiškas – iškart įsivaizdavau, koks puikus būtų susuktas filmas ir kaip įmantriai kompiuterinė grafika įkūnytų nesybes.
 Provokatyvios yra šio romano idėjinės injekcijos, skaitant yra apie ką pamąstyti, ypač apie Judą, nuodėmę, kaltę ir kitas moralines dimensijas. Vietoj Prousto pyragėlio (prancūzo citatų yra solidžiame paskutiniame skyriuje „Būtini ir nebūtini papildymai“) regime vilnonio siūlo simboliką, kaip atminties kelią nuo motinos mezgamų megztinių iki lemties kelionės. Vilnonio siūlo mitologija turtinga ir tikrai labai pavykusi, prasmingai įpinta ir į paskutinį romano sakinį.
Gabrielių prie ežero atvijo noras save sustyguoti, susigaudyti, sutvirtinti gyvenimo atramas. Kiekvieno poetinio romano centre rasime savęs ieškantį subjektą, atsigręžusį į savo vidujybę.