Pamenu tuos vaizdus, kai mama lydėdavo mane į mokyklą. Praeidama pro daugiabučių kiemus kartais pamatydavau, kaip iš kitų rajonų atkeliavę nepažįstami vaikai kuičiasi konteineriuose ieškodami ko nors vertingo. Dar pamenu, kad mamos draugė kartais su nuoskauda prisimindavo, kaip tėvai ją atidavė į savaitinį darželį ir ne visada pasiimdavo namo savaitgaliais, o mano mama stebėdavosi, kad jau suaugusi draugė jaučia pareigą savo tėvams padėti ir juos karšinti. „Bet anuomet daug kas taip elgdavosi su vaikais“, – teisinosi draugė.

Istorikės Ievos Balčiūnės knygoje „Augintiniai“ (išleido „Aukso žuvys“) aprašomi dalykai šiek tiek atpažįstami, liudijantys praėjusius, bet dar ne tokius tolimus laikus. Autorė gilinasi į slaptą ir slogią kai kurių šeimų gyvenimo pusę sovietmečiu – sprendimus, lėmusius apleisti, atskirti arba nužudyti savo vaikus.

 

Ieva Balčiūnė. Pauliaus Žižliausko nuotrauka

 

Knygos pratarmėje rašote: „Po vieno pogrindinio koncerto buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų rūsyje, geriau žinomame kaip „Skylė“, ėmiau gilintis į tikrą pragarmę – didelių, bet užmirštų sovietinių vaikų namų Lietuvoje kasdienybės istoriją.“ Kuo jus patraukė ši nelengva tema? Ar turėjote išankstinių lūkesčių, kurie vėliau keitėsi?

Lengvų temų, ypač socialinės istorijos lauke, turbūt nėra vien dėl to, kad, norint ką nors tikro pasakyti apie žmones ir jų santykius, man atrodo, neužtenka teorijos, apibendrinančių kultūrinių ir politinių procesų schemų. Tyrėjas privalo leistis įtraukiamas į gyvenimus ir jų nepatrauklius ar net bauginančius užkaborius. Tad simboliškai „Skylė“ – postalininio darbininkiško „kultūrnamio“ kloaka – man buvo tarsi urvas Alisai. Į tokią, ne tik forma, bet ir turiniu atspindinčią sovietinės kasdienybės skylę įkritau lengvabūdiškai. Gal net per lengvabūdiškai. Tiesiog iš nuobodulio, kurį kėlė kompleksų ir politinių aktualijų skatinamos Lietuvos istorijos temos. Taigi, lūkestis buvo naivokas – įsibrovus pro sovietmečio rūmo plyšį į tamsius paslapčių požemius, nustebti ir savotiškai pasilinksminti taip, kaip linksmindavausi „Skylėje“ per koncertus. Viena vertus, taip ir atsitiko, tik nuotykio jaudulys pasikeitė tyrimo „vakarėliui“ užsitęsus. Atsipeikėjusi supratau, ką visgi aptikau, kokiomis tamsybėmis susiviliojau.

Kodėl sugalvojote būtent tokį knygos pavadinimą?

Kai kas nors paklausdavo: „Apie ką ši knyga, arba tiksliau – šis tyrimas?“, lengviausias ir turbūt mažiausiai klausimų keldavęs atsakymas buvo toks: apie vaikus. Bet tai nėra tikslu, nes mano dėmesio centre visuomet atsidurdavo santykis. Todėl sau tvirtindavau, kad knyga yra apie „nereikalingus“ sovietinio režimo žmones – kaip nereikalingumas atsiskleidžia per tam tikrą jų grupę, būtent vaikus. Svarstydama apie knygos pavadinimą, vis prisimindavau, kad suklusdavau dokumentuose aptikusi žmonių kaip „augintinių“ įvardijimą. Augintiniai juk yra naminiai gyvūnai – pelytės, papūgėlės, katinėliai... Nors anuomet turbūt tokios tiesioginės sąsajos nebūta (arba ji buvo įvairesnė), dabar neišvengiamai kyla būtent tokia, o tai, man regis, yra pakitusio požiūrio į žmones apraiška. Atlikdama tyrimą stebėjausi, ant kokio trumpo pavadėlio režimas apskritai laikė žmones, kiek ir kokios erdvės gyvenant leido turėti. Manau, tai neišvengiamai veikė jų pasaulėvoką, savivoką ir spendimus. Tad „augintiniai“ man pasirodė puiki metafora įvairiais atžvilgiais.

Kodėl buvo taip sudėtinga prakalbinti asmenis, patyrusius, ką reiškia atiduoti ar apleisti vaiką, nutraukti nėštumą ir pan.?

Labai sudėtingas klausimas. Šio tyrimo tema neabejotinai turi emocinį krūvį, tad galėjau nebent nusiteikti, kad teks susidurti su įvairiomis reakcijomis. Nežinojau, ar interviu pavyks, – kiek žmogus leis sau atsiverti, ar pasitikės tavimi, ar nebijos garsiai ištarti tai, ką žino ar svarsto. Nežinojau, kokius tyrimo tikslus pavyks pasiekti taikant tokį metodą, – tai priklauso ne vien nuo tyrėjo, bet ir nuo to, kuris (ne)sutinka kalbėti. Antropologijos studijos teoriškai šiek tiek apėmė sakytinius šaltinius, tačiau kai susiduri su žmogumi ir jo atminties, požiūrio, įpročių ypatybėmis, su jo nuoskaudomis, darbas reikalauja ypatingų socialinių įgūdžių ir psichologinio pasirengimo. Galima sakyti, kad nebuvau ir turbūt niekada nebūsiu tam tinkamai pasiruošusi.

Vis dėlto „prakalbinti“ nėra vienpusis veiksmas. Kitaip nei su dokumentais, santykis su žmonėmis yra gerokai sudėtingesnis. Kaip teisingai „perskaityti“ tai, kas sakoma, kas nutylima, kas parodoma kitokiais ženklais? Be to, kyla ir metodo etikos klausimų. Manau, kad pasitelkdamas interviu metodą esi respondento malonėje, todėl turi būti nuolankus ir nedaryti kompromisų su sąžine, negali slapukauti, apie ką išties yra tavo tyrimas, privalai būti atviras, nemanipuliuoti pašnekovu. Kartu geranoriškumo tikiesi ir iš jo paties, tad problemų gali sukelti ne tik amato valdymo įgūdžiai, bet ir asmeninės savybės.

Kartais man pritrūkdavo atsparumo ar užtikrintos laikysenos, esu pajutusi, kad pokalbio tiesiog nesuvaldau, leidžiuosi mokoma ir kritikuojama, turiu gintis ar teisintis, bet kartu privalau neprarasti pusiausvyros, lygiaverčio pašnekovo santykio. Tikrai ne visada pavykdavo. Nors įspūdį susidarydavau (bet tai jau subjektyvus dalykas, kurio ne visada įmanoma panaudoti istorinei rekonstrukcijai), interviu galiausiai laikydavau nevykusiu, o mano pačios savijauta keletą dienų būdavo siaubinga, nes esu jautri ir asmeninei nesėkmei, ir kitiems žmonėms.

Dideliu galvos skausmu tapo ir, pavyzdžiui, nuogąstavimas, kokią teisę turiu sukelti prisiminimus apie tai, kas yra labai emociškai sunku, ilgai slėpta ar tebeslepiama. Juk mainais negaliu nieko pasiūlyti, tik pažadą, kad pasistengsiu kuo sąžiningiau atlikti savo darbą. Respondentas, kuris per interviu pratrūko verkti, greičiausiai mano užduotus klausimus svarstys ir toliau, prisimins tam tikrus įvykius ir su tuo turės tvarkytis. Net jei manė esantis pasiruošęs, gali paaiškėti, kad taip nėra. Nemoku galvoti, kad, pasibaigus pokalbiui apie apsisprendimą nutraukti nėštumą, sunkią negalią turinčio naujagimio palikimą prieglaudoje ar moters patirtą kasdienį seksualinį smurtą, baigiasi ir mano atsakomybė. Bet visa tai tėra nedidelė dalis „prakalbinimo“ problemų, su kuriomis susidūriau. 

 

 

Man įsiminė jūsų aprašytas motinos elgesys susidūrus su sūnaus auklėjimo rūpesčiais: „Nepilnamečio motina kategoriškai teigia, kad sūnus internate mokosi blogai, nenakvoja mokykloje. Stovi po durimis naktį, jinai bijanti išeiti į lauką. Prašo atimti jai motinystės teises. Nenorinti tokio sūnaus.“ Kaip sovietmečiu tėvai mokėsi auginti savo atžalas, suprasti vaiko raidos etapus? Ar buvo kokių nors viešai prieinamų straipsnių, knygų? 

Buvo, netgi daug. Tik jos tendencingos, o tai neretai lemdavo, kaip buvo suprantami raidos etapai ar tinkamas auklėjimas, šeimos narių vaidmenys ir vaikų auginimo tikslas apskritai. Tačiau tai nereiškia, kad visi aklai tikėjo tuo, ką skaito, kad neturėjo kritinio vertinimo gebėjimų ar kitokių, ne tik režimo oficialiai skleidžiamų, žinių. Man svetimas požiūris, kad sovietmečio propaganda visiems išplovė smegenis, o oficialūs diskursai buvo vienareikšmiškai priimami. Alternatyvių tinklų, kanalų buvo daugiau nei vienakryptis režimo politiniams tikslams tarnaujančių žinių ar melų vamzdis. Bet, žinoma, toks požiūris apsunkina mano užduotį suprasti ar interpretuoti cituojamos motinos rūpesčius.

Jūs rašote: „Reikšmingą kūdikių namų darbuotojų dalį sudarė įvairių asmeninių problemų, priklausomybių turinčios vienišos moterys, kurios tose pačiose įstaigose augino savo vaikus.“ Gal galite plačiau atskleisti vienišų motinų padėtį sovietmečiu?

Sunku apibendrinti daugybės moterų padėtį. Tiesą sakant, nenorėčiau to daryti, nes nemanau, kad tai įmanoma. Bet kuriuo atveju, vienišų motinų situacija nebuvo tokia ori, nepriklausoma ar nerūpestinga, kokią ją stengtasi piešti siekiant (į)tikinti visuomenę moterų emancipacijos sėkme ir neginčijama gerove šioje uždangos pusėje, jei lyginsime su Vakarų visuomenėmis ar buržuaziniais laikais.

Kokią reikšmę sovietmečiu turėjo vieši skaitytojų laiškai žurnalų arba laikraščių redaktoriams?

Na, turbūt reikėtų konkretizuoti – reikšmę kam? Be to, ne visi laiškai buvo skirti viešumai. Tik dalis rašiusiųjų norėdavo, kad juos spausdintų, prašydavo panagrinėti kokią nors svarbią temą, taigi laiškai tiems žmonėms buvo lyg ir saviraiškos būdas. Visgi manau, kad laiškų rašymas spaudai iš esmės buvo psichologinės pagalbos paieška ar net savotiška terapija, kartais ir elementarios buitinės pagalbos, kurios neįmanoma gauti kitais keliais, prašymas. O režimui tai buvo strateginė priemonė kurti dialogo iliuziją ir auginti pasitikėjimą propagandine spauda, kartu ir visuomenės nuotaikų kanalizacijos bei monitoringo įrankis.

Gal galite daugiau papasakoti apie tai, kad vaikais būdavo atsikratoma ir lyties pagrindu?

Kalbant apie sovietinę Lietuvą, neturiu atsakymo (bent jau vieno, kuris mane pačią pakankamai įtikintų), kodėl žmonės taip elgdavosi. Bet turiu įvairių prielaidų ir svarstymų šiuo klausimu. Vis dėlto berniukų, atskirtų nuo šeimos, būta daugiau – tai matosi iš įvairių perspektyvų. Kai kurie šaltiniai rodo tiesiog akivaizdžius berniukų nepageidavimo šeimose atvejus. Manau, kad priežastys buvo tiek emocinės (kylančios iš asmeninės moterų, kurios dažniausiai spręsdavo šeimos planavimo klausimus, patirties), tiek sufleruojamos lyčių stereotipų ar prietarų, tiek sisteminės, kuriamos viešojo diskurso. Šio įdomaus ir išskirtinio reiškinio aplinkybės turbūt susideda iš įvairių dedamųjų.

Knygoje rašote ir apie kūdikių žudymą – kaip manote, kodėl visuomenėje, net tarp medicinos ir teisėsaugos darbuotojų, buvo pritariama tokiai praktikai?

Na štai, iš dalies apie tai ir yra knyga: kodėl vieni buvo vertingesni už kitus, kodėl tam tikrų žmonių (tarsi ne visai žmonių, nes vaikai ar kūdikiai neva dar tik pakeliui į visavertį žmogų) mirčiai, atskirčiai, kančioms tolerancija buvo didesnė. Sakyčiau, kad veikė ydingas mąstymas apie socialinę inžineriją kažkokios įsivaizduojamos pažangos labui, kartu pasiteisinimų elgiantis pagal instrukciją principas. Taigi – blogio banalumo klausimas. Bet asmeninis sprendimas atsikratyti vaiko, t. y. vaikžudystė, kaip rodo tyrimas, yra lydimas daugybės įvairių aplinkybių ir siekio išspręsti savo asmenines problemas. Todėl sakau, kad silpnybės ir ydos yra knygoje atskleidžiamos temos pagrindas.

Ar buvo tokių dalykų, kurie nepateko į knygą?

Žinoma. Dalykai, kurie mane domina, nors tyrime apie juos buvo tik užsiminta, laukia kitų tyrimų. Išties šia knyga vos prakrapščiau paviršių, tad labai tikiuosi, kad atsiras socialinės istorijos tyrėjų, kuriems kils noras panagrinėti pro tas neužpildytas skyles prasišviečiančias problemas.