1901 m. įsteigta Nobelio literatūros premija laikoma prestižiškiausiu pasaulyje literatūros apdovanojimu. Ilgame 2022 m. Nobelio literatūros premijos vertų autorių sąraše rikiavosi 233 įvairių tautybių rašytojai. Kodėl prestižinis apdovanojimas įteiktas, žurnalistų teigimu, į feministinius ekscesus linkusiai vidutinio lygio romanistei? Premijų skyrimas – politinis žaidimas. Tai ypač būdinga komisijoms, kurių nariai metų metus nesikeičia. Tokiu atveju laimėtojai numatomi 2–3 metams į priekį. Didžioji dalis prancūzų literatūros kritikų sutaria, kad 2022 m. švedų literatūros premijos komisijai reikėjo moters. Vienintelė tinkama kandidatė – daugiau nei 20 romanų autorė Annie Ernaux. Ji tapo 17-ąja moterimi nobeliste (ir 16-ąja laureate prancūze).

 

 

2022 m. gruodžio 7 d. Stokholme Nobelio premijai skirtoje konferencijoje A. Ernaux pasisakė prieš traukimosi ideologiją, kuri, jos teigimu, plinta šiandienėje Europoje siekiant pašalinti iš visuomenės silpniausius ir apriboti moterų teises. „[Ideologija] pagrįsta užsieniečių ir imigrantų atskirtimi, ekonomiškai silpnųjų apleidimu, moterų kūnų kontrole, skatina mane ir visus tuos, kuriems žmogaus vertė yra ta pati visada ir visur, išlikti budriais“, – teigė rašytoja. Prancūzė pareiškė tikinti, kad jai skirta premija yra „teisingumo ir vilties ženklas visoms rašytojoms moterims“, kurios „dar neįgijo teisės kurti“.

Be jokios abejonės, A. Ernaux – stipri feminizmo figūra, jos kūrybai didelę įtaką padarė asmeninė biografija, ypač priklausymas tam tikrai socialinei klasei ir lyčiai. Prancūzų autorės tekstai liudija maištą prieš dominuojančią kultūrą, moteriai primetamas socialines ir seksualines normas. 2022 m. Nobelis jai skirtas, žiuri aiškinimu, už „drąsą ir aštrią klinikinę nuovoką, dėl kurios ji atranda asmeninės atminties šaknis, nutolimo ir susvetimėjimo priežastis, grįstas kolektyviniais suvaržymais“. Rašytoja teigia, kad stengiasi nepainioti rašymo su asmeniniais politiniais įsitikinimais, nors yra labai įsitraukusi į socialines ir politines kovas, politiškai atsidavusi kairiesiems. Literatūra jai – emancipacijos vieta, į kurią įrašo savo balsą kaip moteris ir kaip tam tikroje socialinėje terpėje mąstantis individas. O rašymas – būdas per raštą reaguoti į pasaulį, į socialines realijas. Rašymas jai visuomet yra giliai politiškas veiksmas, ir jokia literatūra negali egzistuoti anapus socialinės ir politinės tikrovės. „Apolitiškumas literatūroje neįmanomas“, – teigia nobelistė. Vis dėlto tvirtinti, kad A. Ernaux yra angažuota rašytoja, būtų per drastiška: ši mintis redukuotų jos tekstų meninę vertę. Esė „Rašymas kaip peilis“ („L’Écriture comme un couteau“, 2002) autorė akcentuoja, kad rašytojui svarbu balansuoti tarp „buvimo savyje“ ir gebėjimo „išeiti už savo asmeninio pasaulio ribų“. Nematoma, delikati riba tarp sava, individualu ir tolima, universalu steigia erdvę kūrybai, turinčiai išliekamąją vertę.

A. Ernaux gimė 1940 m. rugsėjo 1 d. kuklioje šeimoje Normandijoje. Jos tėvai priklausė darbininkų klasei, o ji, baigusi studijas Ruano ir Bordo universitetuose, tapo literatūros profesore. Pirmąjį romaną „Tuščios spintos“ („Les Armoires vides“, 1974) išleido prestižinėje leidykloje „Gallimard“ jau būdama literatūros profesore. Šio autobiografinio kūrinio veikėja Denisė Lesur – literatūros studentė, laukianti aborto, – autorės atspindys. Pasakojama iš studentės perspektyvos, iš dabarties (1964-ųjų) sugrįžtant į praeitį (vaikystę ir paauglystę). Teksto struktūra grindžiama atsikartojančiu atminties veiksmu: ieškoma sąsajų tarp dabarties ir praeities tuo pat metu konstatuojant neįveikiamą atotrūkį tarp dabar ir anuomet. Romaną galima laikyti autorės bandymu reflektuoti savo vaikystę, individualią kaitą. „Tuščiose spintose“, turinčiose bendrų elementų su tuo metu populiaria naujojo romano estetika, atrandamos esminės A. Ernaux kūrybos temos: vargstančios motinos figūra, kuriai rašytoja skirs penktąjį romaną „Moteris“ („Une femme“, 1988), taip pat tėvas, įkūnijantis valstiečių, vėliau – darbininkų socialinį būvį. Biografinis tėvo portretas visapusiškai atskleidžiamas autobiografijos žanrui priskiriamoje „Vietoje“ („La Place“, 1983), kurią prancūzų kritikai pavadino autosociobiografija. Dviejų socialinių klasių – tėvų darbininkų, iš kurių A. Ernaux kilusi, ir buržuazijos, kurios dalimi tampa dėl literatūros studijų, – priešprieša kelia ambivalentiškus jausmus, kuriuose meilė tėvams sumišusi su gėda ir neapykanta.

Nuo 1982 m. A. Ernaux vis kategoriškiau atmeta tradicinę romano formą, nori sutelkti dėmesį į autobiografinę medžiagą, kuriai pagrindą teikė vaikystė, praleista tėvų kavinėje-bakalėjos parduotuvėje Ivto mieste, Normandijoje. Derindama istorinę ir asmeninę patirtį rašytoja kūriniuose dažnai kalba apie tėvų kilmę, gyvenimą ir mirtį. Pavyzdžiu galėtų būti romanas „Gėda“ („La Honte“, 1997), kuris pradedamas sakiniu, atskleidžiančiu problematikos epicentrą: „Vieną ankstyvą birželio sekmadienio popietę mano tėvas norėjo nužudyti mano motiną.“ Visas tekstas skirtas analizei, kaip ir kodėl prieita iki šio įvykio.

Didelė dalis A. Ernaux kūrinių nagrinėja moters seksualumą, vedybas ar neįmanomą meilę: romane „Paprasta aistra“ („Passion simple“, 1992) gilinamasi į veikėjos santykius su vedusiu vyru, verslininku iš Rytų Europos. Nors kritikų vertinimai įvairūs, knyga sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo: vien Prancūzijoje parduota 200 tūkst. romano egzempliorių, knyga išversta į beveik visas Europos kalbas, platinama JAV ir Japonijoje, tekstas ne sykį adaptuotas teatre. Iš Libano kilusi režisierė ir scenaristė Danielle Arbid 2020 m. romano istoriją perkėlė į kiną – to paties pavadinimo filmas kone anatomiškai demonstruoja intensyvią, bekompromisę, iracionalią universiteto dėstytojos Helenos fizinę trauką jaunam ir paslaptingam Rusijos diplomatui Aleksandrui.

Bene garsiausias ir meniniu požiūriu brandžiausias A. Ernaux kūrinys „Metai“ („Les Années“, 2008) iš esmės atnaujina autobiografijos žanrą steigdamas, ką pati autorė vadina sociologine autobiografija. Pasakojimas apima 60 metų laikotarpį, įsirėžusį autorės sąmonėje ne tik kaip individuali, bet ir kaip kolektyvinė, universali istorija. Universalumą kuria vienaskaitos trečiojo asmens pasitelkimas kalbant apie save ir savo praeitį. Socialiai angažuotų prisiminimų atplaišos susipina su autorę apibūdinančių nuotraukų, darytų 1941–2006 m., aprašymu. Paskutinis „Metų“ sakinys – A. Ernaux kūrybos sintezė, ambicijos ir prasmė: „Išsaugoti ką nors iš laiko, į kurį niekada nesugrįšim, išsaugoti visus vaizdus, kurie išnyks.“ Jei iki „Metų“ pasirodymo dalis prancūzų literatūros kritikų išlaikė daugiau ar mažiau šaltą, atšiaurią, kritišką poziciją, po 2008 m. literatūros apžvalgininkai (Nathalie Crom, Sergio Villani, Grégoire’as Leménageras) vieningai kalba apie šedevrą ar meistrišką kūrybą. Nobelio premijos skyrimas rašytojai vėl sudrumstė vandenis, tarytum sugrąžino prie ankstyvųjų – atšiaurių, atsargių, kvestionuojančių – vertinimų.

Pirmosios rimtos literatūrologinės studijos apie A. Ernaux tekstus Prancūzijoje pasirodo 1994–1996 m., praėjus 20 metų po pirmojo romano išleidimo. Universitetinė kritika, daktaro disertacijos, skirtos A. Ernaux kūrybai, rašytoją vertina net labai teigiamai. Per pastaruosius 20 metų susidomėjimas tekstais A. Ernaux gimtojoje šalyje vis didėja, nuo individualių kūrybos tyrinėjimų pereita prie lyginamųjų, mėginama analizuoti jos kūrybos braižą platesniame lauke. Intertekstiniai tyrinėjimai gilinasi į rašytojos tekstų artimumą Virginios Woolf, Albert’o Camus, Cesare’o Pavese’o, George Sand kūrybai. Naujosios Sorbonos universiteto dėstytojas Pierre’as-Louis Fort’as, 2007 m. studijoje apie motinos mirties patirtį moterų literatūroje, psichoanalitiniu aspektu lygina 3 skirtingus moterų rašytojų pasaulius, gilinasi į sielvarto reikšmes Marguerite Yourcenar, Simone de Beauvoir ir A. Ernaux kūryboje. Tokijuje prancūzų kalbą ir literatūrą dėstantis Fabienas Arribert’as-Narce’as 2014 m. studijoje, skirtoje fotografiniam rašymui, fototekstinėms formoms ir fotobiografijai kaip atskiram literatūros žanrui, A. Ernaux romanus „Metai“, „Vieta“, „Gėda“ ir kt. lygina su Roland’o Barthes’o eseistika ar rašytojo, fotografo ir eksperimentuojančio fotoautobiografo Denis Roche’o tekstais.

Atskirą dėmesį kritika skiria A. Ernaux stiliui, kuriam būdingas savotiškas atsiribojimo efektas, arba, kaip pasakytų R. Barthes’as, nulinis rašymo laipsnis (juo pasižymėjo A. Camus ir Franzas Kafka). Moteriškasis nulinio rašymo laipsnio variantas ryškus A. Ernaux romane „Vieta“: autorė nuo pirmųjų puslapių plėtoja savo literatūrinį stilių – tėvo gyvenimą ketina aprašyti kuo šalčiau, plokščia kalba, be emocijų. Šis principas taikomas visoje knygoje – pabrėžtinai iškapotais sakiniais, naudojant paprastą žodyną pasakojama apie paprastą gyvenimą. Taip, atsitraukiant nuo itin asmeninių patirčių, tradicinė autobiografija tampa beasmenė.

Sugrįžtant prie teksto pradžioje kelto klausimo, kodėl prestižinis apdovanojimas įteiktas vidutinio lygio romanistei, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą aspektų. Vienas iš galimų atsakymų slypi leidyklų kuriamoje reklamoje. Prancūzai žino, kas yra gera reklama ir kaip ją kurti. Nereikia pamiršti, kad būtent prancūzų tautybės autoriai gavo daugiausia Nobelio premijų – 16. Ar tai įrodo, kad prancūzai – talentingiausi rašytojai? Reklama ir geras valstybės vardas susiję su galia. „Gallimard“ – gigantiška, pasauliniu mastu prestižą turinti leidykla – žinojo, kaip sukurti palankias aplinkybes jų išpuoselėtai autorei A. Ernaux. Tiesa ir tai, kad prozininkės kūriniai puikiai atliepia šiandienes socialines tendencijas, ypač tuo, kad atkreipia dėmesį į paraštėse kuriančius autorius, marginalus, prie kurių vis dar priskiriamos moterys.

Ne vienas prancūzų kritikas mini A. Ernaux ir Michelio Houellebecqo konfrontaciją – šie du radikaliai priešingi kūrėjai buvo realiausi kandidatai į praėjusių metų Nobelio premiją. 2022 m. gruodžio 9 d. interviu prancūziškam leidiniui „Le Parisien“ A. Ernaux atvirai protestavo prieš Lietuvoje gerai žinomo M. Houellebecqo idėjas, kurias pati laiko skandalingomis. Rašytoja teigė besidžiaugianti, kad jos konkurentas Nobelio negavo. „Kai kurios jo idėjos visiškai reakcingos, antifeministinės. Ką čia dar komentuoti? Turint galvoje toksišką Houellebecqo mąstyseną, tikrai daug geriau, kad premija paskirta man, o ne jam!“ – lyg kirviu nukirto A. Ernaux. Kiekvienas skaitytojas turi teisę nuspręsti, kurį iš šių dviejų autorių palaiko.

Parengta pagal prancūzų spaudą ir literatūrologinius šaltinius.

Karolis Baublys – poetas, literatūros kritikas, kino ir audiovizualinių studijų mokslų daktaras. Nuo 2010 m. gyvena Paryžiuje. 2018 m. Lietuvoje išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Geležinė vėjarodė“.