Rolando laukė vernisažas, todėl pas Jokūbą viskas vyko „skubos tvarka“. Prisėdome ant vėsios odinės sofos, susivertėme po espresso, net kaktos išrasojo. „Reikia tokios, – Rolandas atsistojo, atsuko savo užpakalį, sugrūdo plaštaką į galinę šortų kišenę, – À la Penguin.“ Jokūbas palinksėjo, jo akys daug mačiusios. Dėl knygelės sutarta per dešimt minučių: mission completed. Dar pavartėme senus, gražius leidinius, Jokūbas papasakojo, kad kitąryt važiuos į Šiaurę žvejoti, o Rolandui šovė idėja perkelti koją per fotelį, išmetus ją į viršų à la grand battement. Ekstravagancijos viršūnė! Gaila tik, kad kojai pasiekus viršūnę, Rolandas susvirduliavo ir nukrito ant užpakalio šalia knygų lentynos. Niekaip neįstengiau praryti juoko. Kaltas, kaltas, kaltas espresso! Ačiū Dievui, tąkart viskas [kaip ir planuota] baigėsi vernisažu. Buvo rugpjūčio pradžia, karšta, nerimtas metas.

 

Rolandas Rastaukas, „Atminties stalčiai. Šortai“, V.: „Apostrofa“, 2026

 

Po šio pasimatymo girnos ir toliau sukosi „skubos tvarka“. Neilgai trukus mirė Rolando mama, praėjus keletui dienų, jis parašė, kad laidotuvės buvo itališko švarumo, ir į messengerį atsiuntė galutinį rankraštį, dar porai – paskutinį trumpoką tekstą „Dublerė“ su žinute „Labas rytas, šefe! Nusiunčiau pataisytą jums e-paštu, bet ten liko viena froidistinė klaidelė: baristos vardas Mira, o ne... Mirija. Nors Mirija skamba gedulingai gražiai.“ Ir pats mirė. Kaip tik kitą dieną rengėme prancūziško numerio vakarėlį. „A ta sante“ vyninėje po atviru dangumi susirinko neįtikėtinai daug žmonių, kai kurie atėjo ne dėl „Le Monde“. Prancūziškos haute couture laidotuvės.

Leidžiant knygą post mortem, kaip ir dažniausiai gyvenime, reikia arba turėti įtakingų ryšių (su anapusiniu pasauliu), arba būti uoliu pirmūnu (t. y. leidėju). Gerų ausų neužtenka. Pavyzdžiui, ką daryti su knygos pavadinimu? Cituoju Rolando siūlymus: „Genijaus cigaretė atminties stalčiuje“ (rankraščio pavadinimas), „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“, „Pliažo fotografas“, „Kaniūkų Kanai“, „Kolekcininkė iš Antakalnio“. Pastarieji keturi – tai šortų pavadinimai, kuriuose gal ir būtų galima įžvelgti bendrų vardiklių – saviironiją, fragmentiškumo nuojautą, norą turėti kažką, ko lemta neturėti... Nejaugi šie pavadinimai – labiausiai apibendrinantys? Ar autoriui svarbesni nei kiti? Gal ten tiksliausiai užfiksuota knygos atmosfera? Ir toji genijaus cigaretė – ji jau rūkoma ar neliesta guli stalčiuje? O gal Rolandas, man siūlydamas tuos pavadinimus, juokavo? Juk buvo rugpjūtis... 

Rankraštį teko atiduoti (o gal grąžinti?) į profesionalės, ilgametės Rolando leidėjos Giedrės Kadžiulytės rankas. „Atminties stalčiai“. Taip vadinosi ir ciklas žurnale, šis junginys skamba ir tekstuose. Į stalčius dedama jau suarchyvuota atmintis, naratyvas. Kitaip tariant, tai, kas pasibaigė, įgijo prasmę ir eksponentiškai tolsta nuo dabarties. Prireikus vieno ar kito atminties dokumento, tereikia atsidaryti reikiamą stalčių ir pasakok, pasakok, kartais ką pagražindamas. Beje, kai kurie karstus vadina stalčiais, o Rolandas viename tekste šią knygą pavadino „Mirusiųjų knyga“. Šortuose išties dažnai prisimenamas pasaulis, kurio nebėra – jaunesnis ir gaivališkas pasaulis, kai „niekas nesakydavo „paplūdimio“: pliažo ir tik pliažo, o G. G. skraidydavo su konjako „Ararat“ buteliu palto kišenėje. Šalutinis efektas – skaitant suarchyvuotą autoriaus atmintį, neišvengiamai prabunda smalsumas – kas gi slepiasi už jos? Genijaus cigaretė ar kolekcininkė iš Antakalnio?

Vienaip ar kitaip, knygos pavadinimas – tik vyšnia šokolade. G. Kadžiulytė pasakojo, kokį detektyvinį darbą nudirbo su „Draugo spalva“ (spalva pavaizduota 19 psl.) -- draugų sugalvota „plytų burgundine“, raudona ochra.

Šis tekstas, beje, rašytas likus mėnesiui iki mirties, ir rankraštyje buvo pirmas. Paskaitykite. Jame Rolandas pasakoja apie Vilniaus paveikslų pirklį ir galeristą Edvidą Ž., po savęs palikusį chaosą. Vis dėlto reikia pripažinti, kad ir pats Rolandas buvo detektyvinio žanro mėgėjas, mokėjo mėtyti pėdas. Neromantizuoju, faktai kalba patys už save – kapas Palangoj, pelenai Venecijoj. Beje, ir pirmas šortas knygoje, „Mano Tadzio“, – apie Luchino Visconti Veneciją ir Palangą. Gražu! 

Negaliu nepastebėti ir dar vieno niuanso: „Mano Tadzio“ paskutinis sakinys yra „Suoliukas, be abejo, mus pergyvens.“, o šortas „Draugo spalva“, buvęs pirmas rankraštyje, baigiasi sakiniu – „Ir, žinoma, plytų burgundinė kelių Naujamiesčio sienų spalva – draugo spalva, kuri mane tikrai pergyvens.“ Kaip pasuksi ar žiūrėsi, vienas dalykas aiškus – autoriui rūpėjo pergyventi. Kartą pasakojo, kaip vaikščiodamas po Palangos turgų sutiko pažįstamą daktarą, o šis pažiūrėjo į jo kojų venas ir pasakė: „Rolai, tau liko penkeri metai.“ Šortuose kreipė dėmesį į tai, ar aprašomas žmogus jau miręs, kaip miręs ir ką po mirties palikęs. Negana to, jam patiko žodžio „mirtis“ vediniai („mirtinai girtas apšepėlis“ ir pan.) ar reikšmės, pavyzdžiui, „Kadaise dėl tų pirštų miriau.“ Gyva bus pergyventa ir perdirbta – „O juk memuarai ir yra mirusiųjų (iškiliųjų ir ne tik) valdos: vienkartinių nušvitimų ir net nuo savęs paties dažnai nevalingai slepiamų nutikimų, sudužusių širdžių ir indų (į sienas!) atgaminimo ir mėginimo tas duženas iš naujo sulipdyti kronika.“ Kita vertus, nebūčiau tokia tikra, kad toji Naujamiesčio ochra pergyvens Rolandą.

Iliustracijos – atskira istorija. Todėl ir knygos popierius prabangesnis. Vaizdai iš autoriaus archyvo, filmų kadrai, menininkų fotografijos ir t. t. Rolandas visada jas parinkdavo pats, kiek žinau, tardavosi ir su Jokūbu. Rankraštyje aptikau ir vieną buvusio vyr. redaktoriaus Gyčio Norvilo darytą nuotrauką. Prisimenu atvejį, kai iliustracijos ieškojome kartu. Neatrodė labai sužavėtas šiuo bendradarbiavimu, erzinosi. Yra net pasakęs, kad šortų iliustracijos – geriausios per visą Litmenio istoriją. Nesiginčijau. Kartą buvo užsikepęs ir Litmenio dizainą keisti. Gal net būtume ir pakeitę. 

Rubrikos laikais akylai stebėjo ir žurnalo autorius, jų tekstus. Be komentaro nepraslysdavo nė viena mokyklinė recenzija. Rolandui buvo svarbu, kokiame kontekste rodosi jo šortai. Svajojo apie New Yorkerio lygį. Kartą išnešė į lauką man krūvą makulatūros. „Šitaip reikia daryti.“ Norėdavo išsamiai aptarti ir kiekvieną savo tekstą. Negavęs žinios, parašydavo: „Na, šefe, tai kas nepatiko?“ Šefei sakinio dar mokytis ir mokytis. Tik kad mokytojas, (pernelyg?) neabejingas grožiui, vis nukreipdavo dėmesį į kojas arba rankas... Sorry, Rolandai, šitai mūsų nepergyvens.

Rašydama tekstą, skaičiau mūsų susirašinėjimus, kuriuose apstu pokalbių apie kitus žmones ir didį grožį. Visa kita – virtinė nepavykusių bandymų susitikti, tad išrinkau savo žinutes jam, iš kurių matosi įvairios mūsų nesusitikimų priežastys ir daugiau:

 

Svilinau jūsų pakaušį žvilgsniu, bet jūs neatsisukote

Aš buvau atėjusi į atidarymo pradžią, vėliau išlėkiau, esu milenialsė, man priklauso lakstyt

Aš jūsų nemačiau! Prie kurio staliuko sėdėjot?

Rolandai, nieko nebus, vaikas susirgo

Neturiu su kuo vaiko palikti, sorry

Vernisažai, vernisažai, o aš nenoriu į vernisažą

Girdzijauskaitė, mačiau, išvyko namo, o jūs kur dingote?

Nebespėju, blemba blemba

Bandykime, o atsarginį variantą turite?

Seneliumbas – juokingas žodis, tik tiek, privalot ateiti

Aš jau pakeliui į Vilnių

Aš jau pakeliui į Klaipėdą

Jūs jau Rygoj? Galvojau, nueisime Palangoj į turgų

Aš dabar Venecijoj, einu jūsų keliais

Aš dabar Londone, ką aplankyti?

Nereikės ten jokių prancūzų kalbų, nenervuokit

Gerai, galiu nuvežti jus pas daktarą, tik reikalus baigiu 13 val., ar spėsime?

 

Nespėjome. Viskas vyko „skubos tvarka“.

Kai Rolandui šovė idėja išsileisti šortų knygą per „Literatūrą ir meną“, nesipriešinau, nors „Atminties stalčių“ idėja ne mano, ją paveldėjau iš anksčiau vyriausiuoju redaktoriumi buvusio Gyčio Norvilo. Tekstai – juk iš žurnalo rubrikos, mūsų kalbos redaktorė puiki, o vėliau bus galima ir panašių knygelių seriją užveisti. Man liko tik pagauti autorių, kuris [tuo metu] leidosi Naugarduko gatve, ir nuvežti prie Neries pas jo bičiulį, knygos dizainerį Jokūbą Jacovskį. Buvo rugpjūčio pradžia, Rolandui po nosim kabėjo prakaito lašelis. Išjungiau oro kondicionierių ir laukiau, kada šis nukris. O tas kabėjo ir kabėjo, kol Rolandas dėstė savo vakaro planus. Laukė ne tik vernisažas.