x Lina Laura Švedaitė

 

Lenkų rašytoja Lucyna Olejniczak – istorinių romanų autorė, kurios kūryboje praeitis atgyja kaip sudėtingas žmonių santykių audinys. Savo knygose ji daugiausia dėmesio skiria moterų likimams, stiprioms asmenybėms ir istorinių lūžių paveiktoms gyvenimo trajektorijoms. Vilniaus knygų mugėje autorė pristatė pirmąjį viduramžių sagos „Karalienės lelijos“ tomą „Seserys“, sulaukusį didelio skaitytojų susidomėjimo.

 

Lucyna Olejniczak. Mateuszo Torbuso nuotr.

 

Ar būna atvejų, kai istorinis tyrimas pakeičia pirminę jūsų siužeto idėją?

Istoriniai tyrimai gali turėti įtakos detalėms ir šalutinėms siužeto linijoms, bet pagrindinis, pirminis turinys paprastai lieka nepakitęs. Rašytojas turi savo pasakojimą, kuris veikiamas to, ką sužinojo dirbdamas prie knygos, tad daugių daugiausia gali ją tik papildyti. Bet pagrindinis siužetas jau yra iš anksto numatytas.

Ar yra istorinių temų, kurių sąmoningai vengiate?

Lenkijoje jau kurį laiką yra populiarios knygos apie Antrąjį pasaulinį karą ir vokiečių koncentracijos stovyklas. Tikrai nerašyčiau šia tema. Taip pat turbūt nesiimčiau laike ir erdvėje nutolusių kraštų istorijos, kadangi mano kūryba giliai įsišaknijusi lenkų kultūroje, kurią geriausiai suprantu ir jaučiu.

Kokius dalykus suvokiate rašydama istorinius romanus?

Matau, kad, nepriklausomai nuo laikotarpio, žmonės ir tautos daro tas pačias klaidas. Be to, tampa akivaizdu, kiek vis dar yra gajų istorinių stereotipų, pavyzdžiui, apie „purvinus“ viduramžius ar prašmatnų devyniolikto amžiaus salonų pasaulį, piešiamą Jane Austen knygose.

Ar istorinis romanas gali būti pavojingas – pavyzdžiui, jei sukuria per daug patrauklią praeities iliuziją?

Žinoma, gali, jeigu jame yra melo ir manipuliavimo. Ypač tie romanai, kurie skirti skleisti nuodingas ideologijas. Tačiau tai būdinga ne vien literatūrai, visų pirma tikriausiai reikėtų kalbėti apie filmus ir serialus. Jeigu tai pavaizduota gerai ir patraukliai, gali paveikti mažiau kritiškus skaitytojus ir žiūrovus. Pažvelkime kad ir į vokiečių kiną, pastaraisiais metais sukuriantį daug filmų apie karą, – kai kuriuose naciai vaizduojami teigiamai, juolab kad tie filmai labai kokybiškai pastatyti.

Kaip apibūdintumėte Vidurio Europos istorinę atmintį? Kas čia svarbiausia? Ar Vidurio Europa yra labiau nostalgijos, ar traumos teritorija?

Nenoriu imtis ekspertės vaidmens, nes nesu nei istorikė, nei filosofė. Savo romanuose daugiausia dėmesio skiriu žmonių santykiams. Vis dėlto manau, kad šioje Europos dalyje, veikiant istoriniams kataklizmams, atsirado daug daugiau traumos nei nostalgijos.

Ką daryti su kaltės arba aukos jausmu, persiduodančiu iš kartos į kartą?

Manau, kad nėra paprasto sprendimo, tikriausiai su tuo susiduriama kiekvienoje šalyje. Sakoma, kad laikas gydo traumas, tad, matyt, turi užaugti kelios kartos, kol tas jausmas bus įveiktas.

Ar moteris gali būti istorinė herojė be aukos naratyvo?

Tokios yra visos mano kūrinių veikėjos, net gyvenančios viduramžiais. Stiprios, drąsios ir tvirtai besilaikančios savo pozicijos. Nesvarbu, ar jos kilusios iš mažo Lietuvos kaimo – kaip Milda, ar iš karališkųjų rūmų – kaip Jadvyga ir Amalija.

Ar moterys šiandien gyvena geriau?

Tikrai geriau, nes jos dar XIX a. buvo laikomos vyro nuosavybe. Problema ta, kad pasaulyje dar yra vietų, kur laikas sustojo vietoje. Užtenka paminėti Iraną ir Afganistaną.

Jei reikėtų sukurti romaną apie dabarties laikus, apie ką rašytumėte?

Apie ką visada rašiau – apie žmonių santykius. Bet, atvirai šnekant, mane kasdien supa pernelyg daug dabarties, tad greičiausiai man negresia parašyti tokią knygą. Mieliau pasineriu į kitus, jau prabėgusius laikus. Man tai savotiškas pabėgimas nuo šiandienos.

Ar istorija kartojasi?

Taip, istorija kartojasi, nes žmonės visada buvo tokie patys – nuo priešistorinių iki interneto laikų.

Atmintis neatskiriama nuo užmaršties. Ar norėtumėte ką nors užmiršti?

Ne, nieko nenorėčiau užmiršti. Viskas, kas gyvenime nutiko ir mane formavo, man išlieka svarbu.

Jūsų sūnus yra rašytojas, kuriantis fantastinę literatūrą. Koks jūsų požiūris į jo kūrybą? Ar darote kokį nors poveikį vienas kito kūrybai? 

Koks gali būti motinos požiūris į sūnaus kūrybą, jei ne kupinas entuziazmo? Nesu nuo to labai nutolusi. Sūnus, pasirašantis Jewgienijaus T. Olejniczako pseudonimu, buvo nominuotas prestižiškiausiam Lenkijos fantastinės literatūros apdovanojimui – Januszo Zajdelio premijai. Šiuo metu jis paliko kūrybą ir ėmėsi redaktoriaus darbo. Redaguoja ir mano knygas, mūsų bendradarbiavimas vyksta nepaprastai sklandžiai. Turime panašų literatūros supratimą ir tokį patį humoro jausmą.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

 

Publikaciją remia