Pajūrio kurorte pastatai nusėti juodų plastikinių dėželių, priskretusių prie sienų kaip purvas, iš tolo jos atrodo kaip šūdvabaliai. Tarus magišką žodį (t. y. suvedus kodą), šūdvabaliai praveria burnas ir iš jų kaip žaidimo prizas iškrinta dovanėlė – raktai. Tušti narveliai laukia, kol išvažiuos turistai, kol vienus keliautojus pakeis kiti. Lyg maro metais, kai sergančiųjų namus žymėjo kryžiais, dėželės-šūdvabaliai yra tikras požymis, kad pastatai mirę: juose daugiau niekas negyvena, nevadina jų namais, džiaugsmingai negrįžta į juos pavargę, neglosto sienų su palengvėjimu ir dėkingumu. Pažymėti namai žiemoja be šeimininkų, ypač čia, Šiaurės Normandijoje, kur šalti Atlanto vandenys skalauja akmenuotus paplūdimius ir pasibaigus sezonui ištuštėjusius kurortinius miestelius. Šie pastatai su šūdvabaliais įsivėlė į santykius iš išskaičiavimo. Ir mes čia atvažiavom kelių naktų nuotykio. Mums ši viešnagė tėra piniginis sandoris be įsipareigojimų, naujų namų mes neieškom.

 

 

Normandijos paplūdimys. Jebulon / „Wikimedia Commons“ / CC0 nuotr.

 

Buto langai atsigręžę į pajūrio promenadą, kuria, panašiai kaip Basanavičiaus gatve Palangoje, žygiuoja visi, kurie nori parodyti save ir pažiūrėti į kitus. Visi – tai daugiausia pagyvenę prancūzai, vasaros pabaigoje kažkodėl neišvykę į Pietų Prancūziją, kur, pasibaigus Vakarų pakrantės sezonui, tradiciškai persikelia visi atostogautojai. Gal per sunku keliauti, gal biudžetas išseko, o gal jiems tiesiog nebeliko vietos toje ankštoje smėlėtoje juostelėje palei Viduržemio jūrą, kurioje rugpjūtį bando sutilpti visa šalis. 

Keturiese trinamės tarp pensininkų, vaikštom promenada pirmyn atgal, žiūrim į stendus, ant kurių piešia (tiksliau, purškia iš flakonų) gatvės meno profesionalai. Dienos pabaigoje apžiūrėsim ir įvertinsim jų pabaigtus darbus.

Paplūdimyje tarsi liežuviai, nutįsę į vandenį, kyšo betoniniai tilteliai – daug paprasčiau nerti į šaltą vandenį nuo jų, nei laužyti pėdas lipant per aštrius akmenis. Tikėjomės daug maudytis, bet rugpjūčio pabaiga jau vėsi. Vis tiek sulendam į vandenį, bene vieninteliai, stebinam kitus atostogautojus, nepatogiai įsitaisiusius ant akmenų.

 

* * *

 

Autofikcinių kūrinių siužeto skyles suuosti nelengva, ne ką lengviau vertinti ir veikėjus, pakibusius tarp realybės ir fikcijos, neapsisprendusius ir net neketinančius išduoti paslapčių. Sunku pasitikėti tokiu pasakotoju. Pastaruoju metu rašoma ir leidžiama daug autofikcinės literatūros, skaitytojus ji vilioja. Svarstau, kodėl: galbūt pavargusiems nuo romanų su įmantriomis siužeto linijomis ir veikėjais, kurių gyvenimai atrodo svetimi ir blankūs, skaitytojams norisi išgirsti, kaip kiti apmąsto savo gyvenimą, kokių žodžių randa aprašyti esamai būčiai, kaip autoriai kabinasi į prasmę. Kaip ieško prasmės ir – byrančiame pasaulyje tai, atrodo, vis sunkiau įgyvendinama – kaip ją radę stengiasi jos nepaleisti. Ieškom ne pabėgimo nuo tikrovės, o bendraminčių, gyvenančių toje pačioje tikrovėje, norim jausti brolystę ir seserystę pasaulyje, kuriame vis sunkiau apčiuopti skirtumą tarp realybės ir fikcijos. 

Greta šiuolaikinių autofikcijos grandų – Karlo Ove Knausgårdo ir Annie Ernaux – reikėtų paminėti ir Patriciją Lockwood, Beną Lernerį bei Rachel Cusk, kuri sakė, kad veikėjai yra mirę. Suprask, tesame mes, rašytojai, ir mūsų gyvenimai, kuriuos pasakojame. Kitas pavyzdys – neseniai pasirodžiusios vokiečių rašytojos Judith Hermann trys autofikcinės istorijos, kuriose autorė supasi bangose kaip emocinis plūduras – neprisišvartavusi, neapsisprendusi. Ta emocinė nežinia guodžia, gal net palengvina vienatvę, įteisina gyvenimo istoriją, kuri neturi kryptingo ir aiškaus naratyvo.

Valdo Papievio naujas romanas prisideda prie šios bangos: rašytojas irgi kalba apie tai, kaip gyvenama, – ne apie tai, kaip reikėtų gyventi ar ko nevalia daryti. Autorius tarsi pasiūlo drovų veidrodį sau ir skaitytojams, nes knygos prasminiai svertai išryškėja šio laikmečio dvasios kontekste. Interneto dienraštyje Bernardinai.lt V. Papievis sako, kad norėjo parašyti romaną neminėdamas pasaulio aktualijų. Panašiai ir R. Cusk romane „Kudos“ kalba apie gyvenimą politinių „Brexit“ įvykių kontekste, nors nėkart jų nepamini. Ir autorius, ir skaitytojas supranta, lyg iš anksto susitarę: mes gyvename tame pačiame pasaulyje, bet nereikia per daug apie jį kalbėti. Taigi nuo realybės pereiname prie fikcijos ir paradokso: skaitome apie pasaulį, kuriame gyvename, bet apie jį nenorime kalbėti, nenorime jo apmąstyti ar kritikuoti. Galbūt skaitytojai viliasi pajusti, kad kiti žmonės gyvena toje pačioje tikrovėje, tikisi empatijos ir bendražygių.

 

* * *

 

Sėdim restorane, bene vieninteliame, kuriame radom vietą prieš tai nepaskambinę, neužsisakę. Vienas iš mūsų alergiškas žuviai ir visoms jūrų gėrybėms, tad valgo vienintelį nejūrinį patiekalą – tarp suvargusių salotų padaže skęstančią vištieną. Viščiukas, kuris paaukojo krūtinėlę salotoms, turbūt niekada nematė jūros.

Bandom valgyti elegantiškai, bet ne visada pavyksta: ant stalo, į indus, ant grindų krenta beveik permatomi krevečių šarvai ir midijų geldelės, ant ledo užverčiame tuščias austrių kriaukles, šlapiomis servetėlėmis valom riebaluotus pirštus, nors labai norisi juos tiesiog aplaižyti. Vynas ir sidras liejasi ant stalo, į gerkles, mes čepsim, skanaujam ir pasimėgaudami dūsaujam. Atostogautojai primena tas tris beždžionėles iš tradicinių japonų pasakojimų: viena užsidengusi akis, kita – ausis, trečia – burną. Nieko nemato, nieko negirdi, nieko negali pasakyti. Vakarieniautojai nenori apie nieką galvoti, jie irgi užsimerkia, kad nematytų nieko skaudaus, negirdi naujienų ir nenori – tiksliau, negali – nieko pasakyti, nes springsta gurmaniškais skanumynais. 

Tai ir yra didžiausia prabanga: ne sėdėti Normandijoje ir klausytis bangų mūšos, ne valgyti šviežias austres ar gerti naujo derliaus sidrą, bet leisti sau užsimerkti, leisti sau nematyti, kas darosi pasaulyje, apsimesti, kad kitų skausmas nėra aktualus, ne mūsų bėda. Kol vieni kovoja, kad jų balsas būtų išgirstas, – kovoja karo frontuose, biurokratiniuose koridoriuose ir biuruose, bado išretintose gretose, – sąmoningai sumažinam savo balsą, nutildom save, užsimerkiam ir kemšam krevetes į burną.

Kaip žinoti, ar pati neanku pasaulyje, kuris nepaliauja siaurėti, niauktis ir užsidaryti?

 

* * *

 

Normandijos paplūdimiai atsiduoda mirtimi. Kur tik pasisuksi – atminimo lentos, paminklai kritusiems amerikiečiams ir kanadiečiams. Važiuojam Kanados gatve, pro Kanados vėliavas. Kaip skelbia paminklai, tie kariai mirė toli nuo tėvynės, kad čia gyvenantys žmonės išliktų.

Kas dabar už mus mirtų? Pasaulio tvarka, trapi taika, gyvavusi daugiau nei septyniasdešimt metų, byra, sunku to nematyti ir neliudyti.

Neapleidžia jausmas, kad gyvenam besibaigiančios gerovės pasaulyje, destrukcija ir mirtis kvėpuoja į kaklą. Vis prisimenam nuolaidžiavimo politiką 1935–1939 m., kai Europos, ypač Jungtinės Karalystės, politikai bandė apraminti agresorius. Nuolaidžiavimas nepadėjo, vis tiek karo neišvengėme. Istorija kartojasi, dūsaujame, negi tikrai nuolaidžiausim šių dienų agresoriams ir politiniams autokratams? Negi nepasimokėme?

Papievis „Ankančiam pasauly“ renkasi kitą paralelę: mes gyvename gausybės rago trupiniais, saldžiam kultūros tarpsnyje. Mūsų jau išgyventa istorijos pabaiga, tai šio amžiaus belle époque. Gražioji epocha prasidėjo kartu su trečiąja Prancūzijos respublika (1871 m.) ir gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, o mes ką tik išgyvenome antrą gražiąją epochą. Marijono Mikutavičiaus apdainuoti geriausi mūsų vakarai jau praeityje. Baisu galvoti apie karą pašonėje, bet galbūt būtent dėl jo nematome, kad stovime prie daug gilesnės bedugnės krašto. Stovim ir nematom, kokia gili duobė.

Pasaulis, tiksliau – dar neapakę žmonės, dar tik anka, kaip leidžia suprasti V. Papievis. Jie atsiduoda kitiems, kurie apakina. Pasaulis praranda gebėjimą matyti. Ką konkrečiai? Rašytojas šitai nutyli. Galbūt kaip stipriai pasaulis yra sušūdintas? Tiksliau, kaip stipriai žmogus jį sušūdino? Ar mes apakome ir nebematome bendros ateities, kuri anksčiau buvo tokia ryški? V. Papievis palieka tuščią eilutę, joje patys galime įsirašyti, kas gi ištiko pasaulį.

Rinktis yra iš ko. Ateities pranašai dažnai kalba apie Europos griūtį, Amerikos politikai leidžia sau meluoti, kiek daug smurto atsirado gatvėse, neva kiek daug migrantai sukelia bėdų. Kiti pranašai kalba apie neišvengiamą fašizmo grįžimą į Europą ar apie lygiai taip pat neišvengiamą ir nevaldomą kairiojo liberalizmo suklestėjimą. Bet dar didesnė problema yra atsidavimas nevilčiai: apsinuodijame besaikio vartojimo purvu, pasiduodame abejingumui, protą bukinantiems ekranams ir turiniui, kurio tikslas – kiršinti, skaldyti ir valdyti.

Ką gi daryti pastebėjus, kad anki? Abejingumas ir neviltis jau įsiliejo į gyvenimą kaip rašalas – bet ką palietus rašaluotais pirštais tamsios dėmės lieka visur. Anki, nebesuvoki aplinkos, kurioje gyveni. Kaip V. Papievio veikėjas pameta akinius bangose, mes pametam kitokius dalykus: pasaulis nebe toks ryškus, politiniai įvykiai nebe tokie svarbūs, gali atsiduoti bangoms ir suptis kaip plūduras toli nuo pasaulio, tuščias ir lengvas. Anki, kai pastebi, kad nebepažįsti kitų, nepasitiki jais, nežinai jų vardų, Mari ar ne Mari, Mišelis ar ne Mišelis. Tada lieka judėti tamsoje apgraibomis, vis bandant spėti, kas tie žmonės aplinkui, kodėl jie čia, ko jie nori. Eiti į pasaulį apgraibom, su pykčiu ir nepasitikėjimu. Visi gyvena su kaukėmis, todėl tampa sunku pažinti žmones, dūsauja knygos „Ankančiam pasauly“ pasakotojas. Gal kaip tik čia atsiveria aklumo gelmė: visų pirma tampame akli sau ir vienas kitam, nebenorime pažinti savęs, nebematome ne tik krislo, bet ir rąsto nei savo, nei kitų akyse.

Papievio knyga kelia atsakomybės ir moralinio pasirinkimo klausimą: kaip gyventi, kai pasaulis suka kažkur į šalį, ir gerai nežinai, ar pats sukiesi kartu su juo? Gal geriau net nebandyti kurti prasmės tokiame pasaulyje („jei apakčiau – numirčiau“). Ar tikrai reikia stebėti, stengtis, tikrintis akis, bandyti mažinti spaudimą? Ir ką daryti supratus savo paties aklumą (ar dar tik akimą)? Brėžti ribas, sakyti, kad gyvenimas apakus nėra gyvenimas, o gal bandyti jį taisyti? Ar dar verta rašyti knygą sušūdėjusiame pasaulyje, jei vieną jau parašei, o visi kiti akli, – kaip jie skaitys?

„Ankančiam pasauly“ man primena Rebeccos Solnit šiais metais išleistą knygą „Tiesūs keliai mūsų ten nenuves“ („No Straight Road Will Take Us There“). R. Solnit rašo apie atsakomybę kurti pasaulį, apie tai, kiek gero žmonės nuveikė per pastaruosius kelis dešimtmečius, – pokytis į gera yra įmanomas, jei nuolat šito siekiame. Anot rašytojos, nesiimti veiksmo yra prabanga. Atsidūrę neviltyje, kariaujantys, kenčiantys žmonės neturi tos prabangos. Žinoma, yra tokių, kurie apakina ir suklaidina. Bet yra ir tokių, kurie nušviečia kelią prastai matantiesiems. Imtis politinio veiksmo, siekti skaidresnės ir kokybiškesnės politinės kultūros, šviesti save ir kitus, bandyti rasti bendrą kalbą – tai akiniai, kurie nutolina apakimą. 

 

* * *

 

Rugsėjo pirmoji yra pirmadienis. Atsikeliam, šiandien trauksim namo, mes čia tik trumpam, tik kelioms dienoms. Promenada tuščia, lyja. Restoranai uždaryti, turistai grįžo į darbus, pensininkai – į savo kasdienybę didmiesčiuose.

Pamaitinau savo šūdvabalį, priskretusį prie senos akmeninės sienos, kažkaip nerangiai įgrūdau raktus jam į burną. Paskutinį kartą nuėjau prie jūros. Tikėjausi, kad ji ką nors atneš, gal akinius (žinoma, ne mano – dažniausiai vaikštau su linzėmis, klijuoju silikoną ant akies obuolio kaip filtrą), tokiu atveju pasaulis iškart taptų spalvotas ir gražus.