× Lina Simutytė

Marijus Gailius – rašytojas, žurnalistas ir literatūros kritikas. Šiemet pasirodė trečioji jo knyga „Augustė Gilytė“ (Rašytojų sąjungos leidykla). Romanas pasakoja apie tai, kaip galėjo būti, jei nebūtume išsivadavę iš sovietų okupacijos. Autorius dirba politinės komunikacijos konsultantu ir ką tik baigė literatūros magistro studijas. Su juo pasikalbėjome apie  šiuolaikinės literatūros tendencijas, kintantį rašymo procesą ir alternatyvią realybę, kurioje norėtųsi užsibūti.

 

Marijus Gailius. Benedikto Januševičiaus nuotr.

 

Panašu, kad pastaruoju metu gyveni itin intensyviai. Tačiau ar kada buvo kitaip?

Dar pridursiu, kad intensyvumo kaip reikiant įneša mano du mažamečiai berniukai (biologinė jų lytis, t. y. testosterono galia, yra neįtikėtinai reikšmingas faktorius). Kiekvienos dienos svarbiausia dalis: kaip mes budinamės, keliamės, valomės dantis, važiuojame dviračiais į darželį, mokyklą; kaip grįžtame, užsukame pirkinių vakarienei, ieškome, ką veikti, – neretai nerandame, todėl lieka filmukai. Literatūrai susigraibau kokias dvi valandas per parą. Anksčiau knygoms kartais skirdavau kad ir visą dieną, dažnai ir miego valandomis. Tada tai buvo – intensyviai.

Veiklos žmogumi tapau nuo šeštos klasės, po tėvo mirties netekties žaizdą gydžiau užsiėmimais. Vienu metu lankiau septynis būrelius. Turbūt nebuvo labai sveika. Bet ir kitaip turbūt buvo neįmanoma.

Užsiminei, kad magistro baigiamąjį darbą rašei apie Davido Mitchello „Debesų atlasą“. Kodėl būtent D. Mitchellas? Ir apskritai – pagal kokius kriterijus renkiesi knygas, kurias norisi išsamiau aptarti?

Magistro darbe nagrinėjau „Debesų atlaso“ intersemiotinio vertimo problemą pagal Romano Jakobsono tipologiją. Mane domino Laimanto Jonušio sukurtas dirbtinis lietuvių kalbos dialektas, taikomas tik šiame grožiniame kūrinyje, vertime į lietuvių kalbą. Tiek D. Mitchellas, tiek L. Jonušys išrado savo kalbas. Tačiau jųdviejų tekstuose (beigi ekranizacijoje) esama gerokai daugiau sluoksnių, intensyvaus intertekstinio dialogo. Pagal tai pirmiausia, ko gero, ir renkuosi knygas – kalbinę raišką ir intertekstinę įtampą. Tarkime, Emilie St. John Mandel romane „Vienuolikta stotis“ į pasakojimą buvo įtrauktos Williamo Shakespeare’o dramų ištraukos, parafrazės, tačiau tik paviršutiniškai, taip ir nesukūrus ryšio su pasakojimo gelme. Todėl tokie skaitiniai nekelia didelio malonumo.

Tavo rašomoje literatūros kritikoje svarbią dalį užima kalba (pvz., „Sandarus „Vakaro nejaukos“ būvis: kaip kalbos raiška kuria reikšmę“ apie Marieke Lucas Rijneveld knygą; „Sakinį siūlo sušaudyti?“ apie Kotrynos Zylės „Mylimus kaulus“). Kokios kalbinės raiškos tendencijos šiuo metu vyrauja lietuvių literatūroje, ar jos labai skiriasi nuo verstinės literatūros?

Neabejotinai pastebiu tendenciją kalbą padaryti paprastesnę, priartinti prie šnekamosios kalbos, slengo. Raiškos puošnumas ir įmantrumas nebemadingas, o iš lietuviškai tradicijai būdingo prozos poetiškumo praktiškai liko vien istorinis faktas. Lietuvių poezija dar išlaiko gynybinę sieną, bet ir ten rasi visko (tai natūralu). Prozos kaip „žodžių gamybos“, kaip kitoniško, autentiško būdo organizuoti kalbą, kai vien pats kalbėjimo būdas – sintaksės energija su meninių priemonių taiklumu – steigia reikšmes, iki šiol ieškau ir nudžiungu radęs.

Neturiu tokio akiračio, kad galėčiau daryti svarią išvadą apie visą verstinę literatūrą, vis dėlto norėčiau išskirti Karlo Ove Knausgårdo ciklą „Mano kova“. Jo autobiografinis, savinaracinis pasakojimas, neįmantri ir skaidri kalba atnaujino romano žanrą. XXI a. romane pasakojimo autentiškumas kuriamas atsisakant „tarpininkų“ – fikcinių veikėjų, todėl kartu išsižadama ir privatumo. Tačiau iš paties privatumo šiais laikais likusi vien regimybė: išsitrynę skirtumai tarp to, kas vieša, kas asmeniška, tad XXI a. romanas tik atliepia ribų perstūmimo tendenciją.

Nuogo, nesuvaidinto (žinoma, tik tariamai, nes asmenybę atitveria, užtveria pats kalbos kodas) pasakojimo tendencija atėjo ir pas mus. Manau, kalba lieka paskutinis barjeras tarp asmeninio ir viešojo „aš“. Instagrame laisvai skelbkime kad ir kiekvieną savo kasdienybės veiksmą, vis tiek išliks kalbos kodo riba. Kažkas liks neišsakyta – netgi daug daugiau negu parodyta. Todėl sykiu priduriu ir sau prieštaraujantį teiginį: privatumo atsisakymas neįmanomas. Asmens esamybės ir vidujybės neįmanoma nei parodyti, nei išsakyti. Todėl ir pats K. O. Knausgårdas, savo auditorijai visiškai „prisidavęs“, kai kuriems gali likti labiausiai nesuprastas personažas (lietuvių kritikai, man rodos, jo ciklą irgi priėmė gana įtariai).

Tiesa, ir aš šiuolaikinėje lietuvių literatūroje pastebiu trumpėjančius sakinius, metaforiško kalbėjimo atsisakymą. Kaip manai, kas tai lemia?

Akivaizdu: vartotojiškumas, pagreitis, susmulkėjimas, perimtas iš socialinių tinklų formato. Kas kitas šiais laikais parašytų tokio sudėtingumo, skambesio ir natūralumo sakinį kaip Jurgio Kunčino „Tūlos“ pirmoji pastraipa? Ji užrašyta vos prieš tris dešimt­mečius, bet tai jau tarsi kitos epochos stilius. Mes tokį sintaksinį registrą galime nebent pamėgdžioti. O gal šitokio ir nebereikia?.. Tarkime, Alvydo Šlepiko kai kurių tekstų įtampa nupurto, – ir šis efektas sukuriamas vien trumpais sakiniais. Šaunieji feisbuko rašytojai iš viso rašo tarytum mikropjeses, vien glaustus dialogus. Skaitytojams jie įdomiausi. Mano artimoje aplinkoje dažniausiai aptariamas rašytojas yra Benas Lastauskas.

Įdomumo dėlei dar užmečiau akį į savo ilgiausią sukurtą sakinį – beveik keturi puslapiai. Knygoje „Oro“ jo norėjau kaip funkcijos, siekdamas pavaizduoti trumpą ir itin intensyvų veiksmą – seksualinę sueitį. Šimtai žodžių ir vienas reikšmės žybsnis. Kad toks sakinys taptų homogeniškas ir „suverenus“ vienetas, kiek kartų reikėjo jį veržti, perrašinėti? Dešimt? Dvidešimt? Trisdešimt? Tiek kūrybinio darbo, o skaitytojams – vargo. Manau, vis mažiau rasi norinčių įveikti tekstą, pasirungti su juo. Su gera poezija visada privalai galynėtis. Prozoje – gal nebereikia, duokš reikšmę čia ir dabar.

Įdomu, kad pats iš feisbuko prieš kelerius metus pasitraukei. Feisbuko erdvėje šiandien netrūksta ne tik tavo minėtų rašytojų tekstų, bet ir įvairių literatūros bendruomenės diskusijų, mažesnių ar didesnių konfliktų, ginčų. Ar tai prisidėjo prie apsisprendimo atsisakyti feisbuko paskyros? Ar pastebėjai, kokią įtaką šis žingsnis padarė tavo rutinai, galbūt rašymo įpročiams?

Atsimenu, kartą feisbuko komentaruose ginčydamasis su literatais suėdžiau dvi darbo valandas. Esu parsisiuntęs visus duomenis, todėl net tiksliai pasakysiu, kada tai buvo – 2019 m. kovo 22 d. Tyčia provokavau pavadindamas įrašą „Pasikapokim: ar jau įžengėm į postliteratūros erą?“ Įtraukė, bet mes tik pašaudėme tuščiom kulkom.

Kai sunaikinau savo virtualią kaukę, elektroninėje erdvėje liko vienu reikšmės teršėju mažiau. Nebejaučiu poreikio reikštis, todėl nebepatiriu ir prijungties nerimo. Tausoju sveikatą. Argumento įtampa gyvame pokalbyje akis į akį, manau, produktyvesnė, sveikesnė.

Kita tavo, kaip literatūros kritiko, savybė – nonkonformizmas. Tai pastebiu tiek recenzijose iš esmės visuotinai palankiai sutiktoms knygoms (pvz., Sigito Parulskio romanui „Kaip aš mečiau“), tiek apžvalgose „Goodreads“ (pvz., Mykolo Saukos romanui „Kambarys“). Viename interviu Virginija Kulvinskaitė teigia: „Literatūros pasaulyje šiandien konformizmo žvėriškai daug. Visi nori būti visiems geri, patikti kuo platesnei auditorijai, antraip tavęs nekvies, ignoruos. Neteksi pajamų, skaitytojų ir sekėjų. Kiek kartų esu privačiai girdėjusi, kad kolegos rašytojai ir kritikai skeptiškai pasisako apie premijuotas knygas, tačiau viešai tas knygas išsijuosę giria.“ Neva toks „bendras tonas“. Ar pats tai pastebi? Ar recenzijose neretai prieštaraudamas „bendram tonui“ nebijai prarasti auditorijos, būti ignoruojamas literatūros bendruomenės ir pan.?

Ai... Kas ten didesnis draugas už Platoną? Literatūros lauke aš irgi įtariu susidarant tam tikras „diskurso klikas“, bet nebepaisau.  Man artimas volteriškas žodžio laisvės principas – taip išauklėjo Žurnalistikos institutas. Rašydamas apžvalgas taikau keliapakopį išjautimo ir išmąstymo principą, po kurio nebegaliu dar įtraukti abejonės, o ką kiti pagalvos. Šalia pastebėtų teksto formalumų gana ilgai stengiuosi išvaikščioti jo sukeltus jausmus: kodėl patiko? Kodėl supykdė? Jausmas byloja apie mane ar apie tekstą? Kai susitikau su vidiniu savimi, nebeturiu kada galvoti, kad kas nors nepriims. Tik aiškiai, kuo aiškiau įvardijęs sau pačiam, kad kūrinys arba nuvilia, arba pakeri, atskyręs jusliškumą nuo racionalumo, tik tada sėdu rašyti ir recenzavimu racionalizuodamas skaitymo patirtį išvėdinu kilusį pirminį impulsą. Tarkime, minėto(s) Rijneveld nuostabi knyga emociškai paveikė dvejopai: raiškos plotmė užbūrė, turinio plotmė prislėgė. Recenzijoje ši patirtis atsispindi nebent netiesiogiai ir tik iš tolo.

Kalbai esi dėmesingas rašydamas ne tik recenzijas, bet ir knygas. Rasa Milerytė, aptardama tavo pirmąją novelių knygą „Šlapias spalis“ (2012), rašo: „Gailių norėtųsi įvardyti kaip santūrų, nedaugžodžiaujantį, prasmės trūkumo (jei jos trūktų) už žodžių gausos neslapstantį autorių.“ Tavo antiutopinis romanas „Oro“ (2018) išsiskyrė naujakalbe – ateities kalba, kuria bendravo veikėjai. Naujausią tavo romaną „Augustė Gilytė“ recenzavusi Lina Ožeraitytė rašė: „Romano kalba – sklandi, laki. Autorius geba taikliai, su poetiniu pajautimu vartoti įvairias leksines priemones. [...] kurdamas socialistinį, sovietinį pasaulėvaizdį, autorius įpina slavizmų, įvairių nenorminių darinių, angliškų žodžių, tačiau tai neapsunkina skaitytojo.“ O kaip kalbinį kismą savo knygose vertini pats?

Nežinau. Sau linkiu nebent daugiau jusliškumo ir racionalumo dermės. Sakinys iš esmės yra išjaučiamas padaras. Tačiau rašydamas vien intuityviai sulaukiu nuožmaus vidinio inspektoriaus. Tarkime, rašydamas „Oro“ leidau sau į valias eksperimentuoti. Naujausiame tekste pati veikėja Augustė Gilytė tarsi diktavo tempą, ritmą, nors inspektorius irgi nesnaudė. Jeigu veikėjas turi savo balsą, tada rašytojas turi stilių.

Pats jaučiu ir matau, daugmaž žinau, kada mano užrašymuose siektinas registras nusimuša, tarytum atšoka lyg nuo įtampos išmuštas saugiklis. Sakinių sulipimas darosi laikraštinis. Tenka perrašinėti. Neretai optimalaus skambesio išgauti nepavyksta, būna, nepažadinu teksto balso. Vis dėlto susitaikau su savo ribotumu ir pasiunčiu vidinį kritiką velniop.

Sakyčiau, trečiąją knygą rašiau pasitikėdamas amatininkaujant įgytais įgūdžiais, t. y. profesionaliai. Rašymas yra lyg darbas ir mikroskopu, ir teleskopu vienu metu, kai turi išgauti mažiausius reikšmės vienetus ir suvaldyti juos viso kūrinio struktūroje. O kur dar įtaiga – mikro- ir makrolygmenų sintezė.

Minėtasis vidinis inspektorius turbūt susijęs ir su literatūros kritiko darbu. Ar pats šią sąsają pastebi?

Taikliai paklausei. Kodėl vienas pasirenka gydytojo ar gaisrininko profesiją, o kitas – kritiko? Nes mane, pripažįstu, tokį užaugino. Linkstu save suprasti analitiškai. Esu ypač kritiškos, griežtos motinos sūnus. Tas vidinis inspektorius manyje – tai ir kritikuojamas, ir kritiškas vaikas. Norite užauginti skaitantį vaiką? Užtikrinkite, kad jūsų šeima bent truputuką būtų disfunkcinė. Taip augintam žmogui literatūra padeda atkurti savivertės pusiausvyrą. Knygos ir rašymas nuo mažų dienų man veikė lyg kompensacinis mechanizmas. Skaitau, vadinasi, išveikiu. Rašau, vadinasi, įveikiu.

O kai skaitai, kai rašai, natūraliai imi svarstyti apie knygas. Apžvalgas rengiau dar „rasyk.lt“. Man tai iki šiol teikia prasmės pojūtį. Nes kritikuodamas, kaip gerai pastebėjai, sklandžiai integruoju savo vidinį kritiką. Kartą gal iki penkių ryto skaičiau, regis, Marinos Stepnovos romaną – skubėjau laiku parengti apžvalgą „Litmeniui“. Žmona nubudo ir tarė: „Kaip tau tinka šis darbas!“

Prisimenu mūsų seniai vykusį pokalbį prie Užupio „Galeros“. Buvai išleidęs novelių rinkinį „Šlapias spalis“, galbūt jau rašei „Oro“, o aš kultūrinę spaudą įkyriai atakavau apsakymais. Tada sakei, esą smulkųjį žanrą rašyti daug lengviau, – pasakojai, kad daugelį savo novelių sukūrei vienu prisėdimu, iš jaunatviško užsidegimo, drąsos. Rašydamas romaną jau mąstei kitaip, turbūt kėlei sau daugiau reikalavimų. O koks buvo „Augustės Gilytės“ rašymo procesas?

Atsimenu kitus mūsų pokalbius. Atsimenu ir pirmus tavo tekstus – juose skambėjo savitas balsas. Talentas. Pirmiausia sau keliu turbūt tą patį reikalavimą – išgirsti teksto balsą. Valdas Papievis yra gražiai pasakojęs, kad romano „Eiti“ pirmos pastraipos balsą, nuotaiką, sužadino muzika – filmo „Meilės laukimas“ garso takelis. Man tai yra gražiausias XXI a. lietuviškos prozos kūrinys.

„Augustės Gilytės“ užrašymo „bingo!“ irgi buvo pirmasis sakinys. Išsyk supratau: ji racionalizuojanti, kandi. Rūpestinga, mylinti, bet nusivylusi. Viskas: pirma nata nuskamba, tada telieka išgroti gamą. Tokiam tonui išgauti kelias savaites ar mėnesius nešiojausi skaudžią egzistencinę idėją: ką galvojo tėvai susilaukdami vaikų tironijoje? Juk pasmerkdavo savo vaikus nelaisvei! Jie, aišku, apie tai negalvojo. Tėvai mylėjo. Ir mylėdami pasmerkė vaikus. Aš – toks vaikas. Ką tada darome su šituo keistu ir neatsakomu klausimu, kolegos tovariščiai? Rašom romaną, kaip vaikui išlikti nelaisvėje.

Pabaigos žodyje paaiškinau, kaip invazija į Ukrainą sujaukė mano sumanymą. Romano apie tai, kaip galėjo būti, turėjo nebebūti. 2022 m. pergyvenau rimtą vidinį konfliktą. Galbūt pasirodys patetiška, bet pareiga užgimusiai veikėjai pasirodė stipresnė už slegiančią karo tikrovės naštą.

„Augustė Gilytė“ – vienas iš pirmųjų alternatyviosios istorijos žanro romanų mūsų literatūroje. Kūrinyje kalbi apie tai, kas galėjo nutikti, jei ir toliau būtume gyvenę socialistinėje santvarkoje. Rašydamas rėmeisi istoriniais šaltiniais, KGB bylomis. Pastarosiose, beje, buvo ir tavo paties senelio tardymo protokolai. Ar darbas su tokia emociškai nelengva medžiaga kaip nors keitė santykį su tikrove?

Nebijau prisipažinti, kad aš ir šiaip viena koja negyvenu tikrovėje (kaip, matyt, daugelis mūsų). Mano kolegė iš LRT laikų, žurnalistė Audra Čepkauskaitė, yra tas žmogus, kuris greitai mane perkando, ji taip ir pasakė: esu tarsi ne visai „prisijungęs“ prie tikrovės. Kiti sakydavo, kad viską regiu pro rožinius akinius. Tad štai, tiek rašymas, tiek skaitymas leidžia įsižeminti. Kalbos ženklais atkuriu reikšmes, kurių kitaip paprasčiausiai nerandu. Kai romanas stipriai paveikia, kurį laiką net savo gyvenimą iš dalies gyvenu kaip toje knygoje. Esu toks, sakykim, mažumytį „likvidžios“ sąmonės. Lygiai taip pat darbas su rašomo romano medžiaga vienu metu yra ir tikra, ir netikra.

Žanrinė (taip pat ir populiarioji) literatūra pastaruoju metu Lietuvoje tapo dažniau aptarinėjama ne tik skaitytojų, bet ir literatūros kritikų. Dar neseniai vyravo nuostata, kad žanrinė literatūra tarsi apskritai neverta profesionalų dėmesio. Kaip šį pokytį vertini pats – kaip rašytojas ir kaip kritikas?

Tiesą sakant, nevertinu. Tik galiu iš praktikos paliudyti, kad apie žanrinę literatūrą rašyti kritiką tarytum sunkiau. Nes dažnai negali pasakyti nieko daugiau negu tai, kaip sudarytas siužetas, ar veikėjai elgiasi logiškai. Man įdomiau suprasti, atrasti, kaip kūrinyje organizuojama kalba, kaip išpildyta struktūra. Tarkime, Liu Cinxin trilogijoje „Trijų kūnų problema“, kaip ir daugelyje kitų mokslinės fantastikos romanų, kalba atliko iš esmės vien komunikacinę funkciją. Vis dėlto stulbino fizikos idėjų vaizdavimas, jų originalumas. O, pavyzdžiui, Margaret Atwood romanai yra tarpiniai: gilias politines idėjas fantastikos žanru ji atskleidžia meistriškai, stilingai.

Jei paprašyčiau įsivaizduoti alternatyvią realybę, kurioje, turėdamas galvoje šių dienų kontekstą, norėtum apsigyventi ir pasilikti, – kokia ji turėtų būti, kaip ją apibūdintum?

Labiausiai viliojanti alternatyvi realybė yra pilnatvė. Kai gulėdamas ant šiltos vejos gali žvelgti į alksnio arba beržo lapus, vėjo virpinamus saulės šviesoje, lyg veidrodėliai blizgančius giedrame danguje, ir negalvoti apie rūpesčius, neatliktus darbus, neatsakytus pokalbius. Kai grožiesi, kaip prie jūros žaidžia sūnūs. Šita alternatyvi realybė – tik manyje. Žinau, netrukus ten apsilankysiu.