Anotacija idealiai atitiko romano turinį: į Žemę atskrenda ateiviai, o žmonėms ketinant užmegzti su jais ryšį, „psichologinių knygų autorė pakviečiama sukurti įkvepiančią žinutę“. Kas tai – mokslinė fantastika? Šis žanras reikalautų ne tik žinutės ateiviams, bet ir akistatos su jais. Vadinasi, jau anotacija pasufleruoja, kad tai yra satyra, pašiepianti populiariojoje kultūroje, pirmiausia – holivudiniame kine, įprastą kontakto su ateiviais schemą.

Romanistas (žinomas ir kaip kino kritikas) imasi kultūros kritiko vertos temos. Visa knyga yra ne tik kalbėjimas apie laukiamą kontaktą su ateiviais, bet ir kalbėjimas apie patį kalbėjimą, tarytum didelės apimties meninis metakomentaras. Toks pasakojimo atskaitos taškas kūrybiškas, tačiau sukeliantis naratyvinių anomalijų. Jas aptarsiu plačiau.

Tekstas padalintas į du pasakojimo lygmenis: nešališką visažinio pasakotojo prologą bei epilogą ir protagonistės Oonos pasakojimą su aiškiai nurodytu adresatu – jos dukteria. Romano pabaigoje įvardijamos sakymo aplinkybės – tai yra tarsi didelės apimties laiškas savo vaikui. Šiame pasakojimo lygmenyje nušviečiami įvykiai ir įvardijamos patirtys. Oonos pasakojimą sudaro du pamatiniai blokai: darbas vyriausybei atliekant kosmosofės pareigas ir jos santykių su sutuoktiniu refleksija, kartu įvertinant motinystės reikšmę. Su vaiko priežiūros pareiga susijęs skambiausias, manding, romano sakinys: „Žodžiai, taip ilgai buvę mano draugais, nuprasmėjo, nes motinystės šūdai ne metaforiniai.“ (P. 17.) Pirmasis blokas yra satyra, antrasis – tarsi egzistencinė studija.

 

Vladas Rožėnas. „Katastrofa“, dailininkė Goda Petruškevičiūtė, V.: „Hubris“, 2024

 

Tokia gana neįprasta ir dirbtinė struktūra sukelia kelis teksto susvetimėjimo, atitolinimo efektus: atitolinimą pašaipiai atkuriant Holivudo siužetus – ne atkartojant kino scenarijus, o parodijuojant jų lėkštumą; atitolinimą nurodant aiškų adresatą – ne knygos skaitytoją, šitaip pastatant jį į dviprasmišką tarpinę poziciją; galiausiai atitolinimą jau teksto pradžioje (ir net anotacijoje) išduodant, kad knyga yra nerimta ir taip tarsi nužeminant skaitytojo lūkesčius, kad čia dar gali būti rimtų dalykų (o jų yra!).

Didesnę pasakojimo dalį sudaro slaptų posėdžių su vyriausybės ir tarnybų atstovais, kuriuose ieškoma būdo pasauliui išgelbėti, aprašymas. Slaptų susitikimų įvyksta apie dešimt, visi jie panašūs vienas į kitą: kiekvienas pradedamas ilga preliudija, toliau atskleidžiami dalyvių plepalai ir epizodas baigiamas tam tikra intriga. Kad susitikimai „netikroviški“ ir neatitinka kino ekrane įprastai regimų tokio pobūdžio scenų kanono, išduoda satyriniai elementai, šaržuojami charakteriai, neįprastos buitinės detalės: pavyzdžiui, į vieną slaptą pasitarimą iškviečiamas maisto kurjeris. Vėliau aikštėn iškyla ateivių operacijos vado, valstybės prezidento, skandalas, esą šis turįs seksualinį potraukį pėdoms. Autorius įvykį parodijuoja ir lingvistinėmis priemonėmis: „Kas gi balsuotų už padlaižį? Net artimiausi užtarėjai papustė padus.“ (P. 110.)

Kad pasakojimas tarsi „netikras“, metatekstinėmis užuominomis liudija ir veikėjai: susirinkimo vieta „atrodo kaip iš filmų“ (p. 95), kelias namų link „priminė senus filmus“ (p. 342), sprendimus priimančio karininko vertinimas sukelia abejonę, ar jis nežiūri „per daug politinių trilerių“ (p. 102), astronautams ateivių transportas atrodo „kaip kosminis laivas iš filmų“ (p. 145). Autorius žaidžia žanro taisyklėmis: mes tarsi įtraukiami į tariamai įtempto veiksmo siužetą, tačiau esame vis priverčiami pasitikrinti savo budrumą, nes visa tai – netikra, tik satyra, filmų parodija.

Intrigą vis dėlto labiausiai slopina ne metatekstais primetama abejonė pasakojimu kaip tokiu, o daugžodžiavimas vietoj vaizdavimo. Slaptųjų susitikimų scenos būtų gyvesnės, jeigu veikėjai dažniau tiesiog patylėtų. Štai tipinis fragmentas – pasakojimo žudikas:

„– Ko norėsite? – paklausė stebeilydama į Aldous.

– Hm... – jis lėtai pasisuko į ant sienos užrašytą meniu.

– Man juodos kavos, – paprašiau.

– Aha, – nė nežvilgtelėjusi į mane, mergina pasižymėjo užsakymą lapelyje. Kol ranka skrebeno, veidas toliau siurbė Aldous išraiškas.

– Man... Turite sulčių gėrimo?

– Be abejo, be abejo, – atsakydama mergina dar ryškiau nušvito, ėmė vardyti įvairias kombinacijas: mėlynės su salierais, burokėliai su kiviais, morkos su miško uogomis, tuomet vieną pamiršusi pati nuraudo kaip burokėlis.

– Atleiskite, – nubraukė nuo kaktos sruogą, – jaudinuosi. Aš tiesiog... Didelė gerbėja.

– Aaa, – atsilošė kėdėje Aldous.“ (P. 120.)

Ir panašiai.

Dar viena teksto ypatybė, slopinanti pasakojimą, yra naratyvinė, susijusi su pasakotojos pozicija. Oona kreipiasi į dukrą būtuoju laiku, todėl dėl adresato specifikos ir laiko distancijos pasakojimas neretai užstringa. Skaitytojui kartais atskleidžiama sakymo (rašymo dukteriai) situacija, kuri vėlgi panaši į daugžodžiavimą: „Priėjusi pabučiavau į kaktą – nežinau, kodėl tai prisimenu, bet prisimenu.“ (P. 161.) Nežinau, ką gero pasakojimui suteikia antra sakinio dalis. Pabučiavai į kaktą, ir gana. Manau, prozinis balastas, pasakojimui nieko nepridedanti tariama savirefleksija kyla iš rašytojo patirties stokos (tai vos antroji autoriaus knyga; viskas gerai, jis dar jaunas). Pavyzdžiui, pasaulyje po suirutės pasakotoja stebi automobilius ir įvertina, kad vairuotojai rieda „tarsi ieškodami kažko pamesto ar – blogiau – silp­no“ (p. 292). Ji ne vaizduoja, kad vairuotojai kažko ieško, o apmąsto tokią galimybę. Netrukus eina sakinys: „Prieš galutinai atsitokėdama, dar nespėjusi dorai net susivokti, kas esu, atkreipiau dėmesį į tolyn besitęsiančios pievos dydį.“ (P. 293.) Pasakotoja atsitokėja, susivokia, atkreipia dėmesį ir tik tada įvardija didelę pievą. Tai klasikinė vaizdavimo ir aprašymo priešpriešos problema (show not tell). Čia prieitų redaktorius ir rašytojui pasiūlytų: „Atsitokėjau – į tolį plytėjo didelė pieva.“

Antroji V. Rožėno knyga – savotiškas kūrinys, parodijuojantis kultūros reiškinius, pašiepiantis ekonomines ir politines realijas, demonstruojantis nuspėjamą susirūpinimą, pavyzdžiui, tuo, kad „žmonija gyvena nuo krizės iki krizės, nuo karo iki karo“ (p. 74). Vertinant teksto meninę raišką, labiausiai pavykę pasirodė keli epizodai, kuriuose pasakotoja atsimena sunkią vaikystę. Nors tiedu jautrūs fragmentai (p. 167 ir p. 355) tarsi nepritampa prie satyrinės visumos, jie vis dėlto atrodo svarbiausi romane. Probėgšmais prisimindama dėl girtuoklio tėvo patirtą skriaudą pasakotoja įteisina užrašų dukrai svarbą: liudydama savo profesinį ir šeiminį kelią ji parodo nuoširdžias pastangas bent tekstu apsaugoti vaiką nuo žmonių planetos žlugimo. Ir jai iš esmės pavyksta!

Nors minėtos vaizdavimo deformacijos apsunkina skaitymą, knygą verta įveikti iki galo, nes tik tada pamatai autoriaus idėjos plotį ir reikšmę: visas tas žodžių kiekis išdėstytas iš didelio susirūpinimo politinėmis ir ekologinėmis problemomis. Kitaip tariant, knyga priverčia susimąstyti. Labiausiai – apie vaikus (ne, ne ateivius), apie tai, kokį pasaulį kasdieniais savo veiksmais kuriame ir paliekame ateities kartoms. Todėl „Katastrofa“ yra tokia bloga, kad net gera knyga.