Skaitydama poeziją kartais prisimenu garsiąją Donaldo Kajoko mintį, esą su laiku poeto jėgos silpsta^*. Iš dalies su juo sutinku: reto kūryba būna tolygiai stipri. Įdomiausios pastarųjų metų poezijos knygos parodė, kad taip nutinka ne dėl gabumų stokos, bet dėl atsiradusios kūrybos inercijos. Jos išvengia tie poetai, kurie išlieka jautrūs gyvenamajam laikui, naujoms patirtims, ir pajėgiantys į jas reaguoti poetine kalba. 

 

Zita Mažeikaitė „Būta ir palikta“, dizainerė Deimantė Rybakovienė, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2026

 

Šiame kontekste įsimintinas poetės, vertėjos Zitos Mažeikaitės atvejis. Po dvidešimt trejų metų pertraukos išleidusi „Tenoriu būti“ (2009), ji tarsi debiutavo antrą kartą ir buvo pelnytai įvertinta Poezijos pavasario laurais. Tiesa, svarbus čia ne pats vėlyvo „grįžimo“ prie poezijos faktas, o tai, kad nuo to laiko maždaug kas dešimtmetį išleidžiamos poetės knygos maloniai stebina savarankiškumu ir kokybe. 

Naująją „Būta ir palikta“ galima laikyti „Tenoriu būti“ ir „Esanti“ (2019) tęsiniu. Visas tris minėtas knygas įrėmina devizai, nusakantys išgrynintą santykį su savimi: „Stengiaus atrodyti, / troškau turėti. / Dabar tenoriu / būti“ (2009), „Labiau džiaukis suradus save“ (2019), o šįkart – „Būti savimi nevėlu“. Sakytume, nieko neįprasta – panašios idėjos, siūlančios permąstyti autentiškumo konstruktą, yra viena iš šiuolaikinę poeziją varinėjančių jėgų. Z. Mažeikaitės poezija į šią tendenciją savaip įsiterpia, nes dėmesį kreipia ne į patį subjektą ir jo patyrimus, o į savastį maitinančius šaltinius ir ištakas.

Paradoksalu, kad taip Z. Mažeikaitė poezijoje įtvirtina minimalizmą: nuo įmantrių metaforų apvalytą stilių, apgaulingai paprastą turinį, o svarbiausia – pritildytą ego. Todėl čia gerokai dažniau rašoma ne apie save, o apie kitus, pvz., apie senatvėje nepastebimas moteris (eil. „Toms, kurių niekas nepasigenda“), ir tai yra reikšmingas jos kūrybos bruožas. Apie tai, kas nyksta ar tampa periferiška, ir kalbama knygoje „Būta ir palikta“. Pokariu gimusiai kartai, kuriai ir priklauso poetė, šie procesai, akivaizdu, itin svarbūs. Vis dėlto Z. Mažeikaitė labiau orientuojasi ne į savo patirtį – ji ima tarpininkauti iš kultūros atminties dar labiau atsitraukiančiai tėvų kartai, nes dar atpažįsta jos gyvensenos ženklus ir juos aktualizuoja kaip dalį asmeninių prasmės orientyrų. Tai įprasmina pokalbių nuotrupos, pastebėti ir „akimis nupaveiksluoti“ vaizdai, fiksuojantys kelionių maršrutus (net sostinėje renkamasi rašyti apie nerenovuotas gatves), archajiškus pamokymus, dzūkiškus prietarus ar gyvenimą arti gamtos. Tačiau viskas, kas pasakyta, – pakankamai išraiškinga ir struktūruota, kad taptų vertais dėmesio įvykiais: jų turinys stebina tiek įvairove, tiek itin tvirtu saitu su tradicijomis ir pamaldumu. 

Nepriklausau skaitytojams, kuriems aprašyta atmintis būtų itin artima. Tačiau Z. Mažeikaitės tekstai prikausto, nes ji sugeba per kasdieniškas detales pasakoti istorijas, kurias norisi mintyse pratęsti, iš atskirų epizodų dėliojant poetės kartos socialinės patirties vaizdinį („Būta ir palikta“ papildo chruščiovmečio atsiminimai). Tad net jeigu jos tekstuose „buvimas savimi“ reiškia pritildytą ego, tai nereiškia nuslopintos refleksijos. Įžvalgumu Z. Mažeikaitė artima poetėms Giedrei Kazlauskaitei ir Wisławai Szymborskai – jų laikysenoje yra sąmoningo anachronizmo ir savotiško įtarumo, leidžiančio aprašomą situaciją paversti polemika su savo laiku, individo ar istorijos samprata. 

Z. Mažeikaitės diskusija su tikrove vyksta subtiliai – kartais pirmojo asmens balsas beveik ištirpsta, todėl girdime ne tiesioginį autorės vertinimą, o geranoriškus aplinkos moralus: „Nei pono, nei ubago nesibaidyk: / prieš Dievą visi lygūs. Apkalbų nevedžiok / ir tavęs liežuviu nenuplaks. // Va, ir priskutau puodą vakarienei“ (p. 25). Dėl sukurto konteksto jie neskamba kaip muziejinės frazės – greičiau kaip artumo kalba, prasminga ne tiek dėl pamokymo funkcionalumo (pvz., močiutės patarimas kaupti nukarpytus nagus eilėraštyje „Į dangaus kalną“), kiek dėl gebėjimo tapti pasaulėvokos šaltiniu. Šio šaltinio gyvybingumą Z. Mažeikaitė atskleidžia be adoracijos, kuri pastebima jaunesnės kartos poezijoje (pvz., Jurgitos Jasponytės), ir be klasikų tekstams būdingo gailumo, tačiau su juntamu pagarbiu atstumu. Tokiais atvejais kasdienybės aprašymas išlieka ganėtinai įtarus: rimtame pamokyme galime atpažinti situacinę ironiją ar sąmojį (pvz., „Sekminės Kėdainiuose“, „Pelkių karalienė“), o dar dažniau ramų eilėraščio paviršių perbraukia stabilumo ilgesio šerelis. Talpi poetės atminties kalba suveikia kaip dvidugnis pranešimas: minimalistinis kasdienybės vaizdas priartėja prie metaforos, net įgyja svorio komentuoti tikrovę. Tad kyla įspūdis, kad tekstų „senamadiškumas“ – labiau prisiimta optika, o ne poetės laikysena.

Jau minėjau, kad knygos „Būta ir palikta“ atskaitos taškas – santykis su tuo, kas nyksta ar jau tampa periferiška, tačiau skaitydami eilėraščius galime to nepastebėti. Kai apie praeities įvykius rašoma taip, lyg šie būtų ką tik nutikę, o apie dabartį – atminties kalba, riba tarp būto ir esamo stebuklingai ištirpsta. Netgi kyla įspūdis, kad paveikiausiuose eilėraščiuose (sąmoningai?) praleisti, nutylėti žodžiai „tebėra“, „vis dar“. Pakanka mintyse juos įterpti į tekstus – ir prasmė išskaidrėja: „Prie buvusios partizanų žeminės / [vis dar] žydi baltašaknės – bobulės ašaros, / kaip jas dzūkės vadina“ (p. 78). Manyčiau, čia slypi šios poezijos įtaigumo paslaptis. Be to, Z. Mažeikaitės tekstuose periferiniai elementai dažniausiai rodomi ne kaip įtrūkis dabartyje, o kaip ją esmingai papildantis sluoksnis. Pvz.: „Klauptai nauji, su tamsiom pagalvėlėm, / kad būtų minkščiau miesto vestuvininkams. / Karūnuotos Madonos kūdikis, / pro sidabro apkaustą iškišęs kojelę, / kartais pajudina blizgantį votą“ (p. 37). Nors tokiame vaizdinyje būtų nesunku įpiršti konfliktą dėl pamaldumo, jo Z. Mažeikaitės tekstai neakcentuoja, nes pirmiausia siūlo tikrovę praplečiantį žvilgsnį. Dėl to dalykai, laikytini įtrūkiu, vaizdinį užpildo gyvybe ir leidžia persvarstyti visą teksto prasmę. 

Knyga „Būta ir palikta“ nuolat stebina tokiais mažais gyvybės ekscesais. O tai iš pirmo žvilgsnio nuosaikią kūrėjos poetinę refleksiją apie nykimą paverčia... teigiančia buvimą. Todėl čia itin svarbios net mažiausios gyvybės apraiškos: primirštas žodis, egzotiškas XVII a. gydomasis receptas ar etnografų inventorizuota prijuostė, kuri „ilsis muziejaus stalčiuje / tarp dviejų popieriaus lakštų, / dulsvai šviesdama / mėlynom tulpėm“ (p. 29). Rašydama naujas knygas poetė šia linkme toliau aštrina žvilgsnį ir neatrodo, kad atminties aruodą būtų išsėmusi – eilėraščiai nestokoja originalumo, tiesiog įsimena. Todėl džiaugiuosi, kad kuklios poetės Z. Mažeikaitės knygos [vis dar] pasirodo ir su laiku neprastėja. Man jos – visada laukiamas įvykis.

 

* https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/donaldas-kajokas-sulaukus-tam-tikro-amziaus-poezija-tau-atsuka-nugara-286-1002840