Patricija Gudeikaitė. Alejandra Pizarnik: tragedienne

I. Labirintai ir katakombos

Sužinojusi, kad „Bazilisko ambasada“ ketina išleisti argentiniečių poetės Alejandros Pizarnik eilėraščių rinkinį „Darbai ir naktys“, labai nudžiugau. A. Pizarnik – vienas savičiausių ir tragiškiausių XX a. Lotynų Amerikos poetinių balsų. Anotacijoje apibūdindama rinkinio stilistiką ir tematiką poetė ir vertėja Greta Ambrazaitė pastebi: „Pizarnik eilėraščiai išsiskiria minimalistine raiška, introspekcija, subtilia tylos, mirties, tarpusavio santykių, intymumo, beprotybės temų refleksija.“

„Darbus ir naktis“ perskaičiau keletą kartų. Skaitydama jausdavausi, lyg būčiau įžengusi į mįslingą ir tamsią erdvę – labirintą arba katakombą. Pasitelkdama sodrius ekspresionistinius įvaizdžius, religinę simboliką ir sapnišką estetiką A. Pizarnik reflektuoja ir įžodina asmenines, kultūrines, istorines traumas. Rinkinys „Darbai ir naktys“ originalo kalba išleistas 1965 m., į lietuvių kalbą autorės kūryba verčiama pirmą kartą.

 

Alejandra Pizarnik. „Darbai ir naktys“. Iš ispanų kalbos vertė Greta Ambrazaitė. Dizaineris Rokas Gelažius. – V.: „Bazilisko ambasada“, 2022.
Alejandra Pizarnik. „Darbai ir naktys“. Iš ispanų kalbos vertė Greta Ambrazaitė. Dizaineris Rokas Gelažius. – V.: „Bazilisko ambasada“, 2022.

 


II. Hesiodas ir ilgesys

Pradedant nagrinėti A. Pizarnik poezijos knygą svarbu paminėti graikų poetą Hesiodą ir jo epinį kūrinį „Darbai ir dienos“. Laidoje „Ryto allegro“ literatūros kritikė Elžbieta Banytė teigia, kad Hesiodo „Darbuose ir dienose“, skirtingai nei „Teogonijoje“, nuo dieviškųjų reikalų grįžtama prie žemiškųjų. Vaizduodamas kasdienę buitį ir mokydamas žmones, kaip dirbti žemės ūkio darbus, Hesiodas pabrėžia, jog žmonės patys kalti, kad turi sunkiai dirbti – užrūstinus dievus, baigėsi aukso amžius. Dabartiniame geležies amžiuje, „žmonės / Jau niekados nepaliaus nei dieną, nei naktį kentėję / Daugel nelaimių, vargų – dievai teiks rūpesčių aibes“ (vertė Jonas Dumčius).

A. Pizarnik „Darbai ir naktys“ – autentiškas dialogas su Hesiodu, savotiška chrestomatinio kūrinio interpretacija. Abu autoriai iš skirtingų perspektyvų nagrinėja archetipinį praradimo aspektą. Hesiodas rašo apie aukso amžiaus praradimą ir ilgesį laikų, kai nemirtingi žmonės gyveno santarvėje su dievais. A. Pizarnik poezijoje praradimas įgauna kitas formas: tai nostalgiškas vaikystės ilgesys, prarasto rojaus ir desakralizacijos motyvai, artimųjų praradimai, atminties netektis ir, galiausiai, beprotybė.


III. Tarp būti ir nebūti

Skaitydama „Darbus ir naktis“ vis prisimindavau filosofą Emanuelį Leviną. Straipsnyje „Pastabos apie prasmę“ jis teigė, kad „mirties nematomumas arba jos paslaptis – niekada neapsisprendžiama alternatyva tarp būti ir nebūti“ (vertė Nijolė Keršytė). Filosofo žodžius galima pritaikyti apibrėžiant dualistišką A. Pizarnik lyrinio subjekto jauseną – blaškymąsi tarp būti ir nebūti, vienatvės ir artumo, tuštumos jausmo ir intensyvių emocinių išgyvenimų.

A. Pizarnik poezijoje santykis su kitu konfliktiškas – „Daugiau niekados nedėti vilčių / į vardų, į figūrų / priartėjimus ir atsitraukimus“ (p. 44). Juntamas žmogiško artumo ilgesys, tačiau išreiškiamas nusivylimas ir nepasitikėjimas aplinkiniais. Fragmentiškai aprašomos kraštutinės, neurotinės būsenos – asmenybės ambivalentiškumas, disociatyvumas, depersonalizacija. Daug rašoma ir apie mirtį. Akcentuojamas mirties rituališkumas, apeigiškumas ir cikliškumas: „Rytoj / auštant mane aprengs pelenais, / o į burną prikimš gėlių / Išmoksiu miegoti / sienos atminty / sapnuojančio žvėries / alsavime“ (p. 56). Poetė mirtį regi ir daiktuose, akcentuoja jų praeinamumą, laikinumą: „Tylos arfa / kurioj lizdą susisuko baimė / Mėnulio dejonė daiktuose / byloja nebūtį“ (p. 55). A. Pizarnik poezija – lyg užspaustas, ilgai tramdytas riksmas. Įsiminė ir tai, jog poetė mirties, ribinių išgyvenimų neromantizuoja. Atvirkščiai, ji rašo: „Savo žvilgsnyje praradau viską / Prašyti jau per toli / Taip arti supratimas / kad nieko nėra“ (p. 60).


IV. Tyla

A. Pizarnik eilėraščiuose pabrėžiama tylos svarba. Ji tampa nebylia komunikacijos priemone: „Tu pasirenki žaizdos vietą / kur kalbamės tylos kalba“ (p. 9). Tyla yra sakralumo reikšmę turinti kontempliacijos forma („kaupdavau pačius tyriausius žodžius / kad sukurčiau naujų tylų“, p. 29), tačiau ji gali būti transformuojama, kuriama: „Tu sutveri tylą iš alyvų plazdesio / gūsingoj tragedijoj mano širdy“ (p. 15). A. Pizarnik poezijoje tyla transcendentinė, siejama su anapusybe. Tuo pat metu tyla yra protestas ir sąmojingas atsakas į chaotišką išorinio pasaulio skleidžiamą triukšmą.


V. Poète maudit

Norint geriau suvokti A. Pizarnik kūrybą, būtina atkreipti dėmesį į tragišką jos biografiją. Poe­tė gimė Ukrainoje, žydų šeimoje. Dėl antisemitizmo šeima buvo priversta emigruoti, giminaičiai išvežti į koncent­racijos stovyklas. Holokausto, siaubo ir prie­spaudos motyvai vėliau atsiras A. Pizarnik kūryboje. Poetė ilgai gydėsi psichiatrijos ligoninėse, gyvenimą baigė savižudybe.

Skaitant A. Pizarnik laiškus galima justi, kad ji niekur nepritapo – nei Argentinoje, kur buvo įsitvirtinusi Juano Peróno diktatūra, nei Paryžiuje, kur studijavo ir dirbo. Nors bendravo su Julio Cortázaru, Octavio Pazu ir kitais iškiliais kūrėjais, jos laiškai persmelkti vienatvės ir izoliacijos būsenų. Analizuodama A. Pizarnik laiškus ir dienoraščius svarsčiau, kad tikriausiai buvo ypač sunku rašyti apie mirtį, beprotybę ir tamsius pasąmonės klodus iš moteriškos perspektyvos visuomenėje, kurioje tradiciškai apie tai rašo vyrai (tas pats nutiko ir Sylviai Plath). A. Pizarnik taip pat kentėjo dėl savo biseksualumo – tai dar sustiprino atskirties jausmą.

Kai kurie literatūros kritikai A. Pizarnik priskiria prie kontraversiškų poète maudit. Poetė iš tiesų atitinka Paulo Verlaine’o aprašytą „prakeiktojo poeto“ tipą – ji ir eilėraščiuose save identifikuoja kaip esančią visuomenės paribyje. Be abejo, A. Pizarnik nėra tipinė kūrėja, kurią būtų galima lengvai klasifikuoti. Bet faktas, kad skaitė ir vertė prancūzų „prakeiktuosius poe­tus“, ypač Arthurą Rimbaud ir grafą Lautréamont’ą, rodo giminingumą. A. Pizarnik buvo artimas ir šių poe­tų instinktyvus kalbėjimo būdas.


VI. Epilogas

„Darbai ir naktys“ – desperatiškas poetės bandymas išbūti, įveikti gniuždančią nedermę su išoriniu pasauliu. Iš skaitytojo tokia poezija reikalauja gilios koncentracijos, atidumo, susikaupimo. „Darbai ir naktys“ – viena įsimintiniausių šių metų verstinių poe­zijos knygų. Dėmesio vertas ir leidinio dizainas, ypač Godos Gurinskaitės iliustracijos. Tikiuosi, A. Pizarnik kūryba bus ir toliau verčiama bei skaitoma.


Patricija Gudeikaitė – jaunosios kartos poetė ir literatūrinių renginių organizatorė. Stengiasi nagrinėti tai, kas atrodo neaprašoma, – ribiškumą, alienaciją, laikinumą.