x Lina Simutytė

Tarp Talino ir Amsterdamo gyvenanti estų rašytoja Kairi Look yra knygų vaikams ir suaugusiesiems autorė, vertėja iš olandų kalbos, dramaturgė, skaitymo vadovėlių ir kalbos mokymosi priemonių kūrėja. Šiemet pasirodęs jos romanas „Šok, kad iš po kojų dulkės rūktų“ („Tantsi tolm põrandast“) sulaukė gausaus skaitytojų ir literatūros kritikų dėmesio. Su Kairi pasikalbėjome apie rašymą, gyvenimą tarp skirtingų Europos sostinių ir, žinoma, keliones: erdve, laiku, kalba ir prisiminimais, grąžinančiais į vaikystę, kuri rašytojai iki šiol kvepia sodu po lietaus.

Esi žinoma rašytoja ir vertėja, kurianti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tačiau tavo profesinė kelionė prasidėjo visai kitoje srityje. Tartu universitete esi baigusi kineziterapijos, o vėliau – vaikų reabilitacijos studijas Amsterdame, kur nuo 2008 m. iki 2022 m. dirbai medicinos literatūros leidyboje. Kaip pradėjai rašyti knygas? Ar medicinos studijos turi įtakos kūrybinei veiklai?

Rimčiau pradėjau rašyti įstojusi į universitetą. Daugiausia tai buvo žurnalistika, straipsniai apie sveikatą ir mediciną. Buvau įsitikinusi, kad ilgainiui tai taps mano darbu. Tuo pačiu metu ėmiau kurti tinklaraštį, kuriame eksperimentuodavau su idėjomis, rašydavau apie visokius keistus ar juokingus kasdienius dalykus. Dažnai jie virsdavo pramanytomis, net absurdiškomis, juokingomis istorijomis. Iš pradžių rašiau tik sau, neturėdama jokio konkretaus plano ar baimės. O tada tinklaraštį skaitantys žmonės ėmė klausinėti, ar esu pagalvojusi apie knygą. Žinoma, kad apie tai pasvajodavau, bet anuomet, prieš daugiau nei dvidešimt metų, į rašymą Estijoje nebuvo žiūrima kaip į patikimą karjerą. Tėvai baiminosi, kad ją pasirinkusi būsiu priversta badauti, gyventi skurde, – juk tuo metu studijavau mediciną!

Dėl magistro studijų persikėlusi į Amsterdamą pajutau, kad nauja aplinka manyje kažką išlaisvino, čia atsivėrė daugybė galimybių. Kartą pamačiau skelbimą apie vienos iš didžiausių Estijos leidyklų rengiamą knygos vaikams konkursą. Nusprendžiau išbandyti jėgas ir laimėjau, mano knyga buvo išleista.

Nuo pat šios kelionės pradžios viskas klostėsi labai sklandžiai, rašymas iki šiol man teikia vien džiaugsmą. Esu išleidusi jau dešimt knygų vaikams, bet medicina iš mano gyvenimo niekur nedingo. Taip, ilgą laiką dirbau mokslo knygų leidyboje, su medicina susijęs ir mano šiemet išėjęs romanas „Šok, kad iš po kojų dulkės rūktų“. Jame nagrinėjamos mokslo, animizmo temos, apmąstoma fizinė šokio dimensija, kontrolė ir visiškas išsilaisvinimas, išsekimas, energijos pritraukimas ir galia. Tikiu, kad kūno dinamika ir išmintis yra tokie pat svarbūs dalykai kaip proto galia.

 

Dmitri Kotjuh nuotr.

 

Ne viena tavo knyga yra apdovanota ir išversta į kitas kalbas. Esi išleidusi dešimt iliustruotų knygų vaikams, prozos kūrinių suaugusiesiems, taip pat rašai pjeses, apsakymus, net skaitymo ir kalbų mokymosi vadovėlius. Kuris iš šių skirtingų žanrų tau artimiausias? O kuris kelia daugiausia iššūkių?

Vaikų literatūra – jaukūs, pažįstami vandenys. Man visai nesunku apsigyventi smalsaus, viskam atviro, žaismingo, nerūpestingo, sąžiningo vaiko galvoje. Būtent tokia yra skaitytojams labiausiai pažįstama mano sukurta veikėja Pija Pranik iš taip pat pavadintos knygų serijos. Jos pasaulyje yra vietos skirtybėms ir dar nepažintiems dalykams, džiaugsmui ir iššūkiams. Pija įrodo, kad vaikai visada randa išeitį. Romanas „Šok, kad iš po kojų dulkės rūktų“ taip pat gimė labai natūraliai, nes visas jame nagrinėjamas temas savyje brandinau gana ilgai. Tačiau pats rašymo procesas gerokai skyrėsi nuo to, koks paprastai būna kuriant knygą vaikams. Tai buvo lėtas, emociškai intensyvus darbas, nes norėjau įsiskverbti kuo giliau, atsiduoti rašymui, o tam reikėjo daug laiko ir ramybės. Leidau sau visiškai atitrūkti nuo realybės ir nerti gilyn.

Kuris iš žanrų sudėtingiausias? Įdomus klausimas. Turbūt vertimas. Atpažinti ir kita kalba perteikti autoriaus balsą yra didžiulė atsakomybė. Verčiu lėtai ir atidžiai, ilgai svarstau apie kiekvieną sakinį, kol pajuntu tam tikrą „tėkmę“ ir ritmą. Laimei, iki šiol išverstų knygų autoriai manęs dar nėra išsižadėję, už tai esu jiems dėkinga.

Verti iš olandų į estų kalbą, taip pat rašai recenzijas. Kaip atsirenki knygas, apie kurias nori kalbėti arba kurioms verta prabilti tavo gimtąja kalba?

Verčiu ir recenzuoju man pačiai įdomias knygas, Estijos skaitytojų dar neatrastus, bet tikrai vertus užsienio literatūros perlus. Ieškau savitą balsą ir vidinį pasaulį turinčių autorių, rašytojų, kurie tiesiog negali neišlieti visko ant popieriaus, lyg būtų kankinami kokios neurozės. Siužetas man yra antraeilis dalykas, nes labiausiai vertinu laisvumą, originalumą, tam tikrą pamišimą. Man svarbu, kad skaitydama iš karto atpažinčiau kūrinio autorių, kad jo stilius ar idėjos mane tiesiog priblokštų. Dažniausiai recenzuoju ne patį lengviausią žanrą – grožinę literatūrą, bet ją skaityti ir aptarinėti nepaprastai įdomu. Nuoširdžiai tikiu literatūros galia keisti pasaulį žodis po žodžio, puslapis po puslapio.

Sklando legenda (prie jos greičiausiai yra prisidėjęs tavo tautietis – rašytojas Andrus Kivirähkas) apie estus, kurie vis dar supranta senovinę gyvačių kalbą... Jeigu tai tiesa, versti iš šios kalbos turėtų būti visai įdomi patirtis. O jei rimtai, ar dažnai susiduri su sunkiai išverčiamais, galbūt kultūriškai svetimais posakiais?

Žinoma! Tokių atvejų pasitaiko verčiant iš bet kurios kalbos. Būtent ši tema vyrauja režisierės Sofios Coppolos filme „Pasiklydę vertime“. Turiu prisipažinti, kad gyvačių kalba nešneku taip laisvai kaip Andrus, bet versdama iš olandų kalbos dažniausiai susitvarkau su išbandymais (šypsosi). Kultūrinis atstumas yra lyg durys, kurias išspyrus atsiranda nuostabi galimybė skleisti žinias, skatinti supratimą, galbūt net žavėjimąsi kitokiu gyvenimu būdu. Tikrai verta to siekti.

Šiemet Estijoje pasirodė tavo romanas „Šok, kad iš po kojų dulkės rūktų“. Sparčiai skaitytojų ir kritikų širdis pavergusiame kūrinyje nagrinėji kelias temas: iš kur atsiranda stiprybė – iš sielos ar kūno? Kur yra namai – tam tikroje vietoje, kalboje, o galbūt žmoguje? Papasakok apie knygos atsiradimą. Kuo rašymas suaugusiesiems skiriasi nuo rašymo vaikams? O gal abiem atvejais pasikliauji tais pačiais kūrybiniais instinktais?

Atsidaviau savo vidiniam pasauliui, todėl beveik nekilo abejonių dėl stilistinių ar teminių pasirinkimų. Vidinį knygos ritmą jutau taip stipriai, kad ant popieriaus jis liejosi natūraliai, dažnai gana intuityviai. Manęs nevaržė jokie apribojimai. Be laukinio, išlaisvinančio, galios suteikiančio šokio motyvo, romane nagrinėjamos ir daug tamsesnės temos: netektis, karas, susvetimėjimas. Tačiau juk visa tai egzistuoja ir gyvenime – viskas vyksta šalia, tuo pačiu metu, pasaulis nėra tik toks arba kitoks. Tai savita, viltinga, laukinė ir galios suteikianti knyga apie moteris, laisvę, stiprybę.

Gyveni tarp Talino ir Amsterdamo, tarp skirtingų kalbų, kultūrų, net laiko zonų. Susipažinome, kai mudviejų  tekstai pasirodė Baltijos šalių rašytojų rinkinyje „No More Amber“. Anuomet teigei, kad judėjimas ir geografinis dvilypumas yra tavo kūrybinio DNR kodo dalis. Sakei, kad „estų rašytoja“ nurodo kilmę, „bet gyvenimas pakraštyje man irgi labai tinka. Neturiu tikslo būtinai kam nors priklausyti“. Ar bėgant laikui šis požiūris nepasikeitė?

Tikrai ne. Labai mėgstu vaikščioti paribiais, toje neapibrėžtoje, judėjimo laisvę suteikiančioje erdvėje. Galimybė keisti(s) man be galo svarbi. Jau beveik pusę savo amžiaus gyvenu tarp dviejų šalių ir jaučiuosi esanti abiejų dalis. Estijoje yra mano kultūrinės šaknys ir mikrokosmas, bet savyje nešiojuosi ir didelę dozę Amsterdamo. Vis dėlto man artimiausia europietės tapatybė, šio žemyno kultūriniai sluoksniai ir istorija. Nemanau, kad žmones turėtume sprausti į apibrėžimus, – mes juk nuolat judame ir keičiamės. Kur kas įdomesnis ir svarbesnis man atrodo gebėjimas pamatyti, užjausti, priartėti prie kito žmogaus. To mūsų dabartinėje politinėje situacijoje labai reikia.

Praėjusiais metais lietuvių leidykla „Misteris Pinkmanas“ išleido tavo knygą vaikams „Truputį didelis“ (vertė Viltarė Urbaitė). Tai istorija apie tigriuką, švenčiantį gimtadienį. Šventei  pasibaigus jį apima liūdesys: tigras nenori užaugti, jis trokšta būti tik truputį didelis. Kas įkvėpė parašyti šią istoriją? Ar vaikystėje norėjai užaugti? O galbūt kurdama tokiems skaitytojams pati gali išlikti tik „truputį didelė“?

Rašymas mažiesiems manyje pažadina nerūpestingą, žaisti mėgstantį vaiką. Tačiau sutinku su amerikiečių rašytojos Ursulos Kroeber Le Guin mintimi, kad nereikėtų vidinio vaiko pernelyg aukštinti, visą kaltę verčiant suaugusiesiems. Kiekvienas iš mūsų yra sulipdytas iš daugybės dalių, todėl geriausiai sekasi dirbant kartu. Svarbu, kad galėtume vienas kitą papildyti, suprasti, užjausti, paremti. Čia yra literatūros esmė, kad ir kam ji būtų skirta – mažiems ar dideliems. Idėja šiai knygai kilo tada, kai sulaukiau skambučio iš dukterėčios. Ji buvo ką tik atšventusi gimtadienį ir susirūpinusi pareiškė, kad „per greitai auga“. Iš karto supratau, kad šiai istorijai lemta virsti knyga. Vėliau gimusius veikėjus tigriukus taip pat įkvėpė brolio dukra. Leona yra pasiutusi mergaitė, tikra laukinukė. Jai patinka puoštis gyvūnų raštais išmargintais drabužiais, net jos vardas susijęs su galingu padaru – liūtu. Taigi ši knyga negalėjo būti apie triušiukus – tegul jie neįsižeidžia! Viskas susidėliojo į savo vietas.

Vaikystėje jaučiausi labai suaugusi, bet šis įsitikinimas metams bėgant vis švelnėjo. Telkdavau pasipriešinimo būrelius, reikšdavau kiek veidmainišką nuomonę apie pasaulio santvarką. Vidinė mano „damutė“ iki šiol nėra visiškai subrendusi – ir ačiū Dievui. Tikiu, kad žodžiai yra itin geras pasipriešinimo įrankis, padedantis išryškinti tam tikrus trūkumus ir skatinantis pokytį.

Jeigu paprašyčiau mintimis grįžti į vaikystę, ką prisimintum ryškiausiai? Gal tai būtų tam tikros vietos, knygos, skoniai, kvapai, nuotykiai?

Oi, būtų nepaprastai smagu sugrįžti į mūsų vasarnamį Pietų Estijoje ir su mama keliauti rinkti žemuogių. Šį nuostabų prisiminimą panaudojau ir minėtame romane. Šviesa vidurvasario dieną, sodri gamtos žaluma, žemuogių vėrimas ant smilgos, gulėjimas ant žolės tarp žydinčių gėlių stebint virš galvos plaukiančius debesis. Vėliau, jaukiai įsitaisę verandoje, skaitytume seną knygą pageltusiais lapais, ankstyvos vasaros lietaus lašams barbenant į stogą. Ir tas sodo po lietaus kvapas... O, Dieve, aš ką tik nukeliavau atgal! O dabar atleisk, bet būtinai turiu nubėgti į virtuvę ir atsipjauti gardaus, cinamonu ir cukrumi apibarstyto rabarbarų pyrago gabalėlį (šypsosi).

Vasara – kelionių, atostogų, atradimų metas. Kokios šalys tau yra palikusios didžiausią įspūdį, ypač kultūros ir literatūros prasme? O kurį Žemės kampelį svajoji aplankyti?

Nebūsiu visiškai objektyvi ir pirmiausia paminėsiu Nyderlandus, su kuriais mane jau daugybę metų sieja nepaprastai šiltas ryšys. Taip pat labai žaviuosi Šiaurės šalimis, jų šviesa, gamta, įpročiais, subtiliais elgesio ypatumais, mokėjimu suteikti kitam erdvės ir tylos. Visa tai man labai artima, todėl be galo mėgstu ir skandinavų literatūrą. Ji minimalistinė, rami, paliekanti erdvės skaitytojui. Labai norėčiau aplankyti Vidurinius Rytus, būtų įdomu susipažinti su to regiono gamta ir kultūriniu gyvenimu. Taip pat trokštu aplankyti Pietų Amerikos atogrąžų miškus. Medžiai man be galo svarbūs, kaip ir tai, kas gyvena aplink juos ar po jais. Kalbant apie literatūrą – manau, kad turėtume daugiau versti iš visų Europos kalbų, ypač iš mažesniųjų. Be Šiaurės šalių literatūros ir ypač mėgstamų šiuolaikinių danų rašytojų, man labai artima vengrų, vokiečių, prancūzų kūryba. Nusibodo anglų kalbos ir anglosaksiškos kultūros dominavimas. Juk aplink mus tiek daug įdomių, turtingų kultūrų, tad ir jų literatūrą turėtume pažinti geriau. Dar tiek nesame atradę!

 

Iš anglų kalbos vertė Audronė Kvietkutė