Gali būti, kad šiųmetis ilgasis Metų knygų sąrašas prozos kategorijoje šiek tiek nustebino kai kuriuos skaitytojus: įtrauktos ne pripažintos pavardės, o kažkokie išsišokėliai, vietoj rimtos literatūros – krūva popso (Benas Lastauskas, Kastytis Sarnickas, Antanas Marcelionis, Linas Deimantavičius). Sąrašas, rodos, netgi sukėlė šiokį tokį pasipiktinimą, nes interneto puslapyje „Metų knygų rinkimai 2024“ teigiama, kad „šias knygas ekspertai pristato visuomenei kaip itin vertingą praėjusių metų lietuvių literatūrą“. Kas jau čia vertingo, paklausite, juk kai kurias šių knygų ištraukas galima cituoti kaip stiliaus negrabumo pavyzdžius, pasitaiko ir gramatinių klaidų. Nors kas draudžia jas traktuoti kaip šiuolaikinės kalbos išsilaisvinimą iš archajiškų taisyklių pančių? (Pavyzdžiui, talentingame Ievos Dumbrytės romane „Negrįžtantys“ galima rasti ir „ūsnis“, ir „skylinėjančias“, ir „žiaugčioti“, baigdama skaityti jau tikėjausi išvysti ir „ačių“. Neradusi nusivyliau.)

Tačiau šį kartą svarbus ne tik stiliaus virtuoziškumas, mokėjimas (ap)rašyti, asmeninę, neretai narcizišką demiurgo poziciją traktuoti kaip pagrindinę kūrinio vertę, bet ir sugebėjimas pateikti ir išrutulioti idėją, atsiskleidžiančią ne kaip asmeninė martirologija, o kaip intriga, pokštas, provokacija. Ne paskutinę vietą užima ir teksto dramaturgija: siužetas – ne dvesiantis arklys, jo nebereikia nušauti. Smagu tapatintis ne tik su autoriumi (jeigu pavyksta), bet ir su jo kūrinio veikėjais, kai atsiranda šiltas empatiškas ryšys. Lieka vietos ir maištui, ir nepasitenkinimui, net pasibjaurėjimui – sunku pasakyti, ar tai geriau už lyriką ir patetiką, bet tikrai ne blogiau.

Taigi tendencija tokia – senieji moka rašyti, o naujieji turi idėjų ir ambicijų. Kartais šie dalykai sutampa, gal tik ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Tačiau populiarioji lietuvių literatūra įgauna pagreitį, tampa reiškiniu, ima konkuruoti literatūrinėje erdvėje, ir tai ignoruoti būtų kvaila. Kita vertus, juk skaitytojas irgi nusipelno geros pramoginės literatūros.

Šiandien mano akiratyje yra dvi knygos iš ilgojo prozos sąrašo – Lino Deimantavičiaus „Žmonės ir katės“ ir Antano Marcelionio „Master versija 1.1“, įkūnijančios skirtingus populiariosios literatūros žanrus.

„Žmonių ir kačių“ autorius prisipažįsta, kad jo meninį skonį formavo Davido Lyncho „Tvin Pyksas“, brolių Grimmų ir Wilhelmo Hauffo pasakos, Stephenas Kingas ir Haruki Murakami. Šis tas pasiimta ir iš „Alisos Stebuklų šalyje“, Astrid Lindgren kūrinių, Alfredo Hitch­cocko filmų. Įspūdinga draugija, bet, žinoma, būti epigonu joks malonumas, nori nenori reikia rasti savo braižą. Šiuo atžvilgiu autorius, sakyčiau, dar ieškojimų kelyje. Tarsi neapsisprendžia, ką daryti: bėgti maratoną lyg H. Murakami (rašyti daug ir apie viską) ar nuosekliai, pamažu keliant įtampą nokinti netikėtą atomazgą (A. Hitchcocko „suspenso“ atmosfera). „Žmonės ir katės“ paperka pasakojimo nepretenzingumu, lengvumu, nuoširdumu; pastarasis, deja, neretai nuslysta į plepėjimą, betgi ko neatleisi nuoširdžiam žmogui.

Devyni knygos apsakymai – nevienodo lygio, be kai kurių siužeto linijų ir aprašymų puikiausiai būtų galima apsieiti, dialogai irgi nėra stiprioji autoriaus pusė, tačiau tai atperka žavingi siužeto posūkiai ir kūrinio atomazga. (Tai iš tiesų daro įspūdį, nes nereto prozininko bėda – silpna kūrinio pabaiga.) Kaip labiausiai vykusius paminėčiau šiuos apsakymus: „Monos Lizos šypsena“, „Laikrodžiai kartais sustoja“, „Mutabor“, „Kartą Stokholme“. Juos visus jungia hičkokiškas „suspensas“, nerimo atmosfera, kurioje bręsta ir kažkas baisaus, ir nepaprasto. Autoriaus siūloma atomazga tokia mįslinga ir patraukli, kad skaitydamas pamiršti ir žodžių perteklių, ir nereikalingus aprašymus. Atrodo, lyg skaitytum ne knygą, o žiūrėtum filmą, kurio pabaiga – netikėta, netgi pribloškianti. Katė Alisa suėda raganą, sumažėjusią iki pelės dydžio („Monos Lizos šypsena“), katinas liepia moteriai atsikasti palaidotą vyrą ir parsivežti namo, nes jis atsigavo, pradėjus eiti sustojusiam laikrodžiui („Laikrodžiai kartais sustoja“). Gandru paversto vyro kompanionė katė, pasirodo, ir yra katė, o ne gražioji fėja, kaip W. Hauffo pasakoje, maža to, ji dar turi „išgelbėti kitas kates, kurios pasivertė žmonėmis ir pamiršo burtažodį“ („Mutabor“, p. 124). Kitas vyras, Ferdinandas, vienintelis lieka gyvas po lėktuvo katastrofos, nes jam pasirodęs Karlsonas liepia apsivilkti gelbėjimosi liemenę („Kartą Stokhome“).

Knygai nebūtų pakenkęs griežtesnis redaktorius, ne tik ištaisęs stiliaus ir gramatines klaidas („Kaimynė nunarinusi veidą žemyn pravirko“, p. 15; „išlysti“, p. 113), bet ir padirbėjęs su tekstu, nes tikrai reikėtų griežčiau struktūruoti tekstą, sumažinti perteklinį žodingumą, aiškiau formuoti pagrindinę pasakojimo liniją, atsakingiau megzti dialogus. Ir, žinoma, laikytis žanro taisyklių – jeigu jau „suspensas“, tai „suspensas“, o ne jo padirbinys su lyrikos ar patetikos priemaišomis. Taigi autoriui, sakyčiau, reikia rašyti mažiau, bet taupiau ir tiksliau. Žinoma, tekstams dar pritiktų ironija, bet ji kenkia nuoširdumui, tad gal nerekomenduočiau.

Antano Marcelionio romanas „Master versija 1.1“ apibūdinamas kaip sci-fi žanro kūrinys. Ir, sakyčiau, pagrįstai – žanro garbę jis apgina. Negana to, tai labai realistiškas, aktualus, šiuolaikiškas romanas, vaizduojantis lietuvį Martyną, Ukrainoje veikiantį strymerį (karį, transliuojantį tiesioginius siužetus iš „pilkosios“ zonos). Labai įtikinamos romano scenos (vėlgi labai kinematografiškos – neretai atrodo, kad žiūri įtempto veiksmo trilerį), ir nors technologiniai dalykai dominuoja, jie pakankamai įdomūs netgi apie juos ne itin nusimanančiam skaitytojui, nes pateikiami aiškiai, trumpai, nenuklystant nuo dinamiško siužeto. O šis tikrai primena bondiadą, tačiau susidarė įspūdis, kad net bondiados klišės čia panaudotos savaip, išradingai, su humoru (pvz., epizodas, kuriame dirbtinė Martyno ranka-kiborgas pasmaugia profesorių Pavlovą, mažų mažiausiai vertas Holivudo).

Taikliai naudojama ironija kartais yra švelni ir subtili, kartais žiauroka, pereinanti į sarkazmą. Tačiau be sarkazmo kūrinys neveiktų – klišės jo negadina, o štai patetika būtų „šakės“. Būtent ironija skiria A. Marcelionio romaną nuo Andy Weiro, su kuriuo autorius gretinamas, kūrinių. A. Weiro romane „Projektas „Sveika, Marija“ kosminė įgula sudaryta iš amerikiečio, kino ir rusės, jie vaizduojami kaip šaunūs ir atsakingi piliečiai. A. Marcelionio romane tokių iliuzijų nėra – rusų strymeriai gavrikai antipatiški, kaip ir jų vadas Davaj Lama („didelis, bjaurus, panašus į eksboksininką, vėliau dūmos deputatą Valujevą tiek iš snukio, tiek pagal sudėjimą“, p. 49), o profesorius Pavlovas baisesnis ir už Josefą Mengele. Labai saikingai, subtiliai įterpiami ir ironiški „laimingos vaikystės“ prisiminimai (pvz., kaip klasiokė Monika deklamuoja klasikės eilėraštį „Aš einu atsisegiojus paltą, / Kad visi kaklaraištį matytų“, p. 108).

Dar romane veikia Itonas Tuskas, impulsyvus technologijų pramonės savininkas, vienas iš dirbtinės Martynui pritaikytos rankos kūrėjų; mokslininkė Atari – Martyno simpatija; ukrainietė Anastasija, buvusi balerina ir botoksinio senio masažuotoja; paslaptingas programišius 3EHEK. Po šaudynių gaudynių pagrindiniai veikėjai susitinka Užupio „Špunkoje“ (visi paminėtieji, išskyrus Tuską) ir pakelia tostą už draugystę. Net susigraudinau truputį – man gražu, kai viskas šitaip baigiasi. Ir čia nėra jokios ironijos. Jos nerasite ir Martyno samprotavimuose, pvz., apie poeziją. „Bet poezija – ne man. Joje nėra logikos ir skaičių, žinau aiškius atsakymus į ten keliamus klausimus. Būti ar nebūti? – Būti. Ar su ginklu prieš negandų marias į kovą stot? – stoti.“ (P. 108.) Sakytum, nedaugiažodė, netgi banali egzistencinė laikysena, nesuteikianti peno giliems apmąstymams. Bet vargu ar tokių apmąstymų reikia ten, kur būtinas aiškus etinis pasirinkimas.

Knygą išleido pats autorius, iliustravo irgi pats, naudodamas „Midjourney“ dirbtinio intelekto programą, nurodyta ir redaktorė. Nemačius rankraščio sunku pasakyti, ar su tekstu teko daug dirbti. Tačiau vis dėlto – ar būtina rašyti anglizuotas slaviškas pavardes (pvz., Valerii Zaluzhnyi)? Atrodo ir griozdiška, ir pretenzinga. (Taisyklių ir normų neminėsiu, nepopuliarios jos dabar.)