Kūrybiškiausios knygos premija teikiama nuo 2003-iųjų, tačiau naivu manyti, kad ją renkantys Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai identiškai supranta kūrybiškumo sąvoką. Pirmą kartą dalyvavęs dvyliktuko rinkimuose, kviesčiau pasvarstyti, ar nevertėtų šiuo, pavadinkim, premijai fundamentaliu klausimu pradėti kiekvienų metų knygų derliaus aptarimo: kas kartą iš naujo klausti, ką kiekvienas iš vertintojų laiko kūrybiškumu, ar tai sutartinė literatūrologų nustatytais kriterijais, ar labiau intuicija paremta kategorija, ar „kūrybiška“ reiškia „originalu“, „nauja lietuvių literatūroje“, o gal, pavyzdžiui, kūrybišku laikytinas savitas žvilgsnis į klasiką, įdomi, autentiška tradicijos plėtotė.

Apie kūrybiškumo kriterijus, manyčiau, derėtų diskutuoti literatūrą „smulkinant“ į atskirus žanrus ir tipus, pavyzdžiui: kas galėtų būti / yra kūrybiška poezijoje, kas prozoje, kas eseistikoje ir kitur; ką suprantame kaip kūrybišką kalbinę raišką, ką – kaip kūrybišką formą ir turinį; galiausiai dar konkrečiau –­ ką kūrybiško, lyginant su ankstesnėmis knygomis, randame Aido Marčėno, ką –­ Danutės Kalinauskaitės, ką – Kęstučio Navako ir kitų knygas aptariamais metais išleidusiųjų kūryboje. Siekdami išvengti inercijos pagirti ką nors už ankstesnius nuopelnus, pamiršdami (kiek įmanu pamiršti) autorių simbolinį kapitalą ir poziciją, užimamą siaurame ir į bičiulių kohortas susisluoksniavusiame literatūros lauke, turėtume išlikti budrūs ir numatyti, jog net profesionaliai parašytoje, patyrusio poezijos ar prozos kūrėjo knygoje gali pristigti kūrybiškumo kibirkščių, o kelios paskiros kibirkštėlės neįžiebia kokybiškos knygos visumos žiburio.

Pasižadėję surengti solidžią diskusiją kūrybiškumo tema (arba apkaltinti naiviu idealizmu ir jos atsisakę), pabandykime 2015 m. poezijos knygas išleidusius autorius suskirstyti į dvi komandas –­­ vienoje lauko pusėje išrikiuokime debiutavusius, kitoje – gerai pažįstamus, patyrusius žaidėjus. Žaidimo „Kūrybiška poezija“ taisyklės: parašiusieji kūrybišką knygą eina žingsnį pirmyn, parašiusieji nekūrybišką knygą (nesuprasti?) šoka atgal, o išleidusieji knygą su paskirais kūrybiškais eilėraščiais trypčioja vietoje. Laimėtojais skelbiama ta komanda, kurios nariai labiau priartėja prie lauko centro.
Nenuostabu, jog pirmasis, į kurį kryps­ta žiūrovų-skaitytojų dėmesys, Aidas Mar­čėnas, laukia kiek atokiau – stojiškai lūkuriuoja „Viename“ langelyje. Akivaizdu, žaidimai jam jau įgrisę: apsčiai klasikinių poezijos formų išbandyta, šūsnys gerų eilėraščių užrašyta, visos ryškiausios premijos slegia pečius ir sąnarius. Kitoje pusėje stovintys debiutantai į jį, matyt, žvelgia pagarbiai, tačiau galvoja: „Et, nepavydėtina padėtis.“ Tuomet jis, pakėlęs galvą link vyšnios, tyliai, įsiklausydamas į kiekvieną skiemenį, taria: kas ten su vyšnių / žiedlapiais byra? niekas... / dabar jau viskas. Tada atsisuka į debiutantų pusę, pasižiūri į vieną jų ir p(r)ataria: Išsigelbėsi, esi talentingas. // Jos tau atleis. / Tau atleis jie. / Dievas atleis tau. / Tu neatleisi. Debiutantas ir jo kolegos kraipo galvas: ar tai meistro ištarmė? Jei taip, ar visa meistro ištarmė yra kūrybiškas eilėraštis, kūrybiška poezija? Autorius neatsako, santūriai tyli, nors žinome, kad šie kaip reta nuskaidrinti tekstai (eilėraščiai?) publikuoti naujoje jo knygoje. Ir jei ne kai kurie kiti, labiau vykę eilėraščiai, teisėjas neabejotinai sušvilptų ištraukdamas kortelę, nurodančią eiti atgal, į tolimą horizontą. Atgal į save. Lengvėjantį, dar neaišku – pilnėjantį ar visai (iš)tuštėjantį.

Valdemaras Kukulas yra rašęs, kad „vienintelė kūrybinga laikysena šiandien yra tyli kūrybinė vienatvė“. Tokia laikysena būdinga ir Donaldui Kajokui, kukliai besišypsančiam ir palengva dėstančiam trumpas tiesas „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. Komandai jis prisistato tarsi ganytojas ir pateikia dar vieną poetinę tiesą, kuri, matyt, pateks (ar jau pateko) į žymiausių jo poetinių prisipažinimų gretas: nedidelė mano tėvynė / nedidelis mano namukas / į antpirštį tilptų avytė / aš pats nedidukas // ganau ją, ji skabo lapus / prie stikso mirkstančioj saulėj / taip gera, pasauli, kad net nesvarbus / tas tavo pasaulis. Nors Marčėnas taip pat laikosi vienišas, jo vienatvė naujoje knygoje skleidžiasi tarsi pabiri dienoraščio fragmentai, skirti sau pačiam. O Kajokas nepamiršta skaitytojo, pasikliaudamas sau būdingu rytietišku sąmoju pamažėle gano jį po poezijos erčias. Ir daro tai puoselėdamas eilėraščių žodyną, plėsdamas kalbos galimybes (įsimintinos frazės: „tvaskus tuštuliukas“, „rudeniop vienišuoti“, „tik neužvėlyk bjaurybuk“ ir kt.), kiekvieną kūrinį plėtodamas atsargiai, švelniai, bet taip, kad jis nesubliukštų, kad išsaugotų visumą ir griežtą vidinę struktūrą. Būtent dėl to skaityti šio poezijos senbuvio tekstus yra didesnis malonumėlis nei pirmiau minėto jo komandos bičiulio. Netgi išnašos čia yra ne (tik) aiškinamojo pobūdžio, o tarsi pratęsiančios eilėraštį: „Tai buvo nepaprasto grožio moteris, nepastebimo.“ Jei teisėjas ir rastų vieną kitą pastabą, jei ir drįstų priekaištauti: „Vietomis, poete, kartojatės, pernelyg supaprastėjat“, šis galėtų atšauti: tursenk paikas pirstberni / skuosk. Ir vis tiek palengva, kūrybiškai stebėdamas save ir aplinką, judėti pirmyn.

Nors nežinia, ar taisyklės (kur jos užrašytos?) leidžia žaidime dalyvauti ne rinkinius, o rinktines išleidusiems autoriams, vis dėlto nepaminėti Alfonso Andriuškevičiaus, parašiusio „Beveik visus eilėraščius“, mažų mažiausiai būtų nepadoru. Juo labiau kad ir pats autorius pratarmėje viliasi, jog kas nors „iš jaunimo pastebės šią ne visai plonutę knygą (...) ir, svarbiausia, kuo nors joje apsidžiaugs“. Nekyla abejonių – knyga tikrai pastebėta įvairaus amžiaus poezijos mylėtojų. Netgi daugiau – sakyčiau, tai viena iš privalomų lektūrų save ir poeziją gerbiančiam skaitytojui. Knygoje randame jautraus ir pastabaus (kartais kone egzaltuoto) stebėtojo, kalbinių inversijų meistro, besidžiaugiančio mažiausiais gamtos virsmais ir net mirtį, tamsą ar pilkumą tapančio lengvais, šviesiais potėpiais, pilną poetinį CV.

Už trijų lauko veteranų rikiuojasi Rimvydas Stankevičius, kurio „Kertinis skiemuo“ (o ir 2014 m. išėjusi eiliuota pasaka „Pūgos durys“) leidžia teigti, jog savo laikysena, požiūriu tai poetas, kuriam visų pirma rūpi gimtosios kalbos, literatūros raida, tradicijos, jų poetinė refleksija bei at(si)naujinimas; rašytojas, kuris, regis, save suvokia kaip lietuvių literatūros proceso tęsėją, sergėtoją ir globėją, mokinį ir mokytoją. Tokia laikysena, žinoma, kelia nevienprasmiškų vertinimų, tačiau ištikimybė jai gali duoti rezultatų. Ar jie pastebimi naujausioje poeto knygoje? Ir taip, ir ne. Naujausiąją poeto knygą galėtume laikyti kūrybiška polemika su lietuvių literatūros klasika (Maironiu, Mačerniu, Martinaičiu...) ir, paantrindami ją apžvelgusiai Virginijai Cibarauskei, teigti, jog ši knyga gali patikti literatūros gurmanams ir suteikti naujos medžiagos bei galimybių lietuvių literatūros pamokoms. Vis dėlto ji atrodo nevienalytė, tekstų kokybė svyruoja, todėl Stankevičius mūsų žaidime kelia koją, bet, teisėjui sušvilpus, lieka toje pačioje (ankstesnėmis savo knygomis pasiektoje) vietoje.

Visi dalyvauti šiame žaidime, suprantama, negali (vietų skaičius komandoje ribotas dėl mažo žiūrovų-skaitytojų kiekio), tačiau jei ne pagrindiniais, tai bent patikimais atsarginiais žaidėjais prašosi kviečiami poetai, jau nebe lygos naujokai – Julius Keleras ir Artūras Valionis. Pirmąjį iš įpročio esame linkę vertinti kaip kūrybiškai aktyvų, bet niekaip vienos konceptualiai vientisos, stiprios knygos neišleidžiantį, autorių. Pernai pasirodęs rinkinys „Erškėtuogės kopose“, regis, gali priversti šiuo įpročiu sudvejoti. Tai knyga, kurioje, palyginti su prieš tai buvusiomis, rašytojui pavyksta sutramdyti impulsyvų savo kūrybiškumą, todėl ir tekstų, kuriuos galėtume vadinti išbaigtais, netrūksta (kartais apima jausmas, kad Keleras rašo gerus tekstus, bet bėda – tik nedaugelis jų būna iki galo išbaigti, suredaguoti, tai ritmas girgžda, tai mintis išslysta, tai nueinama pernelyg sentimentaliu keliu ir pan.).

Štai Valionio pirmoji knyga „Skrendant nelieka pėdsakų“ rodė mažų mažiausiai dvi poezijos kryptis: vieną gal kiek poetiškai standartiškesnę, netgi mažumėlę filosofinę, kitą – postmoderniai žaidybišką. Šio kelio pasirinkimą įtvirtina naujoji jo knyga „Iš natų“. Kūrybiškumo knygoje tikrai nestinga (šiuo aspektu vertos paminėti ir Rimvydo Kepežinsko iliustracijos), tik štai kartais stereotipas, patarlė, posakis, klišės ar kitas intertekstas apverčiamas įvyksta taip, kad lieka vietos skaitytojo interpretacijai, apmąstymui, o kartais viskas atrodo gana plokščia, sukonstruota ir primityvu. Kurių kartų daugiau – suskaičiuokite patys.

Veteranų komandai daugiau stovint vietoje, nei judant, startuoja kantriai savo progos išlaukusi debiutų rinktinė. Ją į priekį veda moterys, pirmiausia –­ šiuolaikinės lietuvių poezijos raiškos galimybes išplėtusios, savitai moteriškumą kūryboje interpretuojančios, Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Rima Juškūnė. Pirmosios knygą „Kvėpuoju“ apskritai galėtume laikyti viena kūrybiškiausių ir autentiškiausių tarp pernykštės poezijos, taigi dėl jos, kaip apibūdino knygą redagavęs Marčėnas, „turėtų kilti šioks toks šurmuliukas“. Šurmuliukas, regis, po truputį kyla – jį skatina ir palankūs Audingos Peluritytės-Tikuišienės, Jūratės Čerškutės atsiliepimai. Skatina todėl, kad išties tikėtina esant tokios poezijos, gal tiksliau – jos turinio galimybės, nemėgstančių, jusliškai atmetančių ir negebančių priimti skaitytojų. Knygoje autentiškai skleidžiasi moters patirtys, brendimas – nuo mergaitės (tai buvo nedidelė balta mergytė, / jos menkas suliesėjęs kūnelis / drebėdavo iš džiaugsmo ir laimės, / kai tverdavo rankose molį, / kai lipdė žodžius, mintimis ir darbais – / savo troškų pasaulį) iki motinos (Motina mano, išdidi primadona, / įsispraudus į kampą / nagais įsikirtus į pilvą, / pratrūkusi kūno lietum – – –), nuo kūniškų pokyčių iki neišsipildžiusių santykių, kūrybiškai suvertų rožinio karoliukų.

Turint galvoje, kad debiutas išties ryškus, truputį gaila, kad tais pačiais metais debiutavo ir kita panašią poezijos turinio galimybę pasirinkusi autorė – Danijoje gyvenanti Rima Juškūnė. Tai, kad jos knyga „Irisai“ pastebėta mažiau, manau, pirmiausia įrodo, jog LRS „Pirmosios knygos“ konkursas vis dar sutraukia kur kas daugiau dėmesio nei pirmoji knyga, išleidžiama kitų (šiuo atveju „Kauko laiptų“) leidyklų. Šioje knygoje daugiau dėmesio skiriama kūniškumui, seksualumui, nemenka dalis tekstų – tarsi erotiniai laiškeliai ar išpažintys – meilės, aistros (iš)pažinimai. Eilėraščių ritmas joje kiek intensyvesnis, tekstai kupini ekspresijos, neretai – provokuojantys: mano krūtys –­ minkštučiai voro kiaušiniai. jie bėga / ir bėga iš po pirštų kai raviu daržą // motinos darže auga pilnaviduriai / kopūstai: mažos jaukios galvutės / didelėmis akimis. mažų pirštelių šprotai prie / pieno upių. kas / ravėjimą mano sujauks? Summa summarum, tai taip pat ryškus, kūrybiškas ir autentiškas debiutas, taigi abi debiutantės žygiuoja lauku centro link.

Debiutantų komandos gretas sustiprina Ieva Gudmonaitė, pagaliau išleidusi poezijos knygą „Sniego skonis“. Rašau pagaliau, nes ši poetė, ne paslaptis, jau seniai buvo parengusi rankraštį, ir nežinia, kas labiau lėmė –­ ar rankraščio nevientisumas, sėkmės trūkumas, komisijos narių neprielankumas ar tiesiog stiprūs konkurentai, „Pirmosios knygos“ konkurso ji taip ir nelaimėjo. Skaitant jos knygą nesunku įspėti, kad turinys (sekantis iš paskos gyvenimo pokyčiams) kito bent keletą kartų, kol nebuvo išspausdintas. Gerai tai ar blogai, nežinia. Tarkim, pirminiuose rankraščio variantuose veikiausiai nebūtų (ar būtų mažiau) meditacijos, jogos, kelionių, religinių patirčių. Šiaip ar taip, kūrybiškos poezijos išleistajame variante netrūksta –­ kuriamos ir iš išsilaisvinusiojo, ir iš ieškančiojo kur save patalpinti, kur susikurti (bent laikinus) namus, ir iš stebinčiojo bei laukiančiojo perspektyvų: Guliu ir laukiu / kada prie septyniolikto namo / augančio klevo šešėlis pasislinks / ant priešais esančio namo sienos.

Ketvirtuoju debiutantų komandos nariu tik iš dalies galėtume laikyti Vidą Morkūną, autentišką savo intonaciją pabandžiusį perkelti iš prozos į poeziją knygoje „Nekropolių šviesos“. Ir jam, veikiau neutraliai stebinčiam žaidimą ir neturinčiam tikslo judėti link cent­ro, tai pavyko be didesnių nuostolių ir net, sakytume, su priedais: Sebastijoną smaigstė strėlės / Ietys badė Jėzų / mums teks tiktai / medinės špagos / atžarių vaikėzų // duokdie bent pienas / liesis iš žaizdų. Arba: namai / juose negyveni / tiktai kvėpuoji / karpai dienas naktis klijuoji / o tarpai / tarp dienų vis platesni / ir vis glitesnės naktys / ir tartum svetimas / kasdien sunkesnis raktas // bet dūla sienos / akmenys lengvėja / kol vieną dar nesukarpytą dieną / išeini į šviesą.

Taigi šiais metais „Kūrybiškos poe­zijos“ žaidimą laimi energijos ir gaivališkumo vedama debiutantų komanda. Nors poezijos amatą išmanančiųjų veteranų knygose nesunku rasti profesionalumo liudijimų, jose pastebimas literatūrine prasme betikslis mėgavimasis (ar nusivylimas) pačiu savimi, gana tiesmuka autorefleksija – kūrybiško atsinaujinimo, estetinio gyvybingumo čia neretai pristinga.

Kilusias aistras nuraminti siekdamas, teisėjas abiejų komandų žaidėjams perskaito Antano Kalanavičiaus eilėraštį:

progiesmiais
yra žvaigždės ir
apuoko širdis žemiau jų
ir medžio viršūnė,
ir man to gana.