Ką reiškia būti nufotografuotam, kaip jautiesi fotografuojamas? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytojas Vidas Morkūnas. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Fotografija, kinas, garso įrašai man vis dar tebėra stebuklas. Chemija, fizika, skaitmeninės technologijos perkelia mane ar mano balsą į celiulioidą, ant popieriaus, į skystųjų kristalų terpę. Nieko sau! Matau save tarsi iš šalies, kaip veidrodyje, bet tas atvaizdas man vis tiek nėra tikrasis „aš“. Tikrąjį „mane“ ten įžiūri nebent kas nors kitas. Kuriam taip tik atrodo, kad įžiūrėjo. Toks subjektyvas (prieš objektyvą) man patinka. Štai ir šioje fotosesijoje jaučiausi puikiai. Šiek tiek priminė filmavimo aikštelę. Pasirengimas, lokacija, geras mikroklimatas – visi tie dalykai, kurių žiūrovas, mano nuomone, neturi žinoti. Žiūrovas turi žiūrėti į rezultatą, estetiškai tenkintis ir net nenutuokti nei apie vėją sesijos aikštelėje, nei apie jokias kitas aplinkybes. Jam turi atrodyti, kad nuotrauka atsirado savaime, pati.

Kalbos apie fotografuojamojo sielos vagystę, man atrodo, tėra atgarsis tų laikų, kai kiekvieną naujovę, taip pat ir fotografiją, kas nors neišvengiamai apšaukdavo velnio išmislu.

Nežinau, ar gerai atlikau valtininko vaidmenį, bet pats kadras man patinka. Esencialus, kaip galbūt pasakytų vienas senas bičiulis. Gelmė ant kelio, taip kadrą apibūdinčiau pats. Kartais man iš tiesų būna svarbu atrodyti – kai fotografuojuosi būti atpažintas, nenoriu, kad žiūrovas pamanytų žiūrįs į kokio nors Adalberto-Izebrando fon Kramenštrefenkroic­valdo atvaizdą. Kitais atvejais net žinant, kad nuotrauka skirta atpažinti, norisi šiek tiek prisidengti. O šį kartą reikėjo pasinerti į vaidmenį, bent jau taip supratau savo užduotį, ir ši man puikiausiai tiko. Jei kas pamanys, kad jokio Vido Morkūno šioje nuotraukoje nėra, nėmaž neprieštarausiu. Išleidome tą akademinio grėbliavimo meistrą į kelią, tad gero jam vėjo!

Kalba iš tiesų keičiasi, bet, sakyčiau, ne pati vizualėja, o lygiagrečiai tekstinei ir garsinei kalbai plėtojasi kita – vizualinė – kalba. Nemanau, kad ji sunaikins tą pirmąją, tradicinę ir mūsų smegenys persiorientuos priimti vien vaizdinę informaciją. Tekstai išliks bet kuriuo atveju. Net jei bus reikalingi nedaugeliui. O jeigu iš rašytojo liks tik vaizdas (hologramotekoje ar šeimos nuotraukų albume), gal tai reikš, kad jo tekstai ir nebuvo verti išlikti.

Publikaciją parengė Daiva Kairevičiūtė

 

Vidas Morkūnas – rašytojas, vertėjas, hipis, kiekvieno tikro lietuvio kraštietis ir, žinoma, arsenalistas (Londono futbolo klubo „Arsenal“ sirgalius).

Daiva Kairevičiūtė – fotografė, grafikė, VDA baigė grafikos specia­lybę.