Viktorija DAUJOTYTĖ. Maironis: aktualus ir nebe

Įžanga su klausimais

Galimybė ištarti: ir neaktualus Maironis lieka Maironis, mūsų poezijos, mūsų kultūrinio pasaulėvaizdžio status quo. Maironis – pamatai, pamatinė figūra. Klausimas, kaip tokia figūra turi veikti mokykloje, apskritai auditorijoje.
Mokykloje bandome išskirti epochą reprezentuojančias figūras, bet kuo asmenybė gilesnė, šakotesnė, tuo reprezentacija problemiškesnė. Problemiškas ir Maironis, problemiškas nes keliabalsis. Nuoseklus krikščionis, bet ir „Rigvedos“ vertėjas, kuriam svarbus ir tekstas, skirtas „Nežinomam Dievui“, svarbus ir klausimas: „Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?“ Maironio poezija prisodrinta ir ikikrikščioniškosios lietuvių pasaulėvokos vaizdinių. Modernūs, naujus istorinius pasakojimus (jau ne istoriją) rašantys istorikai gludina XX a. pirmųjų dešimtmečių Lietuvos ir Lenkijos santykių kampus, o Maironis lieka aštrus ir nenugludintas:

Dabar šalin numetęs kaukę,
Ginkluotus siunčia plėšikus
Ir taško mums kraujais laukus,
O po Europą visgi šaukia,
Kad tai ne jų būrys smarkus.

Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis, Lietuva!
    „Želigovskiui Vilnių pagrobus“

Astridos Petraitytės nuotraukaTaip, dabar tautos kaunasi ir nekruvinais, bet nebūtinai taikiais istoriniais pasakojimais. Bet ar esame laisvi juos kurti, neatsižvelgdami į kūrusius, pasakojusius? Ar tokio stipraus balso pasakotojai kaip Maironis neturi įeiti į dabartinius pasakojimus? Ar galime šiandien istorinės Vilniaus bylos pasakojimą konstruoti tik pagal šių dienų politines aplinkybes, pagal politinio korektiškumo stilių, ar turime atsižvelgti ir į jau konstravusius, pasakojusius ir iš tiesioginės patirties, iš prarasties? Vienaip žiūrint, Maironis nebeaktualus, politinė realybė pasikeitė ir mes keičiam savo pasakojimą, maironiškoji karžygystė, įskaitant ir žūtbūtines kovas su krikščionimis kryžiuočiais, gali darytis vis labiau neparanki. O kitaip: o jei Maironis lieka mus perspėjantis balsas, jei lieka lyg pirštas iškeltas istorijoje?
Aktualumas niekad nėra ir negali būti vienodas. Aktualumas priklauso nuo pasirinkimų, laikysenų, apsisprendimų.

Maironis apie lietuvių literatūros istoriją, auditorinę

1923 metais Maironis, ilgai įkalbėtas, bet labai nenoromis universitete sutiko skaityti lietuvių literatūros kursą, 14 valandų per savaitę. Išliko ir 1932 metais „Naujosios Romuvos“ buvo paskelbta pirmoji paskaita, skaityta 1923 m. rugsėjo 28 dieną. Poetas aiškinosi, dėl ko jam esą sunku tokias paskaitas skaityti –­ negalėsiąs pateikti naujų duomenų, o ir poetams sunku būti objektyviais kritikais.
Šiandien mums yra aktualu, kaip Maironis suprato lietuvių literatūros istoriją. Suteikiama galimybė pagalvoti, kodėl visgi mes neiname Maironio keliu, ne tik universitete, bet ir gimnazijoje. „Pradėsiu literatūrą nuo pat jos pradžios, kuomet ji pasireiškė raštu. Pradėsiu ją Donelaičiu ir paaiškinsiu kodėl. Vieni pradeda mūsų literatūrą nuo 1547 metų, kuomet pasirodė pirmoji lietuvių kalba spausdinta knyga –­ Liuterio katekizmo lietuviškasis vertimas, ar net nuo 1533 m., kuomet kai kurių bibliografų nuomone, buvusi išleista Vilniuje knyga „Wyprawa duszy na tamten swiat...“ /..../. Aš skiriu rašliavą, arba raštiją, nuo literatūros. Lietuvių rašliava, tai visa, kas lietuvių kalba buvo spausdinta, ne tik nurodant veikalus ir autorius (būtų tai bibliografija), bet taip pat nurodant, ir kaip ta rašliava plėtojos, augo, brendo, rimtėjo, kaip pati kalba, jos įrankis, rutuliojos, lavinos, dailinos. Literatūra suprantama kiek siauresne prasme. Tai yra veidrodis, kuriame amžiais pasireiškė tautos siela, jos savita kibirkštėlė; tai tautos meno kūriniai, tik, rodos, ne visi, nes literatūra neapima muzikos, tapybos, statybos ir kitų meno sričių. Ji apima tik kūrinius tautos kalba, žodžiais aikštėn pasireiškusius. Taip suprasta literatūra bėga siauresne vaga negu rašliava; ji neapima tų žodžio kūrinių, kurie žiūri pelno, naudos, praktiškumo, mokslo, pažangos. Jai rūpi tiktai, kas gražu ir malonu, dailu. Bet ji iš dalies ir plačiau reiškiasi negu rašliava, kuri tik spausdintu žodžiu domisi. Juk literatūra yra ne tik rašomoji, bet taip pat dar ir kalbamoji, ir dainuojamoji; į ją įeina dainos, pasakos, mįslės, legendos, padavimai.
Todėl negalima lietuvių literatūros pradėti pirmuoju lietuvišku spaudiniu; arba reikia pradėti ją mūsų gražiomis dainomis, arba rašomąja lietuviška literatūra. Aš pradėsiu rašomąja, Donelaičiu“.
Sudarydami mokyklos programas, juolab universitetinėse studijose, esame apsisprendę kitaip, bet ką apie lietuvių literatūros pradžią, apie skirtumą tarp raštijos ir literatūros mąstė Maironis, turėtų būti svarbu. Gali tekti grįžti. Grįžti prie literatūros kaip veidrodžio, kuriame per amžius atsispindi tautos siela.
Svarbu turėti, kur grįžti.
Svarbu turėti grįžimo argumentų.

Pasisukime kitaip

Jei minime praėjus 80 metų nuo mirties, vadinasi, turime, ką minėti ir dėl ko. Jei atsimename, vadinasi, yra išlikęs, veikia. Lieka tikras, esantis, vadinasi, ir aktualus. Vadinasi, galime ištarti: Maironio mirtis ir gyvenimas. Gyvenimas, kuris nuolat prasitęsia iš to, kas gyvenimu sukurta, ką mirtis apgaubia saugos skydu.
Giliausią klasikos aktualumo vagą žymi pati poezija, kūryba. Tik nuo vieno Maironio poezija taip atkakliai nenuleidžia akių, vis siekdama kažką išskaityti, suvokti. Suvokti, kas buvo, ką žinojo, ką norėjo pasakyti, pasakė. Švytuoklė: Maironis tai pripažįstamas, garbinamas, tai atmetamas. Keičiasi poezija, keičiasi laikas, keičiasi ir santykis su Maironiu. Jau šimtmetis to kitimo – nuo jauno Balio Sruogos straipsnio „Aušrinėje“, keliant kitą autoritetą –­ Jurgį Baltrušaitį. Bet pats Baltrušaitis, įžengdamas į lietuvių poeziją, dedikacija nusilenkė Maironiui – 1928 metų „Vakaro varpas“ su E. Poe epigrafu:

Štai padangėj juodas sparnas skečias...
    Baigia žemė pokylius ir vaišes,
Kur džiaugiaus ir aš, praeivis svečias,
    Rūtomis, jurginiais apsikaišęs...

Baltrušaičio simboliškoji saviidentifikacija: praeivis svečias, besikreipiantis į tą, kuris yra nepraeinamai savas, būnantis savo vietoje, tą vietą ženklinantis.
Salomėjos Nėries skaudžiųjų karo metų eilėraštis „Maironiui“, išpažinties balsas, atleidimo, supratimo laukimas.
Justino Marcinkevičiaus apibendrinimai cikle „Pavasario balsai Pasandraviuose“.
Sigito Gedos sonetų ciklas „Maironio mirtis“. „Trečiojo soneto“ pabaiga: „Liko siela. Toks mėlynas marių drugelis, / Paukš­čių Tako vėlė mostels sykį sparneliais, – – / Kas Pavasarių tavo balsai?“ Liko siela – tai labai gilus ištarimas.
Jonas Strielkūno eilėraštis „Maironis Vilniuje“: jautri intonacinė klasiko prasmių pagava:

Santūrus, nešnekus
Važiavai pro Trakus,
Maironi.
Saulė leidos. Žolėj
Geso jos spinduliai
Raudoni.

Vaizdo centras: „Snaudė rūmai mieste – – / Lyg Šventajam Rašte / Griuvėsiai.“ Vilnius lietuviams kaip Šventasis Raštas. Maironio figūra Vilniuje ir Šventojo Rašto skaitymuose.
Vis atgimstančios Maironio ir lietuvių Šventraščio asociacijos. Pirmasis jas ištarė Sigitas Geda. Dar 1985 metais esė „Pasaulis – tavo laboratorija“ jis klausė: „Kodėl mus taip jaudina žodis „Tėvynė“ Maironio poezijoj? Ar ne todėl, kad tai sužmoginta Visata.
Ir kitos tokios nėr.“     
Sužmoginta ir – pridurtume – sulietuvinta, lietuvių kalba aprėpta visata. Visata, kurios alsavimą itin juntame Maironį giedodami – abiem svarbiaisiais balsais, intonacijom ir tonacijom: tautine ir religine. Žodžio ir balso, muzikos, eilėraščio ir dainos, giesmės jungtis. Giedodami „Lietuva brangi...“ mes gal labiausiai jaučiamės esą tos mano tėvynės vaikai, lietuviai be prievartos, be pasirinkimo, be galvojimo. Esame ir tiek. „Marijos giesmė“ („Marija, Marija, / Skaisčiausia lelija...“) nors trumpam padidina krikščionių katalikų skaičių. Saldu tarti ir saldu laukti paguodos, ja pasitikėti: „Mes, klystantys žmonės, / Maldaujam malonės...“
Sankalba (Aido Marčėno įtvirtintas žodis) su Maironiu; poetas, sukūręs lietuviams bendrumo, bendrystės, dvasinės globos jutimą, mes kūną. Jo geometriją ir stereometriją. Esame su Vilnium, Trakais, Nemunu, Dubysa, Nevėžiu, su Baltija, su Šatrija, su didžiosiomis ir mažosiomis personifikacijomis. Su Vytautu, Žalgiriu, su didžiais laimėjimais ir skaudžiais pralaimėjimais istorijai, kai netekome net savo istorinės sostinės. Su gamtmeldiškuoju seneliu žyniu ir krikščionių Dievu. Su pasiryžimais, XIX a. pabaigoje iškėlusiais lietuvių tautą iš istorinės mirties arba užmaršties, ir su savo valstybiniu menkumu, tevertu ironijos ir satyros.
Mūsų sąmonių pradžiose Maironį tebeįrašinėja mokykla. O ką dar ji galėtų įrašinėti? Prieškario lietuvių pradžios mokykla sukurta pagal Maironio ideologiją.
Maironis sukūrė poetinį Lietuvos kūną, pirmoji respublika pagal jo modelį – politinį.

Kas aktualu

Gal: kai jau tikrai svarbu, nebėra aktualu. Aktualu, kas dar viršuje, paviršiuje, kas dar nenugrimzdęs gilybėn. Maironis nugrimzdęs. Kaip Baranauskas, Žemaitė, Čiurlionis, Krėvė. Kaip akmuo.
Praeina tai, dėl ko poetai sielojasi, rauda, netgi dėl ko kovoja. Bet nepraeina nei sielvartas, nei skausmas dėl to, kas nesi pats, o ir esi. Trakų pilis atstatyta, bet neatstatomas (arba nesunaikinamas) yra Maironio skausmas dėl to, kas nyksta ir griūva. Taip, yra ir kitas Maironis – mokytojas, moralistas, satyrikas. Esame verti Maironio satyrų. Nemaža pagunda cituoti tokį Maironį, satyriniais posmais aiškinti jo aktualumą. Sarkastiškosios Maironio intonacijos, tinkančios mūsų šiandienai, gali būti dažnai kartojamos ir varijuojamos. Neišnykę poeto kritikos objektai. Ir vargu ar kada išnyks. Žmonija sukasi tais pačiais ratais tuose pačiuose ratuose.
Bet poetas yra ir atskirai; mato tuos ratus, nujaučia, kad jie suksis ir pasikartodami, kalba apie juos, perspėja ar bando perspėti. Poetas mato ir matydamas sako, kalba. Bet kalba lyg ir nematydamas to, kas arti, susitelkęs į tolį, gylį. Tiesioginės reakcijos (net raginimai į kovą už tautos laisvę) blanksta greičiausiai, senka, kai jų nebemaitina gyvenimas. Nesunku suvokti, kodėl Maironis, ypač jo dainos, giesmės skambėjo taip giliai, artimai ir antrojo tautos Atgimimo laiku; veikia atitikimai. Veikia patriotizmas, kurį lietuvių kalba galėtume vadinti ir tėvyniškumu; tai aukšti jausmai, kilnios pagavos, buvimas tėvynės akivaizdoje. Maironis yra tėvyniškas, labiausiai tėvyniškas lietuvių poetas. Šiandien tų tiesioginių patriotinių atitikimų tarp mūsų gyvenimo ir Maironio kaip ir nebėra. Bet tai nereiškia, kad nebus ar negalėtų būti. Poetai, jau tapę nacionalinės istorijos dalimi, yra neliečiamos dvasinės atsargos. Jos turi būti, turi būti saugomos. Kita vertus, tėvyniškumas nėra tik ideologija, kurią galima išreikšti idėjomis, šūkiais. Pirmiausia tai sielos būsenos. Tai gebėjimas giliai justi, justi ir tai, kas tarsi nėra apčiuopiama, ko tarsi ir nėra, kas ir būna tik juntamas, iškeliamas sudėtingos vidinės organizacijos kalba, kuri kartu išlieka ir skaidri, permatoma.
Dar jauno Maironio „Užmigo žemė“, eilėraštis, kuriuo pasiekiamas sielos būsenos sidabriškumas, lietuvių kalba sukurtomis ritminėmis struktūromis įgyja sidabro skambesį: „Užmigo žemė. Tik dangaus / Negęsta akys sidabrinės...“ Šį 1895 metų Maironio eilėraštį, ne kartą analizuotą ir interpretuotą, galima laikyti pirmąja lyrine lietuvio sielos gyvenimo programa, lietuviška arba tėvyniška Maironis atveria gilias, sudėtingas būsenas, liudija jų buvimą, svarbą. Gyvenimas nėra tik ekonominės ir socialinės problemos, gyvenimas nėra tik kova, kad ir už kilniausius siekimus ar idealus. Gyvenimas yra ir gyvenimas dėl jo paties giliųjų pamatų, dėl dvasios arba sielos rūpesčių, dėl ko neramu, ko ieškoma, ką stengiamasi suprasti, ką gebama atsiminti. Žmogus gali justi daugiau nei pajėgia suprasti, ir sielos gilinimasis į tą daugiau žmogiškumo likimui yra esminis. Viskas vyksta (ir vyks) amžinuoju gamtos (visatos) ritmu, įgalinančiu gyvenimą, tik žmogaus širdis pulsuos savo atskirybe, savo nerimu, paklydimais, džiaugsmu, liūdesiu, rezignacija. Tik iš šios žmogaus sielos atskirybės gimsta tikėjimai, menai, kultūra, tik iš jos gražūs ir klaidūs gyvenimo prasmės klodai.
Kuo anksčiau tautoje ir jos kalboje atsiranda poetų, pajėgiančių išreikšti sielos atskirybę bei jos ryšius ir su kitais gyvenimo parametrais, tuo tautos egzistencija yra tvaresnė, patikimesnė.
Branduolio problema. Taško, iš kurio viskas. To, kas nepraeina.
Kas ir užduoda poeto likimo mįslę.
Aktualu tai, kas neapibrėžiama tik kaip nūdienos aktualija.
Kas įgyja amžinybės žymę.

Draugai