Vingrių Jeronimas. Kai lietuviškai prabyla Hesiodas

Neseniai Lietuvos skaitytojus pasiekė naujas vertimas – Hesiodo poema „Darbai ir dienos“. Šis maždaug VIII a. pr. Kr. parašytas kūrinys – vienas seniausių iki mūsų dienų išlikusių senovės Graikijos literatūros paminklų. Poemoje pasakojama apie 5 pasaulio istorijos amžius, nurodoma, kada ir kaip dirbti žemės ūkio darbus. Kupina išmintingų pamokymų, įsimintinų posakių ir įvairių minčių Hesiodo poema, kaip ir Homero epai, įeina į pasaulinės literatūros aukso fondą. Šios didaktinės poemos vertimas reikalauja ne tik gero senosios graikų kalbos mokėjimo, bet ir antikinės kultūros, istorijos, poetinės kalbos ir hegzametro išmanymo. Lietuvoje antikinių kūrinių vertėjų labai trūksta, todėl džiugu, kad poemos vertimo ėmėsi neseniai Vilniaus universitete klasikinės filologijos mokslus krimtęs Arnoldas Kazimierėnas, dar studijų metais išvertęs senovės Graikijos poetų Semonido, Tirtajo, Mimnermo fragmentus, romėno Kolumelos traktato „Apie kaimiškus reikalus“ 10-ąją knygą.

„Naujojo Židinio-Aidų“ leidyklos išleista knygelė nedidelio patogaus formato, gražios išvaizdos. Skaitytoją pradžiugina skoningas antikos motyvais papuoštas viršelis, jį sukūrė vertėjo kolega, klasikinės filologijos doktorantas Tomas Riklius. Leidinį sudaro pratarmė, įvadas, vertimas su šalia jo spausdinamu poemos tekstu senąja graikų kalba, komentarai ir vardų rodyklė. Sklandžiai ir išradingai, kartais su humoro gaidele parašytoje pratarmėje vertėjas pasakoja, kas paakino imtis šio vertimo, nurodo reikšmingiausius Hesiodo poemų vertimus ir tyrinėjimus. Įvade aptariamas poeto gyvenimo laikotarpis, Rytų šalių ir rašto atsiradimo įtaka graikų epams, poemos specifika, Hesiodo kūrinių recepcija antikoje ir vėlesniais laikais. Įspūdį kiek gadina klaidelės graikiškų žodžių – Chalkidikės (pusiasalio) ir Chalkidės (Eubojos miesto) – supainiojimas (p. 26) bei didžiulis liapsusas, kai žinomiausiu helenistiniu poetu įvardijamas VI a. pr. Kr. gyvenęs Teognidas (p. 56). Gaila, liko nepaminėta ir neaptarta Hesiodo įtaka helenistiniam poetui Aratui, apie kurią išsamiai yra rašęs Naglis Kardelis (Aratas. „Reiškiniai“. Vertė P. Garbačiauskas, baigiamąjį straipsnį parašė N. Kardelis. – V.: „Aidai“, 2010, p. 211–226.).

 


Hesiodas. „Darbai ir dienos“. Iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parašė Arnoldas Kazimierėnas. Dizaineris Tomas Riklius. – V.: „Naujasis Židinys-Aidai“, 2019

 

Skaitydami A. Kazimierėno atliktą vertimą, jaučiame didelį norą išversti kūrinį kaip galima originaliau, parinkti retesnių žodžių ir archajinių formų. Homeriniam epitetui dzeidōros vertėjas sukuria naujadarą „javadavė“ (eil. 117, 173, 237), vartoja retesnius žodžius „kūlė“ (eil. 425), „kerbti“ (eil. 481), „maruoliai“ (eil. 141, 487, 665), stengiasi išversti anaforas, dialektinei asmeninio įvardžio formai tῡnē randa puikų tarmišką atitikmenį „tujen“ (eil. 641). Šalia lietuviško vertimo išspausdintas graikiškas tekstas, iš kurio, kaip nurodo vertėjas, ir buvo versta. Sprendimas skelbti graikišką tekstą lygiagrečiai lietuviško, pasak A. Kazimierėno, suteikia progą klasikinių kalbų mokovams „pasimėgauti autentišku Hesiodo skambesiu ir nesunkiai palyginti ir įvertinti lietuvišką vertimą“ (p. 19).

Tai padarę, matome, kad vertimas ne visada atitinka graikišką tekstą. Kai kurie Hesiodo leidėjai ir tyrėjai pirmąsias poemos eilutes (eil. 1–10) traktuoja kaip kūrinio įžangą, kurioje autorius tiesiogiai dar nesikreipia į savo brolį Persą, tik jį pamini. Šalia pateiktame graikiškame tekste (eil. 10) pavartotas šio vardo naudininkas, bet vertėjas jį išverčia kaip kreipinį: „Aš gi, Persai, tuoj pat išdėstysiu tiesą gryniausią.“ Taip pažeidžiama įžanginės dalies stilistika. Vertėjo neatidumą liudija ir minėtosios eilutės komentaras, kur aiškinama forma ,,Persui“, kurios nėra vertime. Graikiško teksto ir vertimo neatitikimas matomas ir 260 eil. Joje žodžius anthrōpōn adikōn noon („kėslą žmonių nedorų“) vertėjas išverčia kaip „kėslą nedorą žmonių“. Toks pat neatitikimas pastebimas ir 378 eilutėje, kur vienaskaitos optatyvo III asmuo thanoi („kad jis numirtų“) verčiamas II asmens vienaskaitos imperatyvu „numirk“. Taip pakeičiamas ir sakinio veiksnys, ir viso sakinio prasmė. Eil. 415 verčiamas žodis idalimos („varantis prakaitą“), tačiau šalia išspausdintame graikiškame tekste yra žodis eidalimos („panašus“). Susidaro įspūdis, kad A. Kazimierėnas remiasi ne knygoje išspausdintu, bet kitu, galbūt internetiniame „Persėjo“ tinklalapyje pateiktu tekstu (www.perseus.tufts.edu, žr.: „Hesiod“), kuriame randami visi anksčiau paminėti teksto variantai.

Yra pavyzdžių, kurie nurodo į „Diogeno“ internetiniame puslapyje publikuotą Hesiodo tekstą, pvz., eil. 656 verčiama „vaikai didžiadvasiai“, nors šalia pateikiamame tekste senąja graikų kalba skaitome paides megalētoros („vaikai didžiadvasio“). Graikiško teksto ir vertimo neatitikimai kelia abejonių, ar vertėjas tikrai vertė tą tekstą, kuris spausdinamas knygoje. Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti pratarmėje, kurioje vertėjas prisipažįsta, kad „perteikiant Hesiodą lietuviškai, buvo pasitelkti vertimai į įvairias kalbas, jie kartais gerokai skirdavosi vienas nuo kito“ (p. 13). Jei vertėjas žiūrėjo įvairius vertimus, privalėjo sutikrinti savąjį su spausdinamu graikišku tekstu, iš kurio, kaip teigiama, ir buvo versta.

Lygindami vertimą su originalu, matome, kad, nepaisant vertėjo pastangų, kai kurios eilutės liko nesuprastos, išverstos klaidingai arba netiksliai. Pvz., 23–24 eilutėse nesudėtingas vientisinis sakinys dzēloi de te geitona geitōn / eis aphenos speudont’ turi būti verčiamas „kaimynas pavydi kaimynui / Siekiančiam turto“. Vertėjas pakeičia sakinio veiksnį ir tarinį, iškraipydamas sakinio reikšmę, ir verčia „kaimyno pavydas kaimynui / Gausina turtą“. Taip daryti nereikėtų, nes vertėjo kūrybinė laisvė gana ribota, jis privalo nekeisdamas ir savaip neinterpretuodamas autoriaus minties perteikti ją kuo tiksliau. Klaidingai išversta ir paaiškinta eil. 493 „Priekalą kalvio lankyk, taip pat dirbtuves jo šiltąsias“. Hesiodas kaip tik ragina aplenkti kalvę (pareimi – „praeiti“, „aplenkti“) ar kitą susirinkimų vietą ir žiemą susirasti darbo namuose. Žodis leschē čia verčiamas „dirbtuvės“, bet toliau, 501 eilutėje, kurioje plėtojama ta pati mintis, paliekamas neverstas. Šį žodį buvo galima palikti neverstą ir 493 eilutėje. Tikriausiai čia kalbama apie susitikimų vietą leschę, kurios reikšmę vertėjas paaiškina komentaruose. A. Kazimierėnas lyg ir pats prieštarauja 493 eilutės vertimui, kai komentuodamas 501 eilutę pažymi: „Hesiodas kritikuoja ten (t. y. leschėje, – aut. past.) besirenkančius vyrus, kurie švaisto laiką, užuot užsidirbę būtiną gyvenimui turtą“.

Prie didelių vertimo liapsusų reikėtų priskirti 663 eilutės vertimą: „Jau penkioliktai dienai po saulės apsigręžimo“. Originale yra ne „penkiolika“, bet „penkiasdešimt“ (pentēkonta). O juk Hesiodas toks tikslus autorius! Padaręs šią klaidą vertėjas supainioja skaitytoją ir pateikia jam visai kitą rudens pradžios datą. Blogas ir 524–525 eilučių vertimas, kur kalbama apie aštuonkojį. Čia neteisingai išverstas ne tik veiksmažodis tendei (gal painiojama su lotynišku tendere?) bet ir vietos datyvas: „...bekaulis tiesia jau koją / Į beliepsnius namus“ (= „bekaulis čiulpia jau koją / Savo name be ugnies“). Netikslus ir eil. 728 vertimas: „Bet, atsimink, tik tuomet, kai ši jau leidžias ar kyla“ (= „Bet atsimink: tik po saulės laidos, iki jai vėl pakylant“); taip pat eil. 757 „Ir niekada į srovę link jūros tekančios upės“ (= „Ir niekada prie žiočių į jūrą tekančių upių“). Tokių netiksliai išverstų eilučių yra ir daugiau.

Keista, kad eil. 490 veikėją reiškiantis daiktavardis opsarotēs („vėlyvas artojas“) verčiamas kaip „arimas“, o eil. 387 prieveiksmis ta prōta („pirmiausia“) verčiamas „priešaky“. Kartais vertėjas neatkreipia dėmesio, kaip graikiškame tekste derinamos formos, ir iškraipo reikšmę: eil. 727 „Ir prieš saulę... besigręžiančią“ (= „atsigręžęs į saulę“). Kaip ir Homeras, Hesiodas retsykiais vartoja dviskaitines formas. Jos išverstos tiksliai, išskyrus 436 eilutę. Ten dviskaita „jáučiu“ pakeičiama daugiskaita, nors metras netrukdo vartoti dviskaitos. Kai kada skaičiaus pakeitimas turi įtakos ir reikšmei. Pvz., eil. 482 poetas, pabrėždamas derliaus menkumą, nurodo, kad jį bus galima parsinešti „krepšyje“ (en phormōi). Vertėjas vienaskaitą pakeičia daugiskaita „krepšiuose“ ir vertime derlius padidinamas. Dažnai netiksliai verčiami būdvardžių laipsniai (eil. 193, 266, 314, 447, 570 ir t. t.), laikai ir nuosakos. Pvz., eil. 427 šalutinis sakinys verčiamas „jei surastum“, nors tai yra laiko aplinkybės sakinys („kai surasi“); konjunktyvas su modaline dalelyte an, reiškiantis būsimąjį laiką, dažnai verčiamas kaip tariamoji nuosaka (eil. 630, 708, 712 ir t. t.).

Pasigendama atidumo ir verčiant kai kuriuos būd­vardžius ir daiktavardžius. Nederėtų Eridės vadinti Nakties „pirmagime“ (eil. 17), kadangi, pasak Hesiodo „Teogonijos“ (eil. 224–225), Niktė pirmiausia susilaukė kitų vaikų ir tik po to pagimdė Eridę. Hesiodas čia, matyt, nurodo, kad iš dviejų jo minimų Eridžių vyresnė (proterē) yra Nakties duktė. Netiksliai išverstas būd­vardis pouluboteira – „viską nokinanti“ (eil. 157, 252). 510 eilutėje šis būdvardis išverstas kaip „viską maitinanti“. Siekiant nuoseklumo, visur buvo galima perteikti vienodai. Daiktavardis chlaina („apsiaustas“) eil. 537 pakeistas kitu, vertimo reikalaujančiu žodžiu chlamida. Abu šiuos žodžius reikėtų paaiškinti. Cikados medyje ne sėdi, bet tupi (eil. 582–583). Nederėtų oinochojės vadinti „vyno samčiu“ (eil. 744) – geriau vadinti „ąsočiu“, o pitas – ne „puodynė“ (eil. 94, 97, 98), bet „statinė“. Kitos reikšmės, o ne „du patinu“, reikėjo paieškoti ir žodžiui arsene (eil. 437), paaiškinančiam prieš tai einantį žodį „jaučiai“, nes jaučiai negali būti kitos lyties. Verčiau reikėjo pasirinkti apibūdinimą „du galiūnu“ ar „du stipruoliu“. Hesiodo poemai netinka tarptautiniai žodžiai „prizas“ (eil. 656), „kastruoti“ (eil. 786, 791). Jiems buvo galima rasti lietuviškų atitikmenų. Nežinia, kodėl vertėjas didžiąja raide rašo „Tėvas“ (t. y. Dzeusas, eil. 83) ir Afroditės epitetą – „Auksinė“ (eil. 521), nors iki šiol vertimuose visi epitetai rašyti mažąja. Deja, visų vertime esančių netikslumų čia suminėti neįmanoma.

Poema „Darbai ir dienos“ parašyta ir išversta hegzametru. Tai vienas lengvesnių antikinių metrų. Nors pratarmėje vertėjas pabrėžia, kad „stengiamasi laikytis visų lietuvių kalbos kirčiavimo taisyk­lių“ (p. 12), tačiau kirčiavimo klaidos bado akis: eil. 302 visiškai (= vìsiškai), eil. 359 apimtas (= àpimtas), eil. 378 palieki (= paliekì), eil. 437 patinu (= pãtinu), eil. 488 pasiunčia (= pasiuñčia), eil. 497 pėdos (= pėdõs), eil. 522 riebiai (= riebiaĩ), eil. 534 nugara (= nùgara), eil. 806 lygaus (= lygaũs), eil. 78, 374, 789 vylius (= vyliùs). Vienur rašomas įvardžiuotinių būdvardžių kirtis (eil. 3, 24, 93, 253, 309, 418, 458, 484, 549, 558, 686, 760, 773, 827), kitur to nedaroma (eil. 16, 110, 123, 143, 199, 214). Užuot žymėjęs neteisingus kirčius tekste, pvz., eil. 473 visiškaĩ (= vìsiškai), eil. 387 pjautùvo (= pjáutuvo), eil. 452, 795 riestarãgius (= riestaragiùs) ir t. t., vertėjas turėjo pasistengti išversti eilutes taip, kad šių formų kirtis būtų taisyklingas. Reikėtų vengti dažnai kirčiuoti nereikšmingas dalelytes, prielinksnius ir jungtukus.

Nepriimtinos ir anapestinės formos eilutės pradžioje (eil. 431 „Vinimis“, eil. 632 „Kroviniais“, eil. 642 „Kiekvienam“). Toks kirčiavimas rodo pavojingą tendenciją eiti lengviausiu keliu – hegzametrą apkrauti triskiemeniais žodžiais, turinčiais du kirčius. Lietuviškame hegzametre šalutinis kirtis (tiek prieš pagrindinį kirtį, tiek ir po jo) atsiranda ilguose keturių ar penkių skiemenų žodžiuose: remiantis šia taisykle, išverstos 1, 16, 110 ir kitos eilutės, kuriose yra penki žodžiai, bet šeši kirčiai. Taigi pradėti hegzametro eilutę šalutiniu kirčiu nederėtų. Vertėjo argumentai (p. 11), kad žodžiai įgauna du kirčius dėl graikų epo įtakos, kur nemažai žodžių turi du kirčius, nei pagrįsti, nei įtikinami, nes antikinė eilėdara grįsta ilgųjų ir trumpųjų, o ne kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaita. Kad vertėjui ne visada sekasi įvaldyti hegzametrą, liudija kai kurios nesklandžiai skambančios eilutės, pvz., „Dù pãtinu įsigyki: jėga jų negreitai išsenka“ (eil. 437; čia ir toliau kirčiuota mano, – aut. past.); „Tą visų̃ pirmà tu vesk, kuri prie tavęs įsikūrus“ (eil. 700).

Hesiodo poemos ,,Darbai ir dienos“ vertimas – nelengva užduotis pradedančiam vertėjui. Nors ji suteikia įgūdžių ir patirties, tačiau kelia daug vertimo problemų. Pratarmėje A. Kazimierėnas juokauja, kad jam teko prašyti pagalbos net Olimpo dievų. Nežinia, ar jie padėjo, bet vyresnieji kolegos tikrai būtų padėję ir patarę. Būtų pagelbėjęs ir profesoriaus Jono Dumčiaus parengtas pirmasis „Darbų ir dienų“ vertimas. Gaila, šis profesoriaus darbas, kaip prisipažįsta A. Kazimierėnas, liko nevartytas (p. 13). Jei jaunasis vertėjas būtų atsivertęs 1963 m. išleistą „Graikų literatūros chrestomatiją“, būtų pastebėjęs, kad joje išspausdintas beveik visas „Darbų ir dienų“ vertimas (iš 828 šį kūrinį sudarančių eilučių trūksta tik mažiau nei 100 paskutiniųjų). Gal tada vertėjo pratarmėje nebūtų atsiradęs klaidingas teiginys, kad minėtoje chrestomatijoje „publikuota tik kiek daugiau nei pusė poemos“ (p. 7). Klasikinės filologijos katedros darbuotojų pastangomis yra išleisti J. Dumčiaus straipsniai, atsiminimai, jo išversta Aristofano komedija „Paukščiai“. Visas profesoriaus kruopščiai atliktas Hesiodo poemos „Darbai ir dienos“ vertimas saugomas VU Bibliotekos rankraščių skyriuje. Reikia tikėtis, kad jis kada nors susilauks knygų leidėjų dėmesio ir jaunieji vertėjai turės iš ko pasimokyti.

Draugai