Virginija Cibarauskė. Mokslas apie patirtį, jos būdus, reikšmes ir perspektyvas

manipuliacija.lt nuotrauka

Iš pirmo žvilgsnio Natalijos Arlauskaitės studija „Savi ir svetimi olimpai“ ir Algio Mickūno bei Daliaus Jonkaus „Fenomenologinė filosofija ir jos šešėlis“ tiek dėl objekto (literatūros klasikos adaptacijos kine vs. fenomenologinė filosofija), tiek dėl užmojo (ekranizacijų nagrinėjimo pjūviai vs. fenomenologinės filosofijos istorija) galėtų būti laikomos nesusikertančiomis tiesėmis ar, perfrazuojant Henriką Radauską, savomis kryptimis danguje klajojančiomis strėlėmis. Tačiau iš tiesų abi knygas sieja ta pati patirties problema – svarstoma, kaip, kokiu būdu patiriami vieni ar kiti objektai ir ką tai pasako tiek apie patiriamą objektą, tiek apie patiriantįjį bei juos supantį pasaulį.

 

Algis Mickūnas, Dalius Jonkus. „Fenomenologinė filosofija ir jos šešėlis“. –­ V.: „Baltos lankos“, 2014.

Mickūno ir Jonkaus fenomenologinės filosofijos objektą, tiek apie metodas ar laisvai interpretuojamų sąvokų sąmonė, esmė, patirtis, redukcija, intencionalumas ir pan. rinkinys, o būtent kaip disciplina – filosofija, kurią domina reiškinio esmės atvertis, suvokianti sąmonė, filosofijos ir filosofavimo be išankstinių prielaidų ieškojimas, buvimas pasaulyje ir šio buvimo būdai, subjekto ir objekto perskyros įveiktis. Kitaip tariant, fenomenologijai vertybės, jausmai, nuotaikos, muzika, literatūra, matematika yra fenomenai, kuriuos siekianti ištirti, kreipiant dėmesį visų pirma į tai, kaip šie fenomenai patiriami. Šias temas ir problemas atskleisti turėtų fenomenologijos teikiamomis metodologinėmis prieigomis naudojantis pateikti patirties struktūrų aprašymai. Svarbu ir tai, kad fenomenologiją domina ne subjektyvios, asmeninės ar kokios nors ypatingos patirtys ir tuo labiau ne patirčių reprezentacijos įvairiuose menuose, o pamatinės, universalios patirties struktūros, nes specifinis, išankstines nuostatas atmetantis, t. y. grynas, suvokimas atveria ir paties fenomeno – daikto ar reiškinio – esmę. Su klausimu, kiek Edmundo Husserlio transcendentalinės fenomenologijos konceptualizuotas grynas, išankstines prielaidas atmetantis, reiškinių esmę atveriantis suvokimas apskritai įmanomas, ginčijasi egzistencinė fenomenologija, pabrėžianti žmogaus situatyvumą, įsišaknijimą pasaulyje.

Šie knygoje aptariami aspektai svarbūs ir verti dėmesio, nes ypač lietuvių literatūrologų studijose fenomenologija neretai prilyginama sistemiškumo stokojančiam literatūros kūrinio interpretacijos, kiek rečiau – analizės metodui ar būdui, grindžiamam įsijautimu į kūrinį, neva tiesiogiai jame aprašomas patirtis. Todėl prie literatūros fenomenologijos pripratusiems ir pripratusioms fenomenologijos tėvu vadinamo Husserlio ir knygos autorių teiginys, kad fenomenologija – ne metodas, o disciplina, turinti suteikti pagrindus mokslui apskritai, gali pasirodyti kiek netikėtas.

Ketvirtajame viršelyje Arūnas Sverdiolas teigia, kad knyga „bus naudinga (...) visų humanitarinių mokslų studentams“. Ir iš tiesų „Fenomenologinės filosofijos“ žanras artimas vadovėliui. Šia prasme itin vertingi ir išsamūs pirmieji du skyriai, kuriuose pateikta fenomenologijos istorija, aptariamas kontekstas, kuriame disciplina susiformavo, išsamus metodo, pagrindinių sąvokų pristatymas, taip pat huserliškos transcendentalinės fenomenologijos ir egzistencializmo arba egzistencinės fenomenologijos sąveikos bei skirtys, leidžiančios identifikuoti abiejų specifiką. Kita vertus, kaip vadovėliui ir dera, savo objekto atžvilgiu jis nėra kritiškas. Metodas, sąvokos, sampratos ne užklausiamos, probleminamos, o aiškinamos skaitytojui akcentuojant fenomenologinės filosofijos gyvybingumą ir akiračio platumą – autoriai neabejoja, kad fenomenologinei filosofijai iš esmės jau pavyko apimti ir paaiškinti „visus žmogaus rūpesčius“ (p. 223).

Šis besąlygiškas pasitikėjimas fenomenologija ir nepasitikėjimas visais, kurie kokiais nors būdais jai kelia grėsmę, itin išryškėja paskutiniame skyriuje „Patiriančio subjekto naikinimas. Fenomenologinė kritika“. Neakylai skaitant galima susiformuoti lūkestį, kad pabaigoje pagaliau bus atskleistos fenomenologijos ydos bei trūkumai, t. y. bus užsiimama fenomenologijos kritika. Tačiau iš tiesų tai ne fenomenologijos kritika, o fenomenologijos oponentų kritika: fenomenologijos prielaidas dekonstruojantys postmodernistai dekonstruojami atskleidžiant jų „fenomenologinį nepakankamumą“. Tai reiškia, kad Emanuelio Levino, Michelio Foucault, Jacques’o Derrida ir kitų perspektyvos vertinamos žvelgiant per fenomenologijos akinius, dėl ko pastarosios iškreipiamos tiek, kad atrodo mažų mažiausiai absurdiškos. Įdomu stebėti, kaip paskutiniame skyriuje pakinta rašančiojo tembras, leksika: apie Husserlį nejuokaujama, Sartre’as komentuojamas kritiškai, bet neutraliu tonu, o Derrida, teigiama, „neturi jokios teisės teigti“ ir jo ontologinė kalba, išvertus ją į fenomenologijos žodyną, yra „nesąmonė“ (p. 275). Tai, be abejo, ne tiek reiškinio esmę atskleidžiantis pastebėjimas, kiek pačių autorių įsišaknijimo pasaulyje bū­do ženklas.

 

Natalija Arlauskaitė. „Savi ir svetimi olimpai: ekranizacijos tarp pasakojimo teorijos ir kultūros kritikos“. – V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2014.

Arlauskaitės studija nėra vadovėlis, todėl išsamios ekranizacijų istorijos, pasakojimo teorijų apžvalgos ar sisteminės konkrečios kultūros ekranizacijų analizės pateikta nebus. Studijos paskirtis – kelti klausimus, atverti naujas perspektyvas, kurios potencialiai gali būti vertingos mąstant ne tik apie kino, bet ir apie literatūros, dailės ar kt. tekstus, jų funkcijas, teksto ir konteksto (kultūros) sąveikas. Studijoje skirtingoms kultūroms priklausantys kino tekstai tiriami kaip įvykis – literatūros klasikos patirties dokumentas. Šis požiūris neabejotinai tinka ne tik ekranizacijoms. Kaip recepcijos dokumentą galima tirti ir, pavyzdžiui, šiandienę dailę, poeziją, kuriose prasmė kuriasi per intensyvų dialogą su kitais tekstais. Santykio su kanonu pobūdis leidžia daryti bendresnes išvadas apie pačią kultūrą, kurioje ekranizacija funkcionuoja, socialinį, politinį gyvenimą, taip pat suteikia gana išsamų aktualaus, o ne vadovėlinio kanono vaizdą, t. y. teikia galimybę identifikuoti, kokie tekstai kultūroje realiai turi aukščiausią statusą, yra svarbūs, su kuo aktyviausiai polemizuojama, į ką daugiausia nurodoma ir pan.

Pasirinkta perspektyva ekranizacijas tirti ne vien kaip estetinius objektus, o kaip recepcijos dokumentus reikalauja tam tinkamo metodologinio instrumentarijaus, kuris formuojamas jungiant Gerard’o Genette’o naratologiją (pasakojimo teoriją), intertekstualumo ir recepcijos teorijas ir populiariojo Pierre’o Bourdieu literatūros sociologiją. Taigi dėmesys kreipiamas ir į ekranizuojamo literatūros teksto statusą, vietą literatūros tekstų hierarchijoje, ir į filmo struktūrą, žanrą ir jo formuojamus lūkesčius bei santykius su literatūros tekstu, ir į tai, kaip konkretus filmas funkcionuoja, yra vertinamas savo kultūroje. Šios skirtingos perspektyvos ne tik suteikia galimybę svarstyti, kodėl vienos ekranizacijos susilaukė populiarumo, o kitos –­ ne, bet ir tai, kodėl ir kaip Dostojevskio „Idiotas“ gali būti aktualus Akirai Kurosawai ir apskritai japonų auditorijai, kiek artimas Dante’s „Pragarui“ yra Peterio Greenaway’aus „TV Dantė“ ir kas lėmė, kad toks serialas apskritai buvo sukurtas.

Tokiu būdu tiriant ekranizacijas ypatingu dėmesio objektu tampa kultūros ir suvokėjo, kuris visuomet priklauso kokiai nors kultūros terpei, atmintis. Tekstas kaip ekranizacija atpažįstamas tik tuomet, kai suvokėjas turi tam tikrą išankstinį žinojimą apie ekranizuojamą literatūros kūrinį, tam tikrų lūkesčių. Paradoksalu tai, kad literatūros kūrinys gali būti net neskaitytas, tačiau jei jo autorius ir jis pats priklauso literatūros lauko centrui, kaip, pavyzdžiui, Šekspyro „Hamletas“ ar Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, suvokėjas ne tik atpažins kino tekstą kaip ekranizaciją, tačiau neretai ir jausis turintis teisę įvertinti, gera tai ekranizacija ar ne, ištikima neskaitytam literatūros tekstui ar ne. Kartu ekranizacijos plečia, keičia, kartais ir dekonstruoja suvokėjų atmintį, nes pateikia naują santykio su ekranizuojamu literatūros tekstu būdą. Ir nors šie aspektai knygoje nėra išsamiai aptariami, atlikti konkrečių kino ir literatūros tekstų tyrimai itin suproblemina kultūros ir auditorijos atminties ypatumus.

Taigi, nors iš pažiūros gali atrodyti, kad knyga skirta ekranizacijoms ir pretenduoja užimti garbingą vietą mūsų kultūros periferijoje esančiame ekranizacijų tyrimų lauke, mąstant apie įvairiomis kryptimis besidriekiančias gijas, sąšaukas ir kontekstus, kurie skaitant aktualizuojasi, mąstymo ir kultūros produktų tyrimų perspektyvas, kurios atsiveria, periferiją šiuo atveju galima supras­ti nebent taip, kaip ją suprato kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas –­ kaip vietą, kur vyksta intensyvūs eksperimentai, maitinantys visą kultūrą. Svarbu paminėti, jog pavadinimas „Savi ir svetimi olimpai“ žada, kad bus aptarta viena kita lietuvių literatūros klasikos kūrinių ekranizacija. Kadangi to nebuvo, skaitant vis kirbėjo mintis, ar ir kiek galima Arlauskaitės siūlomą metodologiją pritaikyti tiriant kad ir tokius iš pažiūros ne itin patrauklius lietuvių kinematografo produktus kaip pagal Mariaus Katiliškio romaną pastatytas Raimondo Vabalo filmas „Miškais ateina ruduo“ (1990) ar televizijos spektakliai pagal lietuvių literatūros klasiką – Vaižganto „Nebylį“, Žemaitės „Petrą Kurmelį“ ir pan. Trumpai tariant, ar galima panašiai išnarstyti ir tokiu būdu aktualizuoti, suprobleminti visus tuos nuobodžius dalykus, kuriuos rodė vaikystės TV ir kurių reikšmės nesupratau nei tuomet, nei dabar. Taigi „Savi ir svetimi olimpai“ teikia galimybę ne tik pasižiūrėti į svetimus olimpus, bet ir atsigręžti į savuosius – dėmesio laukiantį lietuvių sovietinį kiną.