Ritmas ir pasikartojimas. Pokalbis su D onatu Katkumi

Donatą Katkų kalbina Kornelijus Platelis

Stanislovo Kairio nuotraukaSeptyniasdešimt. Ką pasakytum, Donatai, to nepatyrusiems?

Visiems linkiu tai patirti, sulaukti septyniasdešimties. Man labai gaila bičiulių, kurie pasitraukė į nebūtį to nepatyrę. Tačiau aš jų neužmirštu, nuolat kalbuosi, diskutuoju, bendrauju. Gal nors taip jie išgyvens savo septyniasdešimtmečius.

Prisitaikysiu tai ir sau. Visą gyvenimą grojai. Pats ir vadovavai kitiems. Kuris grojimas Tave patį jaudino labiausiai?

Kalbant apie menininko profesiją, įprasta sakyti, jog tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas, tai, kas nuo gyvenimo neatsiejama. Bet kai prisimenu savo jaunystės išgyvenimus, matau buvus ne kokį nors vieną potraukį, pavyzdžiui, muziką, bet visą potraukių, norų aibę, maišalynę, kur vieni susižavėjimai stumdė kitus, žodžiu, norėjau visko, kas pakliūdavo į mano akiratį. Muzika tūnojo manyje jau tada, kai dar sąmoningai savęs nereflektavau, ja niekada neabejojau, tai buvo tiesiog privaloma ir nesvarstoma būtinybė. O pradėjęs sąmoningai mąstyti, iš pradžių apie muziką net negalvojau. Savo dvylikmečio dienoraštyje rašiau, kad noriu tapti rašytoju, aktoriumi. Po to vėl užsidegiau muzika, sakiau sau: būsiu kvarteto muzikantas, kaip mano mokytojas Jurgis Fledžinskas. Tie skirtingi potraukiai  būdavo labai stiprūs. Pirmajame konservatorijos kurse susidomėjau filosofija, estetika, muzikos teorija, po to psichologija, vaikščiojau mokytis pas psichologą prof. Alfonsą Gučą. Baigęs konservatoriją, trejus metus lankiau Eugenijaus Meškausko filosofijos paskaitas universitete, galiausiai išlaikiau egzaminus į filosofijos aspirantūrą, o vadovu paskyrė nuostabųjį Joną Repšį. Ir visa tai vyko grojant, vis daugiau koncertuojant, atkakliai siekiant muzikinio meistriškumo. Mylėjau savo instrumentą –­ altą. Traukė ir muzikologija, noras pažinti muziką iš vidaus, labai anksti pradėjau rašyti, tapau nuolatiniu muzikos kritiku. Pamenu, kompozitorius Julius Juzeliūnas vis kartodavo: „Ko tu blaškaisi? Rašyk disertaciją.“ Tačiau taip ir neparašiau. Be to, traukė visoks organizacinis darbas, vis ką nors rengdavau – tai kokį koncertų ciklą, tai festivalį. Taip besiblaškant ir prabėgo pirmieji septyniasdešimt metų.

1998-ųjų „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Gintaro Žilio nuotraukaBet liko pirmiausia muzika. Kas tai?

Muzika – nuostabus dalykas. Muzikos atlikimas – tai veiksmas, kurio metu garsai paslaptingai susilieja su pačia tavo esybe, tampa savastimi. Kiekvienas koncertas ar repeticija – tai nuolatinis išgyvenimas, jausmų gausybė, tokia pat sugestyvi kaip vienišiaus mėgavimasis nuosavu gyvenimu ar susiliejimo su gamta jausmas. Tad negalėčiau savo patirtyje ko nors išskirti, nustatyti hierarchijos, ko nors iškelti ar pastumti į šalį. Ji vientisa, kaip ir gyvenimas, kurį reguliuoja tik vienas veiksnys –­ tavo moralė.

Pamenu, sovietiniais laikais prisistatydavai kaip pirmos kategorijos artistas. Turbūt šią kategoriją anoji valdžia Tau suteikė už muzikos atlikimą, bet juk turėdavai omenyje ir ką kita. Esi puikus „komedijinio plano“ aktorius. Tikiu, kad galėtum sėkmingai kurti ir tragiškus vaidmenis, tik niekas to daryti turbūt nepakvietė po „Seklio Kalio nuotykių“. Regis, visada truputį ilgėjaisi to nepasirinkto kelio. Ar dirigento profesija kiek apmaldo šią nostalgiją? O gal tai šiek tiek kompensuoja dalyvavimas TV „šou“ laidose?
Pirmąją sąjunginę artisto kategoriją gavau filmuodamasis „Seklio Kalio nuotykiuose“. Maskvoje „pramušė“ Arūnas Žebriūnas. Norėjo pamaloninti mudu su Jonu Aleksa. Ir J. Aleksą, ir mane traukė teatras, vaidyba. „Dirigentas, – sakydavo J. Aleksa, – turi būti šiek tiek aktorius.“ Potraukį aktorystei, matyt, paveldėjau iš mamos, kažkada, ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, vaidinusios Telšių teatre, daugiausiai komiškus vaidmenis. Man malonu būti scenoje, jausti publikos reakciją, o ši būna akivaizdžiausia, kai žmonės juokiasi. Vedu daugelį orkestro koncertų, mėgstu bendrauti su klausytojais. Negaliu atsispirti ir tuomet, kai pasiūlo ką nors suvaidinti. „Žvaigždžių duetuose“ bandžiau sukurti tokio truputį kvailoko profesoriaus vaidmenuką. Profesoriaus vardas slegia daugelį paprastų žmonių, o čia jie pasijaučia lygūs profesoriui, o kartais – ir pranašesni. Negi nesuteiksi bendrapiliečiams tokio malonumo? Štai ir Vytautas Juozapaitis galėdavo pasijausti už mane pranašesnis, protingesnis, tuo savo malonumu dalytis su žiūrovais.
Gintaro Žilio nuotraukaO dirigento profesija tikrai daugialypė. Viena vertus – tai studijos, kūrinio struktūros, formos analizė. Kita vertus – tai tų struktūrų prasmės ir charakterio ieškojimas, muzikos vyksmo, krypties, dramaturgijos įsivaizdavimas, kuris lemia dirigento elgesį, veikia jo darbą repetuojant ir galų gale įkvepia jį koncerto metu, persiduoda į judesius. Dirigentas – ir režisierius, ir aktorius. Kiekvieną kartą eidamas į repeticiją žinau, jog turiu būti pasirengęs maksimaliai įsijausti į kūrinį, iki galo jį perprasti, susivokti, kodėl darau taip, o ne kitaip. Toks idealas sunkiai pasiekiamas, bet be jo neišsiversi. Vadovavimas – sunki našta. Tu negali tuščiai prievartauti, žeminti muzikantų siekdamas, kad jie natūraliai užsidegtų kūrybos liepsna. Tu privalai jiems perteikti savo užsidegimą. Iš prigimties esu improvizatorius, todėl nemėgstu kartoti to, kas jau atrasta, pasakyta. Net ir geriausių interpretacijų esu linkęs atsikratyti dėl to virpančio nežinomybės, naujumo, atradimo jausmo.

Sakai, norėjai būti rašytoju, traukė filosofija. Žinau, kad esi puikus skaitytojas, mėgsti poeziją. Ar ji kaip nors veikia muzikos pajautimą? Kažkada esame viešai diskutavę apie muziką ir poeziją. Ar turėtum ką apie tai pasakyti šiandien?

Muzika ir poezija labai panašios. Ritmas ir pasikartojimas iš kasdienės kalbos ar garsų sumaišties iškelia išskirtinę pras­mę, tad estetiškumas ir poezijoje ir muzikoje yra susijęs su forma ir struktūra. Tai paveldas, kurį perėmėme iš graikų retorikos meno, veikusio vėlesnę poetiką ir muziką. Juk jos atsiskyrė palyginti neseniai. Esu poetinio žodžio mėgėjas ir skaitau viską, kas pakliūva man į rankas. Net ir prastoje knygoje atrandu tikrų poetinių įžvalgų ir net perlų. Poezija formuoja mano mąstymą ir jausmus, o lietuvių poe­zija – tai mano lietuviško identiteto pamatas. Poezija vis iš naujo atskleidžia man mane patį. Tai taip pat nuostabus dalykas. Manau, kad lietuviškai poezijai priklauso visi mūsų kalba parašyti eilėraščiai – originalūs ir verstiniai. Jau senokai skaitydamas nebežiūriu, kokio užsienio poeto tai kūrinys. Skaitau pirmiausia vertėjo kūrinį, ir jo poetinis talentas man svarbiausias. Tai pajutau kažkada gėrėdamasis Vytauto Bložės išversta César Vallejo knyga. Joje V. Bložė buvo tas nuostabusis poetas.

Visada grojai tiek klasikinę, tiek šiuolaikinę muziką, stengeisi atlikti kuo daugiau lietuvių kompozitorių kūrinių. Ypač sovietiniais laikais, kai iš prigimties beprasmiška muzika buvo akylai valdžios prižiūrima. Ką galėtum pasakyti apie šiuolaikinę ir klasikinę muziką? Kaip jos Tavyje sugyvena? Ar neapsižodžiuoja kartais?

1998 m. su Sigitu Parulskiu, Marcelijumi Martinaičiu ir Liudviku Jakimavičiumi Druskininkuose. Gintaro Žilio nuotraukaNebematau didelių Europos rimtosios muzikos epochų stilistinių skirtumų. Ir klasikinė, ir modernioji muzika suvokiamos remiantis tais pačiais kontekstais. Šiandien kur kas svarbesnis pasaulėžiūros ir pasaulėjautos klausimas. Matome didžiulę perskyrą tarp Europos klasikinės krikščioniškos, indų, japonų ir afro-amerikiečių muzikos tradicijų. Perskyrą tarp susikaupimo, įsiklausymo, meditacijos ir išsiblaškymo, pramogos, nuolatinių smulkių efektų vaikymosi; lengvo, greito maisto ir globalių pasaulio kultūros vizijų. O juk esama esminio skirtumo tarp valandą trunkančios susikaupimo ir dvasinės įtampos reikalaujančios Gustavo Mahlerio simfonijos ir tokios pat valandos su kokia dvidešimčia dainelių su dviem trim nesudėtingom melodijėlėm, kartojamom daugybę kartų ir lydimom nuolatinių stiprių smūgių. Jos nereikalauja dėmesio, per tą valandą nebūtina vien klausyti, gali sau dirbti visokius darbus, tai viso labo lengvai nuteikiantis garsų fonas. Dabartiniame kultūros gamtovaizdyje grumiasi paviršutiniška pramoga ir susikaupimo pastangų reikalaujantis menas. Pramogų troškimas užvaldė pasaulį, neišvengiama reklama suformavo visuomenės skonį. Ir bažnyčios mūsų Vakarų pasaulyje tampa nebeįdomios, nes neteikia pramogos, nesiūlo gyvenimo lengvumo pojūčio. Gaminama neįtikėtinai daug įvairių meno produktų ir tikinama, kad menas visiems prieinamas. Bet žmogų riboja jo paties gyvenimas. Jis negali visko pažinti, jis turi rinktis. Pasirinkimas būna lemtingas. Ar mums reikia tokios varginančios, kad ir prasmingos meditacijos, kaip krikščioniškoji muzika? Gal pakanka gyventi šia diena, apsuptiems lengvo jaudulio ir malonių kūno dirgiklių? O gyvenimas lengvai sau bėga iki ligos, katastrofos, senatvės, mirties.
Bet koks susikaupimas reikalauja pasikartojimo, kitaip neteksime jo teikiamo malonumo pojūčio. Biblija – tai ne vienkartinio pasiskaitymo knyga, prie jos dera grįžti nuolat. Taip ir prie muzikos. Meno kūrinius mes ne vien tik stebime, mes juos išgyvename, suvokiame jų esminius žmogiškos patirties pranešimus, išsidėsčiusius laike. Pro meno pasaulį prabėgti tekinom nepatartina. Nes prabėgtume pro savo pačių gyvenimus, taip jų ir nepastebėję.

Niekada nebuvai abejingas visuomenės gyvenimui, tad ir politikai. Sovietiniais laikais mes buvome tarsi bendruomenė, kuri dalijosi savo kūryba, atvirai diskutuodavo. Tiesa, tada viskas buvo aišku, diskusijos vykdavo „į vienus vartus“. O štai dabar viskas kur kas painiau. Artėja rinkimai, prasidėjo agitacija. Tai už ką mums dabar balsuoti?

Stanislovo Kairio nuotraukaKai tik mane apims nenugalimas noras ramiai pagyventi Seime, prašau balsuoti tik už mane. Esu neįtikėtinai protingas, išmintingesnis už visus kitus, puikiai žinau visus įstatymus, net LR baudžiamąjį kodeksą, gyvenu griežtai pagal konstituciją, esu puikus ekonomistas, nuostabiai doras šeimos žmogus, neturiu verslo interesų. Esu atviras, simpatiškas ir geranoris. Tačiau, deja, nenugalimas noras patekti į Seimą vis dar neateina. Nei tam geram žmogui, nei profesoriui iš „Žvaigždžių duetų“, nei man pačiam. Gal šiek tiek ir todėl, kad širdies gilumoje įtariu, jog padoraus ir išmanančio žmogaus Lietuvos balsuotojai, ko gero, nerinktų. Neįdomūs jiems tokie tipai. Spektaklio, reginio maža. Neteleviziniai jie, dar greičiausiai neblogai kalba lietuviškai ir sakinį teisingai surezga. Tad ir dabar linkiu rinkti savus, tuos, kurie gerai žada, gražiai dainuoja, turi daug pinigų ir, matosi, noro. Koks kilnus, įstabus ir galingas tų 2000 kandidatų noras tarnauti Tėvynei ir Jums, rinkėjai!

 

Draugai