Emilija Visockaitė. Garsų centrifuga: sausis
Tricky – Skilled Mechanics
{youtube}https://www.youtube.com/watch?
Tricky buvo muzikinė dovana, kurią parsivežiau iš vieno PDR’o. Puoliau klausytis ir stebėjausi, kad taip ilgai be jo išgyvenau. Jei, kaip ir aš, praleidote 2008-ųjų festivalį „Be2gether“, kuriame Tricky lankėsi, klaidą galėsite ištaisyti jau vasario 5 d. „Lofte“, kur jis pristatys kaip tik šį naująjį projektą.
Tricky debiutavo 1995 m. su „Maxinquaye“, etaloniniu triphopo albumu (greta „Massive Attack“ ir „Portishead“ darbų). Dabar britų eksperimentatoriui, prodiuseriui, skandalistui 47-eri ir tai vienuoliktas jo albumas. Gal ir ne pats geriausias, vis dėlto užhipnotizuojantis sukti ir sukti iš naujo, ypač paryčiais, prieš švintant, po ilgo ir varginančio vakarėlio: „Čia pagulėsiu / Kol burbuliukai nusės.“ Nes Tricky klausytis dieną – lyg truputį nuodėminga.
Be šnabždančio rečitatyvo, Tricky ypatingas ir pomėgiu bendradarbiauti su įvairiausiais muzikantais, o ypač – vokalistėmis: šiame albume į pirmą planą jis užleidžia kinę reperę Ivy, danę Oh Land, britę Francescą Belmonte. Seksualiai grėsminga stilistika sumaišoma iš skirtingų elementų (repo, roko, sintezatorių, R&B). „Sapnuoju, kad skęstu / Astma, negaliu kvėpuot / Slystu į tamsą / Bet neišeinu“, – atmosferinėje Tricky muzikoje šie pavojingi pojūčiai maloniai svaigina.
Skunk Anansie – Anarchytecture
{youtube}https://www.youtube.com/watch?
Tais pačiais 1995 m. debiutinį albumą „Paranoid & Sunburnt“ išleido britų alternatyvaus roko (arba, pasak jų pačių, „klitroko“) grupė „Skunk Anansie“. Nors jie ir netapo tokie žymūs, kaip jų Britpop kolegos, bet į vyrišką roko sceną įnešė trūkstamo feministinio įniršio. Jų hitai „Weak“, „Hedonism“ paauglystėje skambėdavo mano magnetofone drauge su kita moters dominuojama grupe – vokiečiais „Guano Apes“. Ir ta, ir ana būtų eilinės postgrunge grupės, jei ne įspūdingos lyderės.
„Skunk Anansie“ vokalistė Skin (dabar jau 48-erių) – išimtis iš roko standartų: ne vyras, ne baltaodė, ne heteroseksuali. Būtent dėl jos unikalaus dramatiško vokalo ir sceninės charizmos grupės koncertai yra nepamirštama patirtis (2010 m. lankėsi tame pačiame „Be2gether“).
Šeštame albume (trečiame nuo atsikūrimo 2009 m.) Skin atskleidžia visas vokalines galias, bet net ir jų neužtenka prižadinti snūduriuojančius grupės vyrus. Foninės, visai ne anarchistiškos (kaip skelbia pavadinimas) aranžuotės ne tik nepapildo, bet net ir varžo šėlstančią Skin: „Jai patinka pavojus / Tada junta pilnatvę / Tau patinka aidėti / Tarp jos kojų.“
Coldplay – A Head Full of Dreams
{youtube}https://www.youtube.com/watch?
Dar viena grupė iš mano kartos paauglystės, išgarsėjusi keleriais metais vėliau ir kur kas platesniais, U2 išmintais keliais nužygiavusi į stadionus. Savo grandiozines ambicijas (ir pasiekimus) „Coldplay“ demonstruoja ir septintame (skelbiama, kad galbūt paskutiniame) albume – Chrisas Martinas čia dainuoja su Beyoncé, skamba ir kito jo draugelio – Baracko Obamos balsas.
Nuostabus pirmųjų albumų intymumas ir šviesi melancholija bėgant metams paslaptingu būdu virto stadioniniais himnais. Kitaip nei U2, „Coldplay“ pasaulį gelbėja optimistine muzika. Beveik visos albumo dainos – apie pakylėtą būseną: stebuklai, vandenyno bangos, žvaigždės, paukščiai, aukštyn aukštyn. Atrodo, kad grupė muziką kuria prieš akis matydami į viršų rankas iškėlusią minią.
Dėl šių ypatybių Chrisas Martinas iš kritikų sulaukia sarkastiškų pašaipų („100 procentų nuobodu ir neįdomu, bet suteikia džiaugsmo milijonams kritiškumo nesužalotų klausytojų“). Kita vertus, rašyti dainas grupė tikrai tebesugeba. Man ypač įstrigo mažiausiai dėmesio sulaukiantis „paslėptas“ albumo kūrinys „X Marks The Spot“, pagal kurio elektroninės perkusijos ritmą norisi šokti net ir netrykštant globaliniu optimizmu.
Allan Kingdom – Northern Lights
{youtube}https://www.youtube.com/watch?
Šio mėnesio atradimas – 22-ejų reperis iš Minesotos, visai ne iš tos valstijos, iš kurios daug kas prasimuštų į didžiąją JAV muzikos rinką (tiesa, iš jos kilęs Bobas Dylanas). Allanas yra tikras XXI a. produktas, pirmiausia dėl to, kad karjerą daro pats, internetu – kaip ir keli ankstesni jo įrašai, šis net vadinamas ne albumu, o mixtape’u (savarankiškai įrašytas, nemokamai platinamas http://allan-kingdom.com). „Northern Lights“ ir skamba kaip labai vientisa ir brandi vieno žmogaus vizija.
Lemtingas momentas šio muzikanto gyvenime – pora posmelių, atliktų jo dievuko Kanye Westo kūrinyje „All Day“, ir pasirodymas su juo per Britų muzikos apdovanojimus. Kanye įtaka jaučiama ir šiame albume – tarp daugybės kitų tradicinių ir avangardinių, psichodelinių ir fankiškų elementų. Ankstesniuose Allano mixtape’uose, labiau eksperimentiniuose ir padrikesniuose, taip pat stebina idėjų gausa ir išradingumas.
Savitu tembru Allanas repuoja lakoniškus tekstus apie nuoširdumą, buvimą savimi, atsisakymą pritapti: „Nepasakok pasakų, dabar aš galiu / Žinau, nepataikau visų natų / Taip, bet pataikau jausmą / Giliai tavo sieloje.“ Šitoks patrauklus ir intelektualus hiphopas (su vienuolikai „Grammy“ apdovanojimų šiemet nominuotu Kendricku Lamaru priešakyje) greičiausiai yra šio dešimtmečio muzikinė dominantė.
Ministry of Echology – Wanderer
{youtube}https://www.youtube.com/watch?
Lietuvoje groti regį, švelniai tariant, nepopuliaru (nors žodis „rastamanas“ nuo seno paplitęs). 2009 m. susibūrę „Aidologijos ministrai“ iki šiol yra vienintelė aktyvi regio grupė šalyje. Tačiau jų sėkmė turėtų įkvėpti ir kitus, juolab kad šį stilių nėra labai sunku imituoti, o ir Bobo Marley vardas visiems gerai žinomas.
Vis dėlto „ministrus“ pralenkti bus sunku. 10 žmonių, džiazuojančių ir kituose projektuose, kuria ir juda stebėtinai vieningai. Ne veltui į šio, kaip ir į ankstesnio (2014 m.), albumo pristatymo koncertą prisirinko sausakimšas „Loftas“: grupė ne šiaip sau išnaudoja tradicinius jamaikietiškus ritmus, – jie lengva ranka kuria savus hitus. Tokiu jau tapo ir albumą pradedantis „Inna Vilnius City“, tačiau klausytis norisi visų septynių dainų (išskirčiau „Dance It Away“ ir ramesnę „How Much Longer“), nes visos jos paženklintos to vaibo, kurio niekur neišmoksi ir be kurio nėra muzikos.
Albumas „Wanderer“ („Klajūnas“) perpus trumpesnis nei pirmasis, be balasto, labiau išgrynintas. Gal net pernelyg švarus ir tvarkingas. Gal norėtųsi dažniau pasiuntančių būgnų ar drąsesnių pučiamųjų. Gal ir lietuvių kalbos kartais norėtųsi. Bet šiaip jau organiškas „ministrų“ orkestrėlis groja geriausią šokių muziką Lietuvoje. Su jais norisi kuo dažniau trepsėti ir linguoti, nes čia visada rytas ir vasara.
Visus albumus galima rasti „Spotify“
