Jonas Tertelis: „Man patinka paradoksai, atrandami paprastuose dalykuose“

× Martynas Bialobžeskis

 

Per pandemiją netikėtai suvokiau, kad atsirado laiko veiklai, kurią jau seniai norėjau išbandyti: kalbėtis su žmonėmis ir tuos pokalbius užfiksuoti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad muzikai skyriau mažiau dėmesio, tiesiog turėjau galimybę imtis ir kitokio pobūdžio darbų. Vienas jų – neįpareigojančių ir laisvų pokalbių su meno pasaulio žmonėmis ciklas.

Pirmasis pašnekesys – su kino ir teatro režisieriumi Jonu Terteliu. Susipažinome prieš keletą metų, kai Jonas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisavo spektaklį „Žalia pievelė“, tyrinėjantį Visagino bendruomenines problemas, o aš tam spektakliui kūriau muziką. Paskui – kiti bendri darbai Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje.

Pasikalbėti susitikome tuščiame bute Žvėryne, mat lauke lijo, o kavinių viduje, kaip žinia, vis dar drausta sėdėti (buvo gegužės pradžia).

 

Jonas Tertelis: „Man patinka paradoksai,  atrandami paprastuose dalykuose“
Dovilės Dagienės-DoDa nuotrauka

 

Išgyvenome keistą laikotarpį – sunkų ir neįprastą visiems. Asmeniškai man karantinas nunešė keletą projektų, bet, šiaip ar taip, tokia jau ta mano profesija – darbų nesutrukdė, nes galėjau sėdėti namie ir rašyti muziką. Kaip ši situacija paveikė tave? Ką reiškia būti teatro režisieriumi ir neužsiimti režisūrine veikla?

Režisūra – tai ne tik teatras, bet ir darbas, pavyzdžiui, su garsine medžiaga, garso kūriniais ar audiogidais, tekstais, filmavimais, įrašais, mokymais, renginiais virtualiojoje erdvėje. Bet veikla yra viena, kita – turinys, kurį sieki perduoti. O tai į visumą suplaka ne tik amato įgūdžius, bet ir analizę, kontekstą, galų gale tas pačias emocijas, kurias bandai perduoti. Kai pandemija, iš jos kylančios pasekmės tave kasdien daužo psichologiškai, galiausiai to jau imi nejausti ir tik pagauni save, kad ne tik kažką ignoruoji, bet ir nematai svarbių dalykų. Suvoki, kad net ir rutinoje, kasdieniuose ritualuose, susiformavo gynybinė mintis ar veiksmų seka ir jau tapo norma.

 

Gynybinė?

Nejučiomis pradedi blokuoti save nuo pažinimo ir mokymosi, nebefiltruoji viešos informacijos, darai tai, kas neva patogu. Arba kitas pavyzdys – visuomeniniai reikalai. Kartais dalyvauju kultūros bendruomenės diskusijose, kurių tikslas – perduoti žinią politikams, rasti efektyvesnius sprendinius ypač per pandemiją. Ta veikla svarbi visų pirma kultūros laukui, kad jis gyvuotų. Kiek galėdamas kolegoms padedu, nuimu nuo jų tam tikrą krūvio dalį.

Patekus į tokį tądien aktualių darbų sūkurį sunku išlaikyti galvą virš vandens ir matyti plačiau, jau nekalbant apie tai, kaip rasti laiko ir energijos panerti į savo kūrybinius procesus. Taip knygos bei geltoni popierėliai su kūrybinėmis užduotimis ir lieka kampe stalo dūlėti.

Dėl tiesioginės režisūrinės veiklos, manau, visada, kai nerepetuoji, gali rasti kitą veiklą, už kurią nebūtinai bus atlyginta, bet kuri padės augti.

 

Vis dėlto po truputį tiesioginė veikla grįžta?

Taip, ir buvo labai smagu pagaliau vėl repetuoti. Sugrįžti, pabandyti repeticijai ruoštis turint galvoje tai, kad žmonės 9 mėnesius apie tai negalvojo; pamėginti padėti aktoriams ir žiūrovams patirti spektaklį (kurio premjera buvo prieš pat pandemiją) taip, kad jis veiktų ir šiandien.

 

Jau šiek tiek minėjai, kad kažkas teatre keisis, bus kitaip. Kokią ateitį teatrui prognozuotum?

Spėju, greitai ir kardinaliai teatras nesikeis. Matyt, keisis žiūrovas, jo įpročiai. Tikiuosi, kad išlįs kokių nors subrandintų naujų gerų idėjų. Bet ar tai pakeis teatrą – abejoju. Mes įstrigę.

Prieš kelis mėnesius turbūt dar būčiau sutikęs su šviesų dailininko Juliaus Kuršio mintimi, kad teatras kaip žirgas – dar neseniai juo naudojosi dauguma visuomenės, o dabar tik nedidelė jos dalis, kiti persėdo į automobilį. Vis dėlto kalbėdamasis su žmonėmis, kurie nėra nuolatiniai teatro lankytojai, pastebiu, kad gal jiems ir reikia priminti apie save, nes noro eiti į teatrą jie tikrai turi.

Man be galo gražu: ir aktoriai, ir žiūrovai šiandien teatre yra pirminėse ir tokiose pačiose pozicijose – metus neturėję teatrinio susidūrimo. Jie susieina kartu ir tarsi sako vieni kitiems: pažiūrėkime, kas tas teatras yra. Atrodo, visi bando kartu iš naujo jį patirti. Arba tai iliuzija, bet graži iliuzija. Kiek pasikeis teatras, sunku pasakyti. Ar jam reikėtų keistis? Manau, taip.

 

Į kurią pusę?

Į kairę. (Juokiasi.) Svarbu nebijoti kalbėti. Gal labiau reflektuoti, kas dabar vyksta ir kur mes einame. Man atrodo, žiūrovams reikia atspirties, suvokimo: Ne, ne aš vienas taip galvoju ir jaučiuosi. Visiems atsidurti ant vienos bendros žemės, o tada jau galima diskutuoti. Teatras turi galimybę būti jautresnis ir aktyvesnis visuomenės atžvilgiu, nesiizoliuoti nuo jos. O gal klystu, gal visai į kitą pusę. Svarbiausia nebūti pasyviems, nelaukti įkvėpimo, o dirbti ir ieškoti.

 

Turi omenyje, kad anksčiau žiūrovui buvo pateikiama istorija, o dabar jis tam tikra prasme pats yra istorijos dalis?

Visada gerai, kai žiūrovas supranta, kad jis yra istorijos dalis. Bet klausimas, ar jis dėl to eina į teatrą, kokie jo prioritetai. Nes vaidina tas ar anas? Nes nuotraukos, kostiumai, scenografija įspūdingi? Nes draugai rekomendavo? O apie ką spektaklis? Ai, nueisiu, pažiūrėsiu. Gal matau, ką noriu matyti, bet, rodos, yra noras atsidurti toje bendroje patirtyje, aiškiose taisyklėse ir „pasitikrinti“ su visuomene, su ja pasidalinti. Be to, žiūrovai retai eina į teatrą po vieną, be draugijos.

 

Bet tau, ko gero, tai buvo svarbu ir iki karantino, iki pandemijos – žiūrovą, jo buvimą spektaklyje paversti spektaklio dalimi. Didelį dėmesį skyrei būtent bend­ruomenėms tyrinėti: ir „Žalia pievelė“ apie Visaginą, ir „Nežinoma žemė. Šalčia“ apie Šalčininkų rajoną, ir klaipėdietiškos „Jūrinės šviesos“. Žiūrovas spektaklyje tau visad buvo svarbus.

Dokumentikoje apskritai svarbu galvoti apie žiūrovo poziciją. Vis dėlto pasakojame apie realius žmones, ne personažus, nenardome fikciniame, hipotetiniame pasaulyje su kita laiko ir aplinkybių samprata. Čia aplinkybės ir laiko tėkmė – labai arti žiūrovo, tai jo erdvė, žmonės, įvykiai iš jo pasaulio. Tai jautru, nors nebūtinai taip dramatiškai rimta, kaip skamba. O kur jautru, ten susiduriame su etika. Juk etinių klausimų viešumoje pastaruoju metu kyla nemažai, ar ne? Visi štai čia gyvename, tad kodėl turėtume būti atskirai (aktoriai ir žiūrovai) teatre?

 

Ar nėra tuomet pavojaus, kad visi suvienodėsim, kalbėsim apie tą patį? Ir ar neužsinorės žiūrovas, lankydamasis vien dabartį tyrinėjančiuose spektakliuose, istorijos „iš toliau ir iš seniau“, atsidurti kitur, ne čia?

Tas čia ir dabar visada teatre egzistavo, tik šiandien atrodo, kad tam reikia skirti gerokai daugiau dėmesio ir investuoti į aktorių ir žiūrovų ryšį: kartu tyrinėti medžiagą, problemą; ieškoti, kaip vienoje ar kitoje bend­ruomenėje menas rezonuoja.

Girdėjau iš aktorių apie tą naują jausmą: išeini į sceną ir jauti, kad kažkas salėje yra, kažkas į tave žiūri. Kai kuriems patyrusiems aktoriams netgi sugrįžo jaudulys, sceninė baimė. Viliuosi, kad tai leis atsirakinti neatkaltiems ar išmoktiems potyriams.

 

Taip, esu girdėjęs ir iš brolio, ir iš kitų aktorių, kad sugrįžimas į repeticijas buvo nuostabus, nes maždaug nuo lapkričio jų balsuose  girdėjosi desperacija. Tai juk puikiai suprantama – įsivaizduok futbolininką, iš kurio atėmė kamuolį, uždraudė žaisti ir tiesiog pasakė: „Sėdėk.“

Ir žiūrėk fulią. Tik per teliką.

 

Aha, senų rungtynių įrašus.

Kokių 1986 metų.

 

Kai prasidėjo repeticijos, kažkaip visi staiga atsigavo.

Pandemija apskritai suteikė galimybę pasitikrinti, ar tu nori čia būti ir dirbti, ar ne. Atsitraukimas davė progą įsivertinti, ar norisi grįžti į tą virtuvę: gal yra kokių kitų įdomių veiklų? Aš pats spektakliuose lankydavausi dažnai, todėl vienu metu buvo pasidarę baisu, kad nebejaučiu poreikio. Jis tiesiog dingo. Bet esu vis dėlto susijęs su teatru profesine prasme, o štai jei žmonės, mėgę eiti į teatrą, atrado kitų užsiėmimų, kitokią rutiną...

 

Gana dažnai medžiagą, iš kurios vėliau gimsta spektaklio dramaturgija, sukaupi pats ar su kūrybine grupe. O kaip ją pasirenki? Nesu matęs tavo pirmų darbų, bet, manau, nelabai suklysiu sakydamas, kad tau ypač svarbi ta socialinė, bendruomeninė linija – gal tik išskyrus „Teatralą“ Juozo Miltinio dramos teatre, bet irgi su išlygomis? Kas tave tik­rai patrauktų statyti spektaklį ir kas visai nesudomintų?

Skaitant pjeses užknisa kalbos stilius. Nuobodu skaityti taisyklingą pjesę, ir galiausiai kyla noras statyti spektak­lį ne pjesės padiktuota tema, o tiesiog apie ją parašiusį ar išvertusį žmogų...

Man smalsu išsiaiškinti arba ištirti hipotezes apie pjesę. Kartais gera draminė medžiaga man neatrodo aktuali; kartais ji būna nuvalkiota, kartais tiesiog per mažai išmanau kontekstą. Jeigu paprasčiau – man patinka itin paprastų dalykų paradoksai. Kai buityje užuodi kosmosą, kuriame tas žmogus ar bendruomenė gyvena. Tarkime, yra tvarkingai, gerai parašytas literatūrinis kūrinys, įdomiai sudėti draminiai lūžiai ar struktūra. Bet tam, kad tą kūrinį sau norimu kampu kelčiau į sceną, turiu įdėti labai daug išmonės ir vėliau dar prie viso to žiūrovą prijaukinti. Galų gale kūrinys gali virsti didele netiesa, taigi visiškai nėra noro ten su savimi nusitempti nei aktorių, nei žiūrovų. Todėl pasidedi medžiagą ir brandini.

O dokumentinės medžiagos ir temų yra daug. Taip, sunkiau ją atsirinkti. Bet įdomu, kai prieini tą tašką – žinai, kad nežinai; gali apčiuopti, kad yra kažin kas, ko nežinai. Čia ne tai, kad nežinai, kas gyvena miške. Čia tai, jog žinai, kad kažkas, gyvenantis miške, žudo žmones. Bet nežinai – kas. Medžiaga turi būti šiek tiek nepatogi. Tikiu tais procesais, kuriuos išgyvena kūrybinė komanda, kartu dirbdama keletą mėnesių ir paskui per pusant­ros ar dvi valandas pervesdama tuo keliu žiūrovą.

Va koks reikalavimų sąrašiukas. Reikėtų susiprastint.

 

Tau svarbu mąstantis aktorius?

Labai. Mąstantis ir žaidžiantis. Ir kritiškas. Mano atžvilgiu taip pat. Svarbus teatre išmoktas dalykas – komandinis kūrybinis procesas praturtina ir augina; ieškai ir randi kartu tai, ko vienas prie stalo, matyt, neišrastum.

 

Minėjai, kad kartais prireikia išmonės paaiškinti aktoriams tam tikras detales ar niuansus ir nesi įsitikinęs, jog jie suprato. Ar esi susidūręs su nuomone, kad aktoriai nėra labai supratingi? Režisieriaus pokalbiai su aktoriais – ilgai trunkantis procesas?

Kai rengi aktorių atranką, juk kreipi dėmesį ne tik į jų meistriškumą scenoje. Svarbu ir pasaulėjauta, o ji nebūtinai turi sutapti su manąja, ji gali būti konfliktiška. Tai  kartais net intriguoja. Kita vertus, jei aktorius repeticijose daro tik tai, ką aš sakau, kas man rūpi, o jam pačiam nelabai – tada neįdomu. Tada našta.

Man asmeniškai svarbu, ar procesas, į kurį planuoju įsukti aktorių, padės jam augti, savo pasaulyje atrasti ką nors nauja. Todėl smagu dirbti su smalsiais žmonėmis, kurie, net ir turėdami nemažai patirties po susidūrimo su žiūrovais, sako: „Kas čia šiandien buvo? Faina! Įdomu!“

Svarbus savikritiškumas: ar aktorius gali išlipti iš pretenzinės būsenos „mes čia susirinkom kurti meną“ ir tiesiog imtis analizės, kurti ir komandoje, ir savarankiškai, siūlyti savo įžvalgas.

 

O to meno kūrimo yra daug?

Teatras pas mus mitologizuotas, su pervertinimo aura. Tai savaime nėra blogai, tik pamirštami paprasti dalykai – žmonės ateina pasižiūrėti, ką tu veiki. Išeini į sceną ir daliniesi, kaip dirbdamas su komanda medžiagą įkrovei intelektu, kūnu ir emocijomis. Vedi keliu. Man rodos, vietoj teatro vertės iliustravimo daug svarbiau yra dalytis tuo, ką nori papasakoti. Ir jei tai virsta teatru su ta aura – na, gerai. Bet jeigu ateini ir sakai, kad čia dabar bus aura, o tos auros niekas nemato, ryšis neužsimezga.

 

Koks tavo santykis su kūrybine grupe?

Yra tokių scenografų, kompozitorių, kostiumų dailininkų, kurie labai stiprūs kaip autoriai. Bet jie gali daryti tik tai ir nieko kito. Tokį žmogų kvieti tada, kai tau būtent tik to ir reikia. Dažnai, kai dirbu, spektaklis rutuliojasi pakeliui, tad sprendimai priimami dar neturint visos tikslios dramaturginės medžiagos. Tada labai svarbu dirbti su reaguojančiais į pastabas, dalyvaujančiais komandiniame darbe ir lanksčiais žmonėmis. Kai žmonės klauso, girdi ir paskui sako: „Aš tau ką nors pirmadienį atsiųsiu.“ Ir atsiunčia! Gal paskui reikia nedidelių korekcijų, bet šitai yra būtent į reikiamą pusę, tame pačiame pasaulyje. Praeina kiek laiko, paskambina koks kompozitorius ir sako: „Einam į tuščią butą kavos išgerti, kokių nors keistų klausimų užduosiu.“ Smagu.

 

Tada dar du keisti klausimai ir užteks – mūsų tuščiame bute baigiasi kava. Kokia, tavo nuomone, didžiausia Lietuvos teatro bėda? Ir kokie yra Lietuvos teatro privalumai?

Oi, kaip rimta. Lietuvos kultūros – ne tik teatro – problema ta, kad ji nesuformuluota nacionaliniu lygiu. Jos nėra bendroje nacionalinėje Lietuvos politikoje. Nekalbu apie tai, kad kas nors dėl to kaltas, kažko nepadarė... Mes, kaip visuomenė, dar neatsakėme į klausimą, kodėl mums svarbu kultūra ir profesionalusis menas. Ką ji mums duoda, kur realiai matome jos vertę. Ypač profesionalusis menas šiandien gyvena pakankamai atokiai nuo didelės dalies visuomenės. Jos daliai jis tampa sudėtingas, sunkiai suprantamas, atgrasus, nors nesiekia toks būti.

Teatro problema – užsidarymas savo juodoje dėžutėje, kurioje dažnai pamatome, ko nesame padarę, užuot pastebėję, ką turime. Įžvalgi kritika, įsivertinimas, kad kažkas nepavyko, – taip, tai turi egzistuoti. Betgi reikia ir į priekį judėti. Lietuvos teatras – tai ne 5 ar 10 didmiesčiuose dirbančių režisierių, o visų kūrėjų, visų spektaklių, visų Lietuvos teatrinių institucijų visuma. Vienas spektaklis nepakeičia teatro pasaulio iš esmės, keičia kintanti spektaklių visuma. Svarbu suprasti, jog su kolegomis neši tą patį rąstą. Manau, efektyviau yra įvardyti, ką atrandame naujo ir kas mums padeda, nei svarstyti apie tai, ko nepadarėme ar nedarome. Geroji Lietuvos teatro pusė yra ta, kad jis nenužudomas. Nelabai randu dar kokios nors logiškos ir praktinės priežasties eiti ir kurti teatrą, išskyrus norą tiesiog kurti teatrą. Suvokiant to teatro laikinumą.

 

Draugai