Jūratė Visockaitė. Meilė, meilė ir respublika

 Gražiausius klasikinius baletus „Žizel“ ar „Gulbių ežeras“ šiandien galima išleisti į sceną ir būti užtikrintam, kad jie pasiteisins 100 proc., jeigu tavo teatre pagrindines partijas šoks išskirtiniai solistai. Vietiniai ar užsieniniai. Kitu atveju – kai teatre nėra vadinamųjų žvaigždžių – tai bus tiktai savotiška edukacija, meno terapija trupei ir publikai. Irgi neblogas variantas, žinoma.

LNOBT baleto žvaigždžių nėra. Lyginant baletą su opera. Taip pat lyginant su praėjusiais dešimtmečiais, kai dar žvaigždės vardo niekas nevartojo. Yra daug gerų šokėjų. Naujam baleto meno vadovui Martynui Rimeikiui, mano galva, reikėtų užsiimti šia iš pirmo žvilgsnio banalia problema. Bet „Žizel“ premjera (rugpjūčio 27 d.) įvyko – ją repetavo iš Ispanijos atvykusi choreografijos legenda Lola de Avila (g. 1949).

Garsusis antrojo veiksmo vėlių kordebaletas (vilisas mums reikėtų vadinti vėlėmis, teigia Helmutas Šabasevičius) – ak, pro įprasto balto tiulio sijonus aplink juosmenį vos vos prasimuša juoda gedulo spalva! – kėlė drauge ir šiurpą, ir pasigėrėjimą. Tai išties prieš daug metų Adolphe’o Adamo, Jeano Coralli, Jules’o Perrot sukurta šokio simetrija, harmonija, tobulybė. Stropiai atkartojama, iš naujo po milimetrą erdvėje dėliojama, nesikeičianti, stingdanti anapusinio pasaulio grafika. Ir disciplinos grožis. Bravo!

Šiame veiksme – ypač sulėtintose duetų, pakėlimų pozose – „mūsų nacionalinis kadras“ Kristina Gudžiūnaitė-Žizel pasirodė įkvėptai, apgalvodama ir pajusdama kiekvieną liniją. Jos partneris Genadijus Žukovskis-Albertas techniškai pavyzdingai atliko savo nelengvas partijas.

Tačiau pirmame veiksme judviejų pora (itin minkšta ir itin kietas) neįtikino ir, kaip man atrodo, net netiko vienas kitam. Žizel – ir vaikiškai, ir dramatiškai blyški lietuviškų pievų gėlelė – nuskynė ją kažin kas, na, ir kas čia tokio?! Alberto beveik nepastebėjau, išties gerai mačiau tiktai gyvą mūsų teatre dirbančių Jade Longley ir Lorenzo Epifani’o pas de deux, kuris staiga negailestingai (kitų atžvilgiu) žybtelėjo ir prapuolė.

Pastorėjusiame teatro žurnale „Bravissimo“ perskaičiusi „Žizel“ įdomiąją istoriją („...išprotėjimo scenoje Karalli juokdavosi balsu“, „mirkite išskėtusi kojytes, o ne uždėdama jas vieną ant kitos“), ėmiau fantazuoti esanti Dalia Ibelhauptaitė ar Sandra Straukaitė: pirmo veiksmo (antro, šiukštu, neliečiam!) atlikėjai aprengiami vieni neskoningais turkiškais bluzonais, o kiti – auksinio sostinės jaunimo etiketėmis ir – būtinai tuose pačiuose choreografijos brėžiniuose! – suvedami į krūvą po nulinkusiais kartoniniais kaimelio medžiais. Juk ir režisierė štai pasakė: „Tokių merginų bus visada.“ O antrasis anapusinis veiksmas visus vėl sustato į seną vaizdą...

 

Jūratė Visockaitė. Meilė, meilė ir respublika
„Žizel“. Martyno Aleksos nuotrauka.

 

Manau, tokiam karštam šiuolaikinimui ir trupė neprieštarautų, ir spektaklis atgytų, ir prasidėtų nuo pačios pradžios net be žvaigždžių.

P. S. Bet štai Skaidrė Baranskaja „lryte“ parašė, kad per antrą premjerą Olesios Šaitanovos (Kijevo baleto mokykla, nuo 2016 m. dirba mūsų teatre) Žizel sukėlė furorą, spektaklis persimainė.

 

Jūratė Visockaitė. Meilė, meilė ir respublika
„Advokatas“

 

/ / /

Visada stebėjausi, kaipgi homoseksualai apsieina be savo literatūros ir meno, be savo herojų. Va čia tai diskriminacija!

Keista, kad ir pastaruoju laiku, pasirodžius, pvz., Vladimiro Sorokino „Trisdešimtosios Marinos meilės“ vertimui ar Artūro Tereškino „Nesibaigiančiai vasarai“ niekas jų aktyviai nereflektuoja, nepardavinėja per LGBT paradus. Galbūt masinis kino menas užims tuščią nišą? Ir prasidės žmoniškas pokalbis.

Režisieriaus Romo Zabarausko filmui „Advokatas“ noriu paadvokatauti. Nors iš karto sakau: jau vartojamas jo palyginimas su Xaviero Dolano dinamitiniu taip pat šios tematinės pakraipos kinu yra juokingas. Kanados vunderkindas (mūsiškio bendraamžis) sugeba taip susintetinti savo meninį eterį, kad šis tampa identiškas gyvenimo tėkmei. Svarbiausia, jis tampa bendražmogiškas.

Lietuviško filmo realybe bus sunku patikėti, manau, net naiviausiam žiūrovui, reiklios mažumos juo nepasisotins. Nors...

Herojų Mariaus (akt. Eimutis Kvoščiauskas) ir Ali (turkų akt. Doğaças Yildizas) duetas – tipažiškai poliarinis – viduryje filmo pagaliau atveria mums naują zoną. Advokatas atsikvoši nuo savo intymių problemų, Belgrade atranda ir ryžtingu žingsniu įeina į pabėgėlių teritoriją (buvo filmuota tikroje stovykloje). Galiausiai nutaria elgtis neteisėtai ir padėti sirui Ali, kuris prisipažino jam net nesantis gėjus. Atrodo, pabėgėlių drama tuoj ištrauks filmą apie homoseksualų problemas į platesnį horizontą. Tačiau scenaristas R. Zabarauskas nesiplečia, daug ekraninio laiko atiduoda, pvz., nereikalingai turtingos rusės (rusų akt. Darja Jekamasova) istorijai. O komiškas detektyvinis epizodas su svetimu pasu ir taksi sugražina Marių ir Ali į snobišką užstalę su vyrų paburkavimais filmo pradžioje. Herojai neišsuka iš savo paradinių eisenų.

Gerbiamas autoriau, kodėl taip pabrėžiate LGBT atskirtį, kodėl jie ir mes, mes ir jie nesusivienodina ir negyvena kartu po vienu dangumi? O už neaprėpiamą Belgrado padangę su daugiaaukščiais ačiū (operatorius Narvydas Naujalis).

 

Jūratė Visockaitė. Meilė, meilė ir respublika
„Respublika“. Andrejaus Vasilenkos nuotrauka.

 

/ / /

LNDT performansą „Respublika“ (rugsėjo 5 d.), kurį lietuviams apreiškė lenkų režisierius Lukaszas Twarkowskis (g. 1983), žiūrėjau internetu ir ne iki galo. Taip, kaip panorėjau! Pasiryžę akistatai irgi naudojosi jiems išskirta laisve – vaikštinėjo, šoko, gurkšnojo, šnabždėjosi. Ir – vis tiek daugiausia Vilniaus kino klasterio ekranuose – stebėjo tuos „trumpalaikius teatrališkus veiksmus, atliekamus žiūrovo akivaizdoje“ (performansas – „Vikipedija“), nes prie pat ilgo pietų stalo su aktoriais būriu juk neprieisi, o nuogus Martyną Nedzinską ir Valentiną Novopolskį saunoje pamatysi tik pro aprasojusį stiklą.

Sėdėdama tamsioje tikro teatro salėje esi laisvesnė žiūrėti ir manyti, ką nori. O dabar prie kompiuterio buvau priversta ilgai laukti vėluojančio veiksmo, vėliau stebėdama publiką (žalią ir jau gerokai pažaliavusį sostinės jaunimą) jaučiau jos įtampą ir apsimetimą, paprastai tvyrančius meninio renginio atidarymo tūse.

Jeigu branduoliukai nuo šito paviljone išsikerojusio medžio lajos būtų kritę į burną dažniau, ilgiau būčiau po medžiu ir stovėjusi. Tačiau branduolinių teatrinių eskizų (tegul ir su tikriniais aktorių vardais) reikėjo ilgai laukti. Nieko nedarant. Ir tie realūs žiūrovai buvo provokuojami nieko nedaryti, išsituštinti ir priimti jiems protarpiais paberiamą performanso dangaus maną. Kurios maistingos sudėtinės dalys išvardintos anonsuose, ką čia beminėsi.

Taip, teisingai ir puiku, daug iš tų pH susirašiau lapelyje, nors ir šiaip žinojau. Kibirkštys ir būsenos, įskeliamos tarp aktorių irgi buvo šildančios, bet pernelyg trumpalaikės.

Man, kadaise trypčiojusiai ne vienoje senojo mūsų kino filmavimo aikštelėje, žinoma, kilo graudus déjà vu rūkelis... Kas stovi kaip įkaltas kadre, kas už kadro, kas laksto, o kas laukia ir laukia... Bet vėliau iš visos šitos nesąmonės ir nervų tampymo stebuklingai kažin kas sumontuojama (arba ne).

Hm, kilo „Respublikoje“ (ooo, koks pavadinimas!) ir technologinių, mediciniškų, kolonoskopinių etc. asociacijų.

Taip, iš dalies įdomu. Nors man gerokai įdomesnis buvo Oskaro Koršunovo performansas „Eglė, žalčių karalienė“ (2016) uždarytoje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.

Tačiau dar įdomiau skaityti knygą.