Luisa Reisinger. Klausykitės visi: prie dirigento pulto – moterys!

Kaip dvi lietuvių dirigentės užkariauja didžiųjų orkestrų pasaulį ir ryžtingai keičia repertuarą

 

Pastaruoju metu Vokietijoje itin daug dirigenčių užima vadovaujamas pozicijas: Oksana Linyv 2021 m. vadovaus Bairoito festivaliui, Joana Mallwitz yra Niurnbergo filharmonijos muzikos vyr. direktorė, Ariane Matiakh tokias pat pareigas užima Halėje, Anna Skryleva – Magdeburge. O štai Birmingamo simfoniniam orkestrui jau trejus metus vadovauja lietuvė Mirga Gražinytė-Tyla (g. 1986). Įspūdinga ne tik tai, kad moteris staiga išvydome prie dirigento pulto, bet ir tai, kad jos prisiima atsakomybę už institucijas: geba pasirūpinti finansavimu, repertuaru, orkestro partijomis. Įneša permainų į šią muzikos sritį.

Galbūt karjeros siekiančioms muzikantėms vis dar reikia pasitelkti daugiau strateginės nuojautos nei vyrams? M. Gražinytė-Tyla anksti pasirinko netradicinį kelią: ją žavi tai, kas pamiršta, nedažnai girdima. Jau pirmajame „Deutsche Grammophon“ išleistame albume ji dirigavo lenkų kompozitoriaus Mieczysławo Weinbergo kūrinius – tam tikra prasme nuošalės repertuarą. O štai dabar – antrajame – dirigentė eina dar toliau. Albume skamba šiuolaikinės lietuvių kompozitorės Ramintos Šerkšnytės (g. 1975) muzika. Taigi muzika iš M. Gražinytės-Tylos tėvynės? Lyg ir provokacija? Teatre ar literatūroje autoriaus kilmė gali tapti autentiškumo ženklu, tačiau klasikinėje muzikoje kol kas taip nėra: čia dominuoja globalizacija ir skonių unisonas. Visi groja daugmaž tą patį ir daug kas skamba panašiai.

Neatrodo, kad M. Gražinytei-Tylai šis kelias būtų įdomus. Jai rūpi pirmapradžiai dalykai, svarbūs klausimai: „Iš kur atėjau?“, „Kas aš esu?“ O atsakymus dirigentė randa baltų muzikoje. „Mano santykis su R. Šerkšnytės muzika yra labai asmeniškas, – sako ji. – Labiausiai žavi kompozitorės asmenybės ir kūrybos poetiškumas, paslaptingumas. R. Šerkšnytės vardas reikšmingas ir tarptautiniu mastu.“

R. Šerkšnytės muzikos kalba labai spalvinga. Išgirstame ne tiek kietą avangardą, kiek drąsų impresionizmo, postminimalizmo ir džiazinių sąskambių mišinį. Kompozitorės „Vasarvidžio giesmėje“ skleidžiasi ilgos šviesios šiaurės vasaros naktys, harmonijos susilieja kaip ribos tarp nakties ir dienos, garsų paklotėje įsiterpia pavieniai solistų balsai. M. Gražinytės-Tylos diriguojamas „Kremerata Baltica“ orkestras groja preciziškai ir su atsidavimu, atskleisdamas kaleidoskopinį subtilių garsų spektrą.

 

Mirga Gražinytė-Tyla
Mirga Gražinytė-Tyla

 

Giedrė Šlekytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Giedrė Šlekytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Jaučiama, jog dirigentė kompaktinę plokštelę parengė ne vien iš meilės muzikai. Ji neša žinią, atlieka misiją: šiaip ar taip – tai jos tėvynės skambesys. Suvokiame, kad vadovaujamos pozicijos muzikos industrijoje gali pasitarnauti ir kaip didinamasis stiklas, nukreiptas į anksčiau mažai arba išvis dėmesio nesulaukusį repertuarą. Žinoma, lengviau mėgautis sėkme diriguojant Beethoveną, Brahmsą ar Brucknerį (kuriuos dirigentė, žinoma, taip pat atlieka), tačiau gerokai daugiau drąsos reikia leidžiantis į nepažįstamas šalis ir kraštus, egzistavimą įrašų rinkoje nuo pat pradžių susiejant su repertuarų periferija. Lietuva – tik vienas iš pavyzdžių.

Dar neįprasčiau, kad M. Gražinytė-Tyla šia kompaktine plokštele „dalijasi“ su kita lietuvių dirigente Giedre Šlekyte (g. 1989). Sunku net įsivaizduoti, kad karjeros pradžioje būtų šitaip bendradarbiavę tokie ekscentrikai, kaip Kirilas Petrenko ar Teodoras Currentzis. Arba tokios scenos žvaigždės, kaip Andris Nelsonas ar Robinas Ticcia­ti, būtų turėję galimybę priimti į valtį dar nežinomą jaunesnį kolegą. Ne, sunkiai įsivaizduojama ir viena, ir kita. Tai daug pasako apie muzikos industrijos funkcionavimą anksčiau ir dabar. Vyrai pirmiausia rūpinasi savimi, šlifuoja savąjį įvaizdį, o štai šioje srityje išties ilgai ignoruotos moterys mąsto plačiau ir veikia solidariau. Ne visos, žinoma, ne.

G. Šlekytei šis įrašas atveria naujas galimybes. Ji, dirbusi Klagenfurto orkestro kapelmeistere, dirigavusi Drezdeno, Leipcigo, Ciuricho ir Bazelio orkestrams, dabar Lietuvos simfoniniam orkestrui (taigi ne tik dvi dirigentės, bet ir du orkestrai!) diriguoja R. Šerkšnytės oratoriją „Saulėlydžio ir aušros giesmės“, sukurtą 2007-aisiais. Tai pirmasis kūrinio įrašas. Nuo vakaro sutemų per naktį iki ryto aušros. Kaip neprisiminsi Beethoveno per aspera ad astra ar 1989–1990 m. Baltijos dainuojančios revoliucijos, kuri smarkiai paveikė R. Šerkšnytės gyvenimą ir jos, kaip menininkės, darbą.

Kad ir kaip būtų, Europos šalys ir jų muzika susijusios daug glaudžiau, negu mums bando įteigti rinka. Šis albumas bet kuriuo atveju tai įrodo.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, 2019-11-20, Nr. 48

Draugai