Lapkričio 17 d. Lietuvos operos ir baleto teatras išpildė mano svajonę – surengė tarpdisciplininį simpoziumą, skirtą visokeriopai tyrinėti, pažinti ir aptarti žmogaus balsą. Šis susibūrimas buvo tikra dovana balso mylėtojams ir praktikams. Pirmojo tokio simpoziumo pavadinimas „Žmogus kuria balsą“ – tai nuoroda į galimybę žmogui pačiam jausti, išmanyti ir valdyti savo balsą, ir ši galimybė teikia vilties.

Kodėl žmogus jaučia baimę? Labiausiai gąsdina nežinia. Bijau dainuoti, nes niekada nebandžiau, nežinau, kaip tai daryti arba buvau įskaudinta neva žinančių geriau... Savo balso naudojimas – intymus procesas, dažnai apgaubtas mistikos šydu, apipintas įvairiomis klišėmis. Tai apnuoginantis susitikimas su savimi, savo tikrojo aš pažinimas. Priartėti ir pažvelgti į sielą per balsą gali būti jaudinančiai sunku. Priklausomai nuo žmogaus vaikystės patirčių, kelias į laisvą balsą ir mėgavimąsi savo kalbančiu ir dainuojančiu balsu gali būti trumpesnis ar ilgesnis. Balso simpoziumo tikslas – nutraukti šydą. Smagu gauti teorinių žinių, kaip veikia balso mechanizmas ir kaip jis sąveikauja su aplinka, tuomet kuo daugiau praktikuotis ir stebėti tirpstančią baimę. 

 

 

Simpoziume net trys medikai skaitė pranešimus apie balso aparatą. Renginio organizatorė, simpoziumo siela, gydytoja otorinolaringologė Austėja Pečeliūnienė pristatė temą „Balso nuovargis“. Pasak Austėjos, ši tema moksliniu požiūriu kiek apleista, nes sunku atlikti tyrimus su žmonių balso klostėmis ir gerklomis, tačiau visada gaunama daug skundų dėl balso nuovargio, daugiausia iš dainininkų ir kitų balsu besinaudojančių žmonių, todėl prieš metus specialistai pagaliau suformulavo oficialią sąvoką: „Balso nuovargis – jausmas, kad dainuoti ar kalbėti reikia daugiau pastangų.“ Nuovargis dažniausiai yra didelio krūvio pasekmė, galinti pasireikšti aiškiu užkimimu ir kitais akustiniais pokyčiais, taip pat vizualiais gleivinės pokyčiais. Įdomu, kad balso nuovargis skirstomas į objektyvų atlikimo nuovargį, kai sumažėja balso lankstumas, jėga ir diapazonas, o tai tiesiogiai veikia pasirodymą (dainininkų, aktorių, mokytojų, dėstytojų, diktorių, laidų ar renginių vedėjų etc.), bei subjektyvų, kai jaučiame nepatogumą gerklų srityje. Nuovargis kyla veikiamas nuotaikos, scenos baimės, skausmo, bendro organizmo nuovargio ir pan. Jis pasireiškia krenkštimu, gumulo pojūčiu gerklėje. Gyvenant aktyviai ryškių emocijų išvengti sudėtinga, tačiau norėdami sumažinti balso nuovargio riziką, turėtume kiek įmanoma geriau savimi rūpintis. Tuo labiau kad gerklų sritis daugeliui žmonių yra ypač jautri stresui. Tikėtina, jog balso nuovargiui įtakos turi ne tik psichologinės, bet ir fiziologinės priežastys. Man buvo įdomu išgirsti apie hipoksiją – audinių deguonies badą, kylantį dėl per didelio balso krūvio.

Kiekvienas žmogus gana greitai gali ištirti, ar jo balsas yra patyręs nuovargį. Tereikia pabandyti tyliai padainuoti aukštas natas – jeigu pavyksta, vadinasi, viskas gerai, o jeigu nepavyksta, tikėtina, tai balso nuovargio pasekmė, kuri turėtų praeiti pailsėjus. Balso klosčių atsistatymas trunka nuo kelių iki keliolikos valandų. Garsus balso mokslininkas foniatras Ingo R. Titze’as, atlikęs 2 valandų garsaus skaitymo tyrimą su 72 mokytojais, padarė išvadą, kad „atsistatymo po patirto balso nuovargio trajektorija sutampa su lėtinių žaizdų gijimo trajektorija“. A. Pečeliūnienė akcentavo, jog bet kuris uždegiminis faktorius, pvz., rūkymas ar virusinė infekcija, gali padidinti nuovargio tikimybę, nes gleivinė tuo metu labiau pažeidžiama. Jos teigimu, „dainininkams labai svarbu apgalvotai planuoti balso ir poilsio strategijas“. Iš tikrųjų žmogus, norintis kurti sėkmingą gyvenimą, turėtų mokytis kontroliuoti emocinį intelektą, rūpintis viso kūno ir balso sveikata bei higiena.

Balso chirurgė, otorinolaringologė prof. Rūta Pribuišienė skaitė pranešimą „Profesionalaus balso apsauga“, kuriame aptarė balso susidarymo sistemas, balso ir kalbos sutrikimų priežastis, ankstyvąją balso sutrikimų diagnostiką, gydymą bei balso sutrikimų prevenciją. Vieni vertingiausių pastebėjimų: visą gyvenimą būtina lavinti taisyklingą kvėpavimą (tai padarysime atlikdami įvairius kvėpavimo pratimus, aktyviai mankštindamiesi ir sportuodami) ir išmanyti, kaip balsą veikia įvairios organizmo ligos (gerklų, plaučių, rezonatorių, artikuliacinių organų ligų, klausos sutrikimas ir hormonų disbalansas), pavyzdžiui, daugelis yra susidūręs su skrandžio opomis ir refliuksu, tačiau ne visada susimąsto, kad tai tiesiogiai veikia mūsų balsą, nes kylantis rūgštus skrandžio turinys „užpila“ balso klostes ir trukdo joms tinkamai glaustis, tinkamai veikti. Skrandis susijęs su mūsų emocijomis ir yra itin jautrus stresui. Labai svarbu pabrėžti, jog dar viena daug kam pažįstama virusinė infekcija, sukelianti laringitą, t. y. dalinį arba visišką balso praradimą, antibiotikais negydoma. Toliau prasidėjo siaubo filmas su gydytojos Rūtos vardinamomis pačiomis baisiausiomis žmogaus negandomis: balso plyšio nesandarumas, gleivinės paburkimas, hiperventiliacijos sindromas, kūno dalių tirpimas, dusimas, afonija, balso klosčių paralyžius, polipai ir galiausiai – balso klosčių vėžys. Palinkėkime vieni kitiems balso ramybės.

Balso ligų ir patologijų puota ėmė skaidrėti scenoje pasirodžius prof. Virgilijui Ulozui, kuris turi didžiulę mikrochirurginių balso klosčių operacijų patirtį ir į baisius dalykus geba žvelgti viltingai ir netgi su subtiliu humoru. Mano džiaugsmui, jis puikiai žino ir švenčia Pasaulinę balso dieną kiekvieną balandžio 16-ąją. Tiesa, jo tema „Balso ligų ištyrimo metodai ir gydymas“ sukėlė nerimo bangą jautrios publikos gretose – ypač klausimas: „Chirurginis gydymas – ar tai karjeros pabaiga dainininkui?“ Įdomu, jog pirmą sykį balso klostės buvo pamatytos 1860 m., kai daktaras Johanas Nepomukas Czermakas kišo pacientui į gerklę sidabrinį šaukštelį ir stebėjo šaukštelyje balso klosčių atvaizdą. Vėliau atsirado veidrodėlis su apšvietimu ir kita moderni įranga. Ruošdamasis šiam pirmajam solo pasirodymui Operos ir baleto teatre V. Ulozas svarstė, ar rodyti publikai šiurpias balso ligų fotografijas: „Tai, kas vyksta teatro scenoje... juk ten kas vakarą arba kažką pasmaugia, ar nuduria peiliu, ar nunuodija, ar pats nusinuodija... tokios dramos ir tokios baisybės... Taigi tai, ką matom mes, gydytojai, yra švelnu, gražu, pagaliau mes gydom, išgelbstim.“ V. Ulozas pristatė balsui išsitirti skirtą programėlę „VoiceScreen“, kurią galime atsisiųsti visi, o programėlės šūkis: „Tavo balsas – tai tu. Saugok savo balsą ir savo sveikatą.“

Vienas įdomiausių šio simpoziumo pranešimų – dainininkės ir mokslininkės Brigitos Bublytės „Balso kaukės“. Jau daugel metų balso tembrą ji yra pasirinkusi kaip atskaitos tašką. Kas yra balso tembras? Kodėl jis laikomas vienu svarbiausių, informatyviausių balso aspektų? Balso tembras yra subjektyvus balso parametras kartu su trimis objektyviais (garso aukščiu, stiprumu ir ilgiu). Objektyvius parametrus galima išmatuoti įvairiais aparatais, o balso tembro – ne. Tembras tarsi banga, kurią girdime, jaučiame, bet nematome. Taigi apie tembrą įdomiausia kalbėti. Jis labiausiai iš visų balso parametrų veikia klausytoją. Balsas atspindi žmogaus poreikį valdyti, skriausti, demonstruoti pranašumą ir galią. Brigita sako: „Valstybių kolonizatorių (pvz., ispanų, rusų, britų, prancūzų, portugalų) kalba fokusuojasi arčiau ir skardžiau, o kolonizuotos šalys (viena iš jų – Lietuva) kalba tyliau, švelniau, dusliau.“ Turbūt ne sykį esame tartum pasąmoningai jautę kito žmogaus didesnį pasitikėjimą savimi, aukštesnę savivertę, norą save teigti, užgožti šalia esančiuosius. Išgyvename nemažai asmeninių dramų, tačiau dar stipresnės pasekmės susiklosto poreikiui uzurpuoti pasklidus pasauliniu mastu. Kai vyksta tam tikrų emocinių būsenų pasikartojimas, formuojasi kolektyvinė pasąmonė. Įdomu: tautai būdinga emocija „įauga“ ne tik į kraują, bet ir į balsą. 

Tembras skirstomas į tris dalis: 1. Individualus tembras – pagal jį atpažįstame kiekvieną žmogų; 2. Tautai, šaliai būdingas tembras; 3. Tam tikrai etninei tradicijai būdingas tembras, „pavyzdžiui, opera, barokas, kamerinė muzika – visi tie tembrai truputį skiriasi, ir aš žvelgiu į kiekvieną stilių arba tradiciją kaip į kitą pasaulį, kuriame dainininkas, tam, kad būtų išgirstas, „įsipaišytų“ į tą pasaulį, turi pakeisti tembrą, pritaikyti jį vienam ar kitam stiliui. Klasikoje jis turi naudoti tam tikrą vokalinę techniką, kad galėtų atlikti sudėtingus kompozitorių kūrinius ir būtų girdimas garsiau negu orkestras, taigi reikia išties labai preciziškai mokytis, kaip užsidėti tą operos solisto kaukę ir išgauti klasikinį tembrą“. 

Balso simpoziumas suteikė daug žinių muzikos profesionalams, kryptingai, nuolatos lavinantiems balsą, tačiau jis naudingas ir visiems kitiems. Žmogus gimdamas atsineša tam tikrą savo balso komplektą, tik jam būdingų balso bruožų visumą, tačiau jausti ir sąmoningai valdyti, t. y. kurti savo balsą, gali kiekvienas, tiesiog reikia to mokytis. Balso pajutimas yra gyvenimiškas procesas, pasak Brigitos, balso stebėjimas netgi yra paprastas, nes „balsas gali būti kasdienybės dalis, švenčių dalis, darbo dalis. Tuo labiau balsas yra svaiginimosi priemonė. Tik labai gaila, kad radijas ir televizija šią priemonę išstūmė“. Narkotikų vartojimas – žmonijos rykštė. Tik kam svaigintis taip brangiai, jeigu galima apsieiti pigiau? Viskas, ko jums reikia, tai giliai pakvėpuoti, pasivaikščioti miške, pakratyti kūną. Ir visa tai nemokamai. Žmonės nuo senų senovės sukurdavo, o gal tiesiog atrasdavo natūralių svaiginimosi būdų, kurie tapdavo ritualų dalimi. Ar egzistuoja balso, kaip svaigaus eliksyro, receptas? Brigita kruopščiai ruošiasi ir planuoja išleisti monografiją apie balsą. Monografijoje taip pat rasime ir skyrelį apie balsą, kaip apie svaiginimosi priemonę. Šio leidinio laukiu kaip Kalėdų.

Balsas – subtilus, nepačiupinėjamas, stebuklingas reiškinys, gimstantis viduje ir plevenantis ore, kiekvieną akimirką gaudantis visas mūsų emocijas ir jas išreiškiantis, perduodantis ir gal netgi dažnai nuo tų emocijų kenčiantis. Jeigu džiaugiuosi, girdite tai mano balse. Jeigu liūdžiu, pavydžiu, skubu, stebiuosi, vilioju, dvejoju, esu pavargusi ar abejinga – girdite tai mano balse. Balsas žino viską, žinojimas yra balse. Balso stygos reaguoja į kiekvieną minties virptelėjimą.

Žmogus tavimi keikiasi, tavimi meldžiasi, tavimi rėkia ir verkia, tavimi liepia, tavimi nuolat prašo, netgi maldauja, kartais ir atsiprašo. Jau tiek daug tave tyrinėjome, fotografavome, spoksojome į tave budria laringoskopo akimi. Bet tavo dieviškumo mums niekada nesuvokti. Dėkoju už galimybę tavimi giedoti. Giedojimas gydo. Balso puota tęsiasi. 

 

 

 

Milda Arčikauskaitė – dainuojanti, šokanti, žoliaujanti.