Raimonda Žiūkaitė. „Gaida“ – labiau cool nei strange (II)

Tolesnis „Gaidos“ repertuaras jau buvo labiau cool nei strange: leng­vesnis (platesnei publikai) ir spalvingesnis, įvairesnis (tarpdiscipliniškas).

Spalio 28 d. atšvęstas JAV kompozitoriaus postminimalisto, dirigento, rašytojo Johno Adamso 70-metis. Filharmonijoje jo kūrybai skirtas vienas koncertas, kuriame atlikti prieš 3 dešimtmečius parašyti kūriniai. Būtent tais laikais įvyko tiesioginė jo ir maest­ro Juozo Domarko akistata: 1988-aisiais Lietuvos nacionalinis simfoninis orkest­ras Sank Peterburge sugrojo J. Adamso „Harmonielehre“ (1985), stebint pačiam autoriui. J. Domarkas šį kūrinį pavadino etaloniniu orkestro galimybių įrodymu. Etaloninis jis gali būti ir kompozitoriams – partitūrą studijavau rašydama diplominį kūrinį simfoniniam orkestrui. Svarbią J. Adamso kūrybos dalį sudaro politinių ir humanistinių tematikų operos, tad koncerte atliktas fokstrotas orkestrui „Pirmininkas šoka“ iš „Grammy“ pelniusios operos „Niksonas Kinijoje“ (1987). Koncertas užbaigtas dar vienu žinomu kūriniu „Grand Pianola Music“ (1982) dviem fortepijonams (Rūta Rikterė, Zbignevas Ibelhauptas) ir orkestrui.

 „Between Music“ koncertas „Aquasonic“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Spalio 29 d. parodytas multimedinis spektaklis „Sculpt“ perkusininkui ir interaktyviai sąsajai (2015). Projekto vadovas Philippe’as Spiesseras mūvėjo pirštines su jutikliais, kurie vaizdo ir garso kompiuterine sąsaja „GeKiPe“ leido jam nematomais instrumentais atlikti José Miguelio Fernandezo kompoziciją „Hypersphère“ ir Alexanderio Verto „Le Silence“. Ore valdomi garsai – ne ritminga šokių muzika ir net ne grynai perkusiniai, o subtilūs triukšminiai: „Hypersphère“ dalyje tarsi mojuotų nematomu šviesos kardu iš „Star Wars“, o „Le Silence“ dalis mąslesnė, sakralesnė, gestai atskirti pauzių. Vyksmas gan lėtas, palydimas Thomaso Köppelio vaizdo projekcijų. Įdomi paralelė: gesto ar vaizdo siejimo su garsu principais veikė ir XX a. pirmoje pusėje Rusijoje sukurti tereminas ar ANS sintezatorius.

Spalio 30 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje tvyrojo susikaupimas, net šventinė atmosfera – jauteisi dalyvaujanti vienos žinomiausių vokalo grupių pasaulyje – „Theatre of Voices“ – koncerte. Meno vadovas ir dirigentas, – sakyčiau, garsiausio vokalinio ansamblio „Hilliard Ensemble“, prieš keletą metų pasirodžiusio ir „Gaidoje“, įkūrėjas, vokalinių ansamblių specialistas Paulas Hillieras. Jam persikėlus į Daniją, „Theatre of Voices“, gimęs Amerikoje, tapo daniškas. Ansamblio repertuare gausu šiuolaikinių kompozitorių kūrinių – šį vakarą skambėjo vadinamojo šventojo minimalisto Arvo Pärto ir festivalio lankytojams jau pažįstamo Davido Lango (abu panašūs repetityvumu, susikaupimo nuotaika, minorinėmis harmonijomis) kūryba, prie kurios atlikimo jautriai prisidėjo „ArtVio“ styginių kvartetas. Išgirdome porą 1984-ųjų A. Pärto opusų: „Ein Wallfahrtslied“ baritonui ir styginių kvartetui bei „Es sang vor langen Jah­ren“ altui ir styginių porai – smuikui ir altui (įdomu, kad jais griežė sutuoktiniai!). Monotoniškame D. Lango „Ark Luggage“ sopranui (Else Torp) ir styginių kvartetui (2012) labiausiai įsiminė ir smalsumą kurstė violončelininko Povilo Jacunsko skaičiavimas balsu. Pasirodo, tai 92 dalykų sąrašas, kuriuos Nojus pasiėmė su savimi į laivą.

Visi kolektyvo nariai kartu su vadovu scenoje pasirodė tik per paskutinį kūrinį, jiems parašytą bei Pulitzerio premiją D. Langui pelniusį „Little Match Girl Passion“ (2007) keturiems balsams ir mušamiesiems (kiekvienas iš dainininkų atsakingas ir už kurį nors mušamąjį – didįjį būgną, varpus, antikines lėkštutes, metalofoną) pagal kolektyvo tėvynainio, danų rašytojo J. Ch. Anderseno pasaką „Mergaitė su degtukais“. Pasija – Jėzaus kančios istorija, tačiau D. Langas, dėliodamas keleto autorių tekstų koliažą, vietoj Jėzaus kančios pasakoja apie mažos mergaitės kančią, kupiną tikėjimo. Kūrinys jautrus, skaidrus, kartais naudojamas įdomus dainavimo tarsi mikčiojant efektas, muziką paspalvina perkusijos garsai.

Kitas labai panašios nuotaikos koncertas vyko lapkričio 2-ąją. Choras „Jauna muzika“ (vad. Vaclovas Augustinas) tamsos gaubiamoje Šv. Kotrynos bažnyčioje atliko D. Lango kūrinių programą. Tai buvo „Again (after Ecclesiastes)“ besileidžiančių tercijų žingsniais; „I Lie“ iš kylančių skirtingo kiekio natų frazių; dalys iš jau girdėto ciklo „The Little Match Girl Passion“; „For Love Is Strong“; ir labiausiai įsiminęs „Just (after Song of Songs)“ (gal todėl, kad skambėjo filmo „Jaunystė“ garso takelyje?), kuriame choras papildytas violončelės, alto ir perkusijos garsais.

Šie du koncertai nesudomino naujovėmis, įmantriais techniniais ar kompoziciniais sprendimais, bet puikiai pritiko Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių susikaupimui.

„Gaidoje“ kasmet tradiciškai gauname minimalizmo. Lapkričio 3 d. jo dozę pateikė perkusininkų kvartetas iš JAV „Sō Percussion“, atlikęs iki kaulų minimalistinius Steve’o Reicho „Mallet Quartet“ ir „Marimba Phase“, atmosfe­riškesnį Bryce’o Dessnerio „Music for Wood and Strings“, kuriame strykais griežiama ar lazdelėmis grojama per stygas, ir D. Lango „The So-called Laws of Nature“, skambantį lyg bažnyčių varpai ir varpeliai, kol neprisideda būgnų sluoksnis.

„Sō Percussion“

Lapkričio 4 d. sausakimšoje Filharmonijos salėje pasirodė LNSO, jam dirigavo iš 2015-ųjų „Gaidos“ pažįstamas Christopheris Lyndonas-Gee (jau kelerius metus bendradarbiaujantis su LNSO, o prieš dešimtmetį dirigavęs O. Narbutaitės Ketvirtosios simfonijos pasaulinę premjerą). Koncerto pradžioje atliktos dvi lietuvių autorių pasaulinės premjeros. Abu kompozitoriai, atrodo, negalėtų turėti nieko bendra, bet viena sąsaja vis dėlto yra – abu studijavo pas Ričardą Kabelį, kurio mokykla įdiegia racio­nalią komponavimo prieigą, konst­ruk­tyvumą, struktūrinį mąstymą.

Tomas Kutavičius, iš pradžių nardęs džiaze, vėliau studijuodamas kompoziciją, pasisėmė ir racionalaus, sisteminio komponavimo įgūdžių. „Mąstanti nend­rė“ simfoniniam orkestrui skirta džiazmeno, bosinės gitaros virtuozo Jaco Pastoriuso atminimui. Pirmą kūrinio pusę vyksta nuoseklus dinaminis augimas nuolat pasikartojančiais, lyg skudučių sutartinė motyvais. Staiga lūžis – prasideda gan svetima antroji dalis: solo mušamieji suduoda ritminius motyvus, prie jų po truputį jungiasi likęs orkestras, grojami džiazo ritmai. Vis dėlto skambėjo komiškai, nerangiai: tai, ką gali sugroti vienas džiazo pianistas ar bosistas, ne taip sklandžiai pavyksta keliasdešimčiai smuikininkų. Be to, tokiems smagiems ritmams trūko būgnų pagrindo, galėjusio suteikti pulso, draivo. Būtent todėl viskas tarsi stovėjo vietoje. Na, kūrinys bent jau buvo kitoniškas ir išsiskyrė iš daugelio įprastų, melancholiškai tįstančių opusų.

Jauna Prancūzijoje gyvenanti kompozitorė Justina Repečkaitė kūrinio „Cosmatesque“ struktūrai idėjos šįkart sėmėsi iš viduramžiškos geomet­rinių formų mozaikos. Kompozitorė, preciziškai apskaičiavusi, muzikinėmis struktūromis dažnai paverčia architektūrines struktūras. Precizika, ko gero, būtų žodis, geriausiai nusakantis kompozitorės stilių, kuriam būdingi temb­ro išieškojimai, formos griežtumas, perfekcionizmas. Šis kūrinys sudarytas iš tąsių, spengiančių, veriančių garsų, kuriems kartais įdurdavo aštrios, akcentuotos atakos. Lyg būtų skenuojama mozaika. Pasigirsta ir mikrointervalų, glissando. Kulminacijai artėjant, plečiamas orkestro diapazonas, ryškėja varinių pučiamųjų tembras. Bet tuomet perkusijų linijos, turėjusios „simboliškai sunaikinti muzikinę mozaiką“, skambėjo kaip tarškėjimas statybose ar daužymas į radiatorių – vienintelis nesusiklausęs tembrinis sprendimas šiaip jau rafinuotame audinyje.

O koks 2017-ųjų „Gaidos“ koncertas be D. Lango kūrinio! Paskutinis iš 17-os festivalyje skambėjusiųjų tapo „Man Made“ (2013) – koncertas keturiems perkusininkams („Sō Percussion“) ir orkestrui. D. Lango sumanymu orkestro perkusininkai pasitelkiami kaip solistų ir orkestro vertėjai. Pagrindinis dėmesys vis dėlto krypsta į perkusininkus-solistus, esančius scenos priekyje ir muzikavimui naudojančius netradicinius objektus. Pradžioje perkusininkai spragsi vytelėmis, t. y. vieną po kito lauždami pagaliukus sukuria ritmą ir tada jau meta šipulius žemėn. Genialumas – tai paprastumas! Vėliau jie pereina prie butelių. To neužtenka, imasi daužyti statines, o jos skamba tik­rai galingai. „Užtenka...“ – pasigirsta nukankintas balsas salėje po statinių kanonados. Lyg išgirdę perkusininkai pagaliau pereina prie įprastų inst­rumentų – marimbos, ksilofonų, būgnų. Kūrinio garsumo lygis tikrai aukštas.

Vis dėlto šio renginio masalas buvo Lukas Geniušas ir A. Pärto koncertas fortepijonui ir orkestrui „Lamentate“ (2002). „Pagaliau išgirsime, ko atėjom“, – džiaugiasi klausytoja man už nugaros. Tačiau tai išties netipinis fortepijoninis koncertas. Lukas groja atsargiai, greit atitraukdamas rankas nuo klaviatūros, išjausdamas kiekvieną natą. „Kai mažai garsų, sunku atlikti, nes nėra už ko pasislėpti“, – spaudos konferencijoje prisipažino pianistas. Kūrinys labai tylus, nuobodus, lėto vyksmo. Meditatyvumas yra kūrinio esmė, bet ilgiau nei pusvalandį trukęs opusas į atitinkamą būseną manęs taip ir nepanardino. Nejutau muzikos tėkmės, labai gražių momentų buvo tik pora, be to, kliuvo, kaip tyčia, solinių epizodų turinčių varinių pučiamųjų nestabilus grojimas.

Lapkričio 5 d. Nacionalinio dramos teatro scena buvo šlapia. Čia turėjome unikalią galimybę pamatyti povandeninį koncertą „Aquasonic“ (2016), sukurtą danų kompanijos „Between Music“. Iš tamsos vienas po kito išnyra apšviesti akvariumai, juose panirę muzikantai, grojantys tai po vieną, tai visi kartu. Grojama rami, ritminga muzika, kuriai atlikti tokiomis sąlygomis buvo pagaminti specialūs instrumentai. Perkusija skamba įprastai, anglies pluošto smuikas šaižiai, išgirstame ir dainavimą! Garsas virpa, kartais tai pusiau gargaliavimas. Taip pat buvo naudojami ir kiti garsai: tankaus kvėpavimo, braukymo per akvariumo stiklą. Dar kitų nemuzikinių garsų (į vandens cilindrus leidžiamo oro burbuliavimas ar nuo lubų purškiamo lietučio) intarpai atskiria muzikines dalis. Reginiui pasibaigus ir penkiems permirkusiems atlikėjams išsiropštus iš vandens, aidėjo audringos ovacijos. Kaip jie taip ilgai išbūna nekvėpavę ir kaip dainininkės neprigeria vandens, man lieka paslaptimi.

Galiausiai, lapkričio 7 d. į Šiuolaikinio meno centrą minią klausytojų pritraukia japonų menininkas Ryoji Ikeda. Mano horizonte šis menininkas sušmėžavo dar per bakalauro studijas, kai dėstytojas atkreipė dėmesį į jo kūrybos metodą – dabar vizualiuosiuose menuose madingą glitch (meninė praktika, kai gedimas, trukdžiai pasitelkiami estetiniams tikslams, R. Ikedos atveju, nepageidaujami triukšmai paverčiami muzikine medžiaga).

R. Ikedą apšildė svarbi Lietuvos akademinės elektroninės / audiovizua­linės muzikos scenoje figūra Vytautas V. Jurgutis, kuris yra ir „Gaidos“ organizatorius. Jo ir vaizdo menininko Vaclovo Nevčesausko audiovizualinis kūrinys „Metroscan“ (2010) įkvėptas futuristinio megapolio įvaizdžių. Jį sudaro kelios dalys, kvazinaratyvas: skambant drone su triukšminių motyvų trupiniais, ekrane banguoja įvairspalvių neoninių girliandų jūra. Staiga perjungiama į triukšmingą glitch padalą tiek vaizde (trikdžiai TV ekrane), tiek muzikoje (R. Ikeda!). Vėliau suskamba dar kita dalis, muzikoje atsiranda pastovus ritmas, o vaizdai minimalistiškesni.

R. Ikedos audiovizualinis performansas „Supercodex“ (2013) prasideda pokšėdamas. Kylantis garsas, lydimas greitėjančio vaizdo, užgriūva vienalyte nespalvota ataka, pojūčiai bombarduojami iš glitcho (triukšmų) sudarytais pulsuojančiais, laužytais ritmais ir mirgančių vaizdų uraganu, kol ekrane pasirodžiusios spalvos praneša apie pabaigą.
„Metroscan“ – vykęs bandymas priartėti prie to, kas daroma pasaulinių žvaigždžių – po R. Ikedos koncentrato atrodė jau kiek padrikas. Tuomet supranti: nors „Metroscan“ pernai apkeliavo Aziją, azijietis R. Ikeda reguliariai keliauja po visą pasaulį jau turbūt ne vieną dešimtmetį.

Taigi, kuo ypatinga 2017-ųjų „Gaida“? Išgirdome itin daug D. Lango kūrybos. Tokio išskirtinio dėmesio nepateisintų vien jo 60-metis, svarbiau, kad kompozitorius turi litvakiškų šak­nų – jo seneliai žydai kilę iš Lietuvos. D. Lango kūryba, lyginant su kitais „Bang on a Can“ nariais, minorinė, švelnesnė. Beje, jis deklaruoja: turėti pastovų stilių komerciškai apsimoka, bet tuomet visi kūriniai vienodi, ir tai nuobodu... Vis dėlto jo stilius gana aiškus.

Festivalį taip pat lydėjo mitų griovėjo įvaizdis (ir tai buvo ne vien Juozo Milašiaus pasirodymas). Anot D. Lango, šiuolaikinis kompozitorius – klasikinės muzikos mitų griovėjas. Galop, bent jau pastaraisiais metais „Gaida“ džiugina įžymybėmis, svarbiais šiuolaikinio aktualiosios muzikos pasaulio atstovais (festivalyje jau apsilankė kone visi žymiausi minimalizmo ir postminimalizmo atlikėjai).

Draugai