Rusnė Mataitytė. Dueto meilės kančios

Petro Kuncos nuotrauka

Birželio 10 d. Vilniaus festivalis klausytojus pakvietė į išskirtinį jaunos, bet tarptautinį pripažinimą jau pelniusios smuikininkės Dalios Kuznecovaitės ir Lietuvos nacionalinės premijos laureato Petro Geniušo koncertą. Programa buvo nepaprastai įdomi ir ambicinga. Klasikinio smuiko repertuaro šedevrai: G. Tartinio sonata „Velnio treliai", F. Schuberto Fantazija C-dur, lietuvių postromantizmo klasiko V. Jakubėno Melodija-legenda ir C. Francko sonata A-dur.
G. Tartinio Sonata (F. Kreislerio redakcija) yra vienas žymiausių ir smuiko virtuozų mėgstamiausių kūrinių. XX a. pradžioje susiformavusi atlikimo tradicija stilistiškai yra labai nutolusi nuo baroko epochos ir veikiau primena romantikų kūrinius. Dalia Kuznecovaitė demonstravo visus rusiškos smuiko mokyklos privalumus: puikų sodrų garsą, virtuozinių štrichų įvairovę, stabilią intonaciją, įspūdingą instrumentinę techniką,
F. Schuberto fantazija C-dur, sukurta paskutiniaisiais gyvenimo metais, pasižymi išskirtiniu sudėtingumu. Kūrinys parašytas tuo metu Vienoje viešėjusiam Bohemijos smuiko virtuozui Josefui Slavikui, kuris pirmasis ir atliko šį opusą. Bet vėliau dėl techninio sudėtingumo ir daugiaprasmio muzikinio turinio Fantazija ilgus metus buvo beveik neatliekama. Smuiko partija yra taip nerangiai, ne smuikininkiškai parašyta, kad kartais net kyla abejonių: arba Schubertas gerai nežinojo smuiko galimybių, arba tiesiog ignoravo techninius instrumento apribojimus. Fortepijono partija irgi nenusileidžia savo virtuoziškumu ir primena „Wanderer" („Klajūno") fantaziją fortepijonui. Atlikėjai turi balansuoti ant išoriškai efektingo virtuoziškumo ir kamerinio, subtilaus muzikavimo ribos, bandant tuos abu polius suderinti, nes tik taip atsiskleidžia F. Schuberto muzikos pilnatvė. Manau, atlikėjams tai puikiai pavyko. Nuo pat pirmų, paslaptimi alsuojančios įžangos taktų jautėsi begalinė įtampa, kuri padėjo sukurti šio nepaprastai sudėtingo kūrinio skambesį, pilną nerimo ir nuostabios lyrikos.
V. Jakubėno Melodija-legenda – vienas iš nedaugelio lietuvių smuiko literatūros šedevrų – buvo atlikta labai moderniai, atsisakant didelių romantinių-lyrinių nukrypimų, bet daugiau orientuojantis į šio kompozitoriaus-novatoriaus reikšmę lietuvių muzikos istorijoje. Jaučiau, kad šiai interpretacijai stiprios įtakos turėjo Petro Geniušo savitas šios muzikos girdėjimas.
C. Francko sonata A-dur užima ypatingą vietą pasaulinės muzikos istorijoje ir paties kompozitoriaus kūryboje. Ji buvo parašyta belgų smuiko virtuozui E. Ysaÿe ir įteikta jo vestuvių proga. Legendinis smuikininkas tą pačią vestuvių dieną ją svečiams ir atliko! Paskui dar 40 metų grieždavo koncertuose. Dėl šio intensyvaus propagavimo C. Franckas pateko į pasaulio muzikos istoriją kaip vienas didžiausių kompozitorių. Sonatos muzikinis stilius jau nėra grynasis romantizmas, jei lygintume su Chopinu arba Lisztu. Jį galėtumėm laikyti impresionizmo pranašu. Bet ir tai nebūtų visai tikslus jo stiliaus apibrėžimas – C. Francko stilius visiškai originalus. Muzika kupina egzaltuoto religinio jausmo, vidinės jėgos. Gal tik ketvirtoji dalis primena liaudiško stiliaus kanoną, kuris pamažu išauga į liepsningą finalą.
Sonatą Dalia Kuznecovaitė ir Petras Geniušas kiekvienas girdėjo savitai ir labai skirtingai. Tai neabejotinai susiję ir su skirtinga artistų gyvenimo patirtimi. Kartais jautėsi šių svetimų pasaulių tarpusavio trintis. Bet taip pat tai buvo ir įdomaus, konfliktiško muzikinio veiksmo pagrindas. Įtaigiausia man pasirodė trečioji Sonatos dalis Recitativo-fantasia, kur vyko tikras smuiko ir fortepijono pokalbis, kraštutinai dramatiškas, pilnas skausmo ir nežemiško grožio.
Koncerto pabaigai duetas nuostabiai pagrojo F. Kreislerio valsą „Meilės kančios". Tai buvo tikras ansamblinio muzikavimo perliukas – subtilus ir be galo spalvingas.

Dalia Kuznecovaitė ir Petras Geniušas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Draugai