„Risčia“, „Begalinis“, „Medžioklė“, „Švytuoklė“, „Rasa“, „Skruzdėlynas“, „Sapnai“, „Ežeras“ – tai kūriniai iš antrojo folko grupės „Ženklas“ albumo, kuris plačiosios auditorijos niekada nepasiekė. Jo bandomoji versija buvo įrašyta LRT studijoje 1992 m. gegužės 15–16 dienomis, iškart po to grupė išsiskirstė.
Pirmasis 1991-ųjų „Ženklo“ albumas praėjus dviem dešimtmečiams nuo pasirodymo sulaukė muzikos leidėjų ir klausytojų pripažinimo Europoje. Šią vinilinę plokštelę graibsto kolekcininkai.
Į analoginę juostą įrašytas 1992-ųjų albumas be pavadinimo – tikriausiai vienas didžiausių ir vertingiausių neištiražuotų lietuviškos muzikos slėpinių. Skaitmenizuotus šio albumo kūrinius patys „Ženklo“ nariai 2012 m. išsileido dviguboje baltoje kompaktinėje plokštelėje, ją girdėjo tik artimųjų ir bičiulių ratas.
Grupės bosistas Šarūnas Miškinis ansamblio kuriamą muziką kadaise pavadino improfolku. 1992 m. įrašas patenka į eksperimentų teritoriją, tačiau čia, palyginti su pirmąja plokštele, jau skleidžiasi ne vien meditacinis, bet medžiokliškas, skruzdėlyniškas folko grožis. Šioje muzikoje spingsi laisvės idėja. Gražus sutapimas, kad „Ženklo“ kūriniai skambėjo Sąjūdžio metais ir tą 1991 m. sausį, kai žmonės gynė mūsų valstybę ir parlamentą.
Savadarbės tarškynės, kanklės ir smuikas, vietomis lydimas ryškios, beveik fankiškos boso linijos, – įsivaizduoju šią muziką skambant mūsų tūkstantmečio Dainų šventėje. O, kad giria tuomet žaliuotų!
„Ženklo“ akustiniai kūriniai analoginėje juostoje buvo įrašinėjami vienu atsikvėpimu – nuo pradžios iki galo. Garso tekstūrų samanyne, kaip pastebi patys kūrėjai, yra likę kliauzų. Tačiau kas šiuolaikinėje muzikoje laikytina klaida? – klausiau muzikantų, o jie klausė savęs.
Apie šį nepaprastą įrašą kalbėjausi su ansamblio „Ženklas“ nariais – Gyčiu Gasperaičiu (cimbolai, perkusija), Šarūnu Miškiniu (bosinė gitara), Gintautu Kažemėku (mušamieji, perkusija), Aigriu Bulavu (smuikas, skudučiai) ir Virginijumi Mickumi (akustinė gitara). Jie savaip diskutavo ir su „Ženklo“ idėjos autoriais, kurių tarp mūsų nebėra, – akustine gitara ir skudučiais grojusiu menininku Valdu Herkumi Neimantu ir kanklių bei akustinės gitaros kalbintoju Audriumi Mickevičiumi.
Grupės „Ženklas“ nariai Bernardinų vienuolyno koridoriuje, kuriame studijų laikais dažnai lankydavosi. Ryčio Ilionio nuotr.
Apie klaidos vertę
A. Bulavas: Pirmoji mūsų plokštelė – išbaigta iki galo. Antrasis, LRT studijoje įrašytas ir oficialiai neišleistas albumas, toks nėra. Jame yra ir gramatinių klaidų.
Š. Miškinis: Tuo metu, kai įrašinėjome naujus kūrinius, jau buvome atradę savo metodą, pasiekę pirmą brandą. Galbūt tik techniškai to neįgyvendinome.
V. Mickus: Turbūt prieš dvylika metų, klausydamiesi LRT studijoje į juostą įrašyto albumo, su Audriumi nusprendėme jį perleisti kompaktine plokštele. Studijoje pakoregavome kelių kūrinių ritmines, gramatines klaidas. Paskutinį mūsų kartu sugrotą kūrinį „Rasa“, paskutinį garsą jame pratęsėme Valdo Neimanto atminimui.
Kokia albumo versija mums patiems labiau priimtina šiandien – originalioji ar redaguotoji, – galime kalbėtis, diskutuoti.
G. Kažemėkas: Manau, jei tada, 1992-aisiais, būtume turėję galimybę, šį įrašą irgi būtume redagavę, rinkęsi geriausią versiją.
A. Bulavas: Man tas analoginis garsas, galbūt perleistas per filtrą ir išvalytas, 2012 m. sukurtoje kompaktinėje plokštelėje pasirodė nepriimtinas, aš su tuo nesutikau. O dėl klaidų – gal jos šiandien taptų vertingos, paklausykime dar kartą.
G. Kažemėkas: Jei klaida atsitiktinė, bet kuria emocinę vertę, – sutikčiau.
V. Mickus: Tarkime, turime seną, apibraižytą, bet vis dar skambantį pianiną, – tai yra viena. Bet jeigu tas instrumentas nesuderintas, jei įraše, pavyzdžiui, nepataikyta į natą...
A. Bulavas: Paklausome darsyk, šiuolaikinėje muzikoje alogiškumai, suklydimai gali būti prasmingi.
Š. Miškinis: Aigri, tu dabar keli klausimą, ar tas „nusikosėjimas“ ambientu gerai suderėjo?
G. Kažemėkas: Savo ankstyvuosiuose įrašuose randu tiek kliauzų... Ir šiandien jas tikrai taisyčiau.
A. Bulavas: Aš tais laikais tiek „falšo“ esu privaręs, bet džiaugiuosi. Nes tai esu aš – tada! Man atrodo, labai gerai, kad išliko pirmasis mūsų Vilniaus plokštelių studijos įrašas ir liko tas Lietuvos radijo ir televizijos studijos, sakykime, neidealus įrašas.
Atėję į studiją 1992 m. mes jau buvome stipriai ūgtelėję. Čia jau groja Virginijus, mes išplėtėme savo muzikos erdvę. Jei būtume vėl patekę į tą pačią Vilniaus plokštelių įrašų studiją B. Radvilaitės gatvėje, manau, būtume tada „nuėję“... ūūūūū...
G. Kažemėkas: Bet jau įrašinėdami pirmąjį albumą žinojome, kad Vilniaus plokštelių įrašų studijos neliks.
A. Bulavas: Tiek nedaug trūko iki antrojo leidimo! Grįždamas prie mūsų archyvinių įrašų turiu pasakyti, kad mes patys dešimtmečius dorai nesidomėjome, nesirūpinome savo kūryba.
G. Kažemėkas: Iš tiesų Aigrio tėvas, garsus Lietuvos radijo diktorius Darius Bulavas, mūsų grupei smarkiai padėjo. Jo dėka turėjome galimybę patekti į LRT studiją, kur 1989–1992 m. naktimis įrašinėjome, atlikome bandomuosius kūrinių įrašus prieš pirmąjį albumą.
A. Bulavas: Mano tėvukas ir padėjo išsiaiškinti, kad tas mūsų dabar aptariamas 1992 m. įrašas tvarkingai guli LRT archyve, tris dešimtmečius ramiai saugotas, neliestas, visiškai negrotas! Jį skaitmenizavome, matyt, tų mūsų įrašų LRT gali būti likę ir daugiau.
„Ženklo“ pradžia buvo 1987 m. spalį, o mūsų grupė nustojo gyvuoti 1992 m. gegužės 16 d., uždarius Lietuvos radijo studijos duris po paskutinės įrašų sesijos. Kodėl išsiskyrėme? Po pirmosios mūsų plokštelės ėmė kurtis šeimos, „Ženklo“ universitetas buvo baigtas.
„Ženklo“ nariai (iš kairės): V. Mickus (akustinė gitara), G. Kažemėkas (mušamieji, perkusija), G. Gasperaitis (cimbolai, perkusija), A. Bulavas (smuikas, skudučiai) ir Š. Miškinis (bosinė gitara). Ryčio Ilionio nuotr.
Apie kelionę į Angliją
G. Kažemėkas: Po 1992 m. įrašų LRT studijoje mes su Valdu Neimantu išvarėm į Angliją. Buvome vieni pirmųjų emigrantų, tada dar niekas iš Lietuvos nevažiavo... Pasiėmėme su savimi pirmąjį albumą, Dovydas Bluvšteinas, pamenu, mums netgi parašė rekomendacinį laišką, kuris buvo skirtas Brianui Eno, tuomet prodiusavusiam U2, kitas garsias grupes.
Į Angliją su Valdu vežėmės „Ženklo“ įrašų galvodami, kad juos perduosime prodiuseriams. Viskas įvyko kitaip. Vaikščiojome po muziejus, pradėjome uždarbiauti. O su tais įrašais... Nepasiryžome.
Š. Miškinis: Atsimenu, tikrai – šita Ginto ir Valdo kelionė nutraukė „Ženklo“ gyvavimo etapą. Aš taip ant jūsų tada buvau supykęs. (Gudriai šypsosi)
G. Kažemėkas: (juokiasi) Tada vieną dieną Valdas mums būnant Anglijoj pasakė: ant palangės nutūpė paukštis, reikia grįžti namo, į Lietuvą. Pasakiau, gerai – jei reikia, grįžtam. Nors per kelias minutes ten uždirbdavome tuometės Lietuvos maždaug mėnesio atlyginimą.
Apie improfolką
Š. Miškinis: Kartą grojome prezidentūros kieme, kur vyko avangardinės muzikos festivalis. Susirinkome, klausiame Audriaus – nuo ko pradedam? Atsakė: „Jokio skirtumo, grokit, ką norit.“ Tada neatlikome nė vienos savo paruoštos kompozicijos, viską „iš lempos“. Ir visai neblogai pavyko.
Po šito įvykio aš „Ženklui“ priskyriau improfolko terminą, kurio dabar mielai atsisakyčiau. Tai buvo tiesiog bandymas save apsibrėžti.
G. Gasperaitis: Improfolkas nėra visai tikslu, bet taip – mes kūrėme garsą „iš apačios“.
Š. Miškinis: Iš folkloro perėmėme tik pačią abstrakčiausią dalį – harmoniją, kaitą, tėkmės proporcijas.
G. Kažemėkas: Tai meškos, kiškio, vėjo proporcijos.
V. Mickus: Nors folkloro citatų sutarėme vengti, vis dėlto nuo lietuviško folkloro, būdami jame nuo ryto iki vakaro, pabėgti negalėjome. Mūsų muzikoje yra tai, ką atsinešėme gimdami.
Apie vokalo nebuvimą
G. Kažemėkas: Kas nusprendė, kad muzikoje nebus vokalo? Tiesą sakant, būta ne vieno mėginimo jį įtraukti. Pas mus studijoje lankėsi garsūs to meto folkloro, estrados atlikėjai. Bet po bandymų nugalėjo bendra nuostata, kad vokalo nereikia.
Š. Miškinis: Dainuoti mums patiems būtų buvę smagu. Gerokai vėliau, 2006-aisiais, mes tą idėją iš dalies įgyvendinome, kai su atnaujintos sudėties grupe įrašėme albumą „Take“. Groti vis dėlto mums buvo svarbiau. Dainuodamas paaukoji dalį tembrų, o mes jais žaisdavome. Integruoti vokalą taip, kad turinys nesugriūtų, – tada nebuvome to atradę.
V. Mickus: Tekstas muziką gali subuitinti, padaryti ją taikomojo pobūdžio. Instrumentinė muzika paprastai savyje talpina daugiau nei žinia ar frazė.
Š. Miškinis: Vis tiek aš pasiutiškai tikiu, kad prasmingas vokalas įmanomas! Yra būdų tai pasiekti tėkmėje: gali žodį ištęsti, paversdamas jį skaidriu kūnu.
V. Mickus: Bet su žodžiu kaip kūnu lengva nesutikti.
G. Gasperaitis: Prisiimti etinę atsakomybę dar ir už tekstą – kartu nusprendėme, kad to nebus. O prisimenant istoriją, pavyzdžiui, 1991 m. vasarą, kai grojome Suomijoje ir su mumis kartu negalėjo išvykti Aigris: po koncerto Joutsos miestelio šventėje mus netikėtai pakvietė į etnomuzikos festivalį „Kaustinen“...
V. Mickus: Didesnė dalis „Ženklo“ solo partijų priklausė Aigrio smuikui. Jis važiuoti į Suomiją kartu negalėjo, nes žmona laukėsi, artėjo gimdymas. Sukomės iš padėties, ir tada „Ženklas“ pirmą kartą uždainavo. Vienam kūriniui sugalvojome tokį tekstą: „Rovė, vyrai grybus rovė, rovė grybų įvairovę!“
G. Gasperaitis: Galime manyti, kad suomiai mintį pagavo.
Apie ženklišką požiūrį
G. Kažemėkas: Pats „Ženklas“ visada buvo ir liks mūsų, mūsų aplinkos interpretacija. Šiuolaikinė baltiška folko muzika šiaip pasižymi gana nuoseklia archetipų kartote, ji ne visuomet perleidžiama per asmeninių išgyvenimų filtrą. Mes nepretendavome į „tiesą“. Manau, visiems grupės nariams konceptualus mąstymas lieka svarbus. Ženkliškas požiūris yra ir mūsų šių dienų sprendimų kamertonas.
O jeigu manęs klausi, ar „Ženklas“ mums patiems tam tikra prasme buvo šventas, – tai taip, buvo. Mums išsiskirsčius Valdo paklausiau, ar mes dar kada nors grosime? Atsakė: aišku, jei norėsime, grosime. Atsakymas visada čia pat.
Š. Miškinis: Po „Ženklo“ niekur kitur tokio kūrybinio atsidavimo nepatyriau. Galima sakyti: padirbėdavau, ir tiek. „Ženkle“ ėjome į muziką ir buvome stiprūs, darėme tai, ką privalome. Jautėme, kad mus neša nematoma jėga.
G. Kažemėkas: Čia kaip išmokti kartu melstis – gali susikalbėti, nors mūsų maldos subjektai ir skiriasi.
G. Gasperaitis: Tą 1990 m. birželį, kai Vilniaus plokštelių studijoje kūrėme pirmąją plokštelę ir kai pas garso režisierių E. Motiejūną atėjome paklausyti pirmų įrašų rezultatų per puikią garso aparatūrą... Prisimenu, aptirpo kūnas, apėmė tokia euforija – negi mums tikrai pavyko?
Nuostabi vasara, Atgimimo laikai, Šventaragio slėnis, – išėjęs iš studijos gulėjau ant žolės ir jaučiau tokį visuotinį gėrį. Tarsi kažkas iš aukštai kiaurai persmelktų, susigertų į žemę ir vėl kiltų į viršų.
Grupės narys G. Gasperaitis VDA bendrabučio rūsyje Pilies gatvėje. Jame grupė susikūrė ir repetavo. Ryčio Ilionio nuotr.
Apie „Ženklą“ šiandien
Ansambliui „Ženklas“ iširus 1992 m., grupės nariai atskirai muzikavo toliau. Smuikininkas A. Bulavas persikėlė į Ignaliną, sukūrė terapinės muzikos albumą „Jūružė“. Dirbo Švenčionėlių meno mokyklos smuiko mokytoju, šiuo metu yra Ignalinos kultūros centro koncertmeisteris.
Grupės bosistas Š. Miškinis dėstė Vilniaus dailės akademijoje, dainavo chore. Šiuo metu gyvena Kavarske, dirba muziejuje. Pats sako: „Kadangi nerūkau, per pertraukas pagroju.“
Būgnininkas, perkusininkas G. Kažemėkas pasuko į architektūros sritį, kartu su kompozitoriumi Raimundu Eimontu ir jo suburtais muzikantais grojo avangardo, triukšmo grupėse. Gyvena vienkiemyje Dusetose, įkūrė Dusetų kultūros fondą.
Akustine gitara „Ženkle“ grojęs V. Mickus išleido savo kūrybos plokštelę „Pilnatis“. Gyvena Vilniuje, dainavo bažnytinės muzikos chore „Langas“, kuria muziką kartu su dukra.
Cimbolais ir perkusiniais instrumentais grupėje grojęs architektas G. Gasperaitis beveik 40 metų dainuoja ir muzikuoja sostinės folkloro ansamblyje „Visi“.
Pirmasis „Ženklo“ albumas 1990 m. įrašytas Vilniaus plokštelių įrašų studijoje (išleido „Melodija“, 1991). Įrašą perleido „Juosta Records“ (2003), „Vinilo studija“ (2019). 2006 m. atnaujintos sudėties grupė sukūrė albumą „Take“.
Apie ansamblį – pirmosios plokštelės leidėjos
Vilniaus plokštelių įrašų studijos siela, daugiau nei 40 m. joje dirbusi studijos redaktorė Zina Nutautaitė-Indrikonienė: Lietuvišką folklorą, sėkmingai apeidami centrinį aparatą Maskvoje, pradėjome įrašinėti dar septintame dešimtmetyje. Pradėjome nuo dzūkų dainų. Aš pati „Ženklą“ išgirdau tuometiniame Dailės institute. Tai buvo toks, sakyčiau, džiazuojantis, modernus ansamblis. Skambėjo naujai, man atrodo, tas debiutinis įrašas buvo labai pavykęs.
Vilniaus plokštelių įrašų studijos ir debiutinės „Ženklo“ plokštelės redaktorė, muzikologė Rūta Žalnieriūtė-Skudienė: Pamenu, važiavau į grupės koncertą Trakuose. Man, kaip eksperimentinės muzikos mėgėjai, kompozicijos pasirodė originalios, nepaisant jose pasikartojančių motyvų. Ta monotonija, tarsi girnos sukimas, tradiciniai lietuvių liaudies instrumentai, abstrakčios improvizacijos – tikrai atpažįstama. Čia nebuvo nieko dirbtina, labai rami, gili, beveik meditacinė nuotaika. „Ženklo“ nariai atsinešė savo pasaulėjautą, ir jų stiprybė, matyt, buvo ta, kad nebijojo ja dalintis.
Pirmą teksto dalį galite skaityti čia.
Kviečiame žiūrėti ir klausytis „Ženklo“ gyvai atlikto kūrinio „Daina“ (1990 m. įrašas iš Rygoje vykusio festivalio „Bildes“)
Publikaciją iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas