Sergejus Krylovas mėgstamiausių kompozitorių neturi
Pasaulinio garso virtuozas smuikininkas ir dirigentas Sergejus Krylovas nuo 2008-ųjų žiemos yra Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas, tad Vilniuje jis gana dažnas svečias. Žurnalo skaitytojams, kurie mažiau domisi muzika, pateikiu glaustą šio menininko biografiją.
S. Krylovas gimė Maskvoje žinomo instrumentų meistro ir pianistės šeimoje. Smuikuoti pradėjo nuo penkerių metų. Mokėsi Maskvos centrinėje muzikos mokykloje pas Leonidą Koganą ir Sergejų Kravčenką. 1989 m. šeima apsigyveno Italijoje smuiko meistrų išgarsintame Kremonos mieste. S. Krylovas studijavo šio miesto Muzikos akademijoje pas žymų italų smuikininką Salvatore Accardo, kurio vadovaujamas nuodugniai susipažino su Paganini'o kūryba ir grojimo subtilybėmis. Smuikininkas koncertuoja nuo vaikystės, būdamas penkiolikos metų su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Sauliaus Sondeckio, įrašė vieną pirmųjų plokštelių, 1989 m. laimėjo tarptautinį R. Lipizerio konkursą Goricijoje. Ypač aktyviai ėmė koncertuoti pelnęs pirmąsias premijas A. Stradivari'o konkurse Kremonoje (1998) ir prestižiniame F. Kreislerio konkurse Vienoje (2000). Kaip solistas S. Krylovas koncertuoja garsiose pasaulio salėse su žymiais orkestrais ir dirigentais, rengia solo rečitalius ir kamerinės muzikos vakarus. Legendinis Mstislavas Rostropovičius, su kuriuo Krylovas yra koncertavęs, įvardijo jį kaip vieną iš penkių geriausių pasaulio smuikininkų. Italijoje S. Krylovas pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir prizų, 2013 m. išrinktas Kremonos miesto garbės piliečiu.
„Vilniaus festivalyje" S. Krylovas koncertavo su Lietuvos kameriniu orkestru ir solistais – altistu Maksimu Rysanovu, smuikininku, orkestro koncertmeisteriu Džeraldu Bidva, violončelininku Aleksandru Rammu ir klavesinininke Vaiva Eidukaityje-Storastiene. Programoje trys kūriniai: Wolfgango Amadeus Mozarto „Sinfonia concertante", Alfredo Schnittke's (1934–1998) „Concerto grosso" ir koncertas „Na troich".
Įspūdingas koncertas ir jo nekonvencionali programa paakino nors trumpai pasikalbėti su S. Krylovu.
Ar esate Mozarto „Sinfonia concertante" grojęs su Maksimu Rysanovu?
Kai tapau Kamerinio vadovu, šį kūrinį pagrojome su Borodino kvarteto altistu Igoriu Naidinu. O su Rysanovu kažkada grojome viename iš vasaros festivalių, jei neklystu, Trakuose.
Rysanovas dar dirigavo ir Alfredo Schnittke's „Concerto grosso", kurį atlikome su Džeraldu Bidva. Noriu pabrėžti, kad Džeraldas – aukštos klasės profesionalas, jis turi puikius solisto, aukščiausio lygio atlikėjo duomenis.
Nesu pažįstamas su Maksimo kaip dirigento biografija, bet žinau jį kaip puikų alto atlikėją ir muzikantą. Jam patinka diriguoti, tai juntama ir matoma, manau, kaip dirigento jo irgi laukia puiki ateitis.
Ar anksčiau kada nors esate grojęs Schnittke's muziką?
Esu grojęs jo kūrinių smuikui: Senovinio stiliaus siuitą, sonatas, bet „Concerto grosso" ir „Na troich" – ne, tai buvo pirmas atlikimas.
Ar šią programą pasiūlėte patys, ar tai buvo „Vilniaus festivalio" užsakymas?
Paprastai mūsų programos kuriamos bendrai, siūlau ne tik aš, bet ir orkestras. Paisome ir to, kokių idėjų iš mūsų laukia organizatoriai, kokie jų poreikiai. Kadangi šiemet rudenį Schnittkei būtų sukakę 80 metų, o su Lietuvos kameriniu orkestru jis yra glaudžiai bendradarbiavęs, ši data taip pat atsispindėjo. Koncertas „Na troich" yra susijęs su Rostropovičiumi, kuris artimai draugavo su Lietuvos kameriniu ir su visu pasauliu... Labiausiai Schnittke's muziką propaguoja Gidonas Kremeris, jo nuopelnai milžiniški, atveriant publikai šiuolaikinę muziką. Net ir šiandien šiuolaikinių kompozitorių, ypač mažai žinomų, vertingą ir įdomią muziką įtraukti į programą gana sudėtinga, jos tarsi bijomasi. Koncerte atlikti šiuolaikinių kompozitorių muziką žymiai sunkiau, negu pasiūlyti kurią nors Beethoveno ar kito klasiko simfoniją. Taigi, Kremeris, skleisdamas šiuolaikinę muziką įnešė reikšmingą indėlį. Savo misiją jis tęsia ir šiandien, padėdamas atrasti naujus kompozitorius. Apie Schnittke's kūrinius dabar sakome, kad tai geniali muzika. Bet aš įsivaizduoju, kaip jo muzika, taip pat ir „Concerto grosso", buvo sutinkama aštuntajame, devintajame dešimtmetyje. Tos sekundos, aštrūs disonansai, panašūs į materijos gimimą... Tarsi kovojantis už gyvybę menininkas, paskui sudegantis ir išeinantis į nebūtį...
Įdomiai apie „Concerto grosso" pasakėte – tai menininko gimimas ir mirtis. Girdėjau šį kūrinį nekart, bet klausydama šį sykį aš labiau linkusi konkretizuoti kūrinio vyksmą, man jo naratyvumas kai kada itin ryškus, verčia galvoti apie kūrybingos asmenybės gyvenimą sovietinėje epochoje. Gerai žinoma, kaip skaudžiai Schnittke išgyveno sovietinius kūrybos suvaržymus ir trukdymą jo muzikai plačiau pasklisti. Tokį šio kūrinio suvokimą ypač suponuoja pradžioje ir pabaigoje skambantys kažin kokie tragiški, gal net gedulingi varpai... Jums tas preparuotas fortepijonas galbūt kelia visai kitų asociacijų?
Tai, be abejo, varpai, bet jie perdirbti, jų prasmė, man rodos, priklauso nuo momento... Beje, išgauti šį keistą fortepijono skambesį nelengva, būtina labai tiksliai paruošti instrumentą, tai itin atsakingas darbas. Šiam tikslui mūsų orkestras, pasirodo, laiko savo archyve senas sovietines kapeikas. Tiesiog meistriškai šį darbą atliko smuikininkas Žilvinas Malikėnas, tiksliai žinantis, kaip ir kur tą monetą pakišti, kad fortepijonas skambėtų taip, kaip norėjo kompozitorius. Esu klausęsis kitų kolektyvų, kuriems nepavykdavo išgauti tokio ypatingo skambesio.
Noriu klausti ir apie antrą A. Schnittke's kūrinį, koncertą „Na troich". Kaip Jūs suvokiate jį?
Koncertas buvo parašytas trims fantastiškoms muzikos asmenybėms, tad kiekvienam soliniam instrumentui skirta dalis turi labai ryškų savo veidą. Slava Rostropovičius groja pradžioje, aš tiesiog įsivaizduoju jį. Paskui – Jurijus Bašmetas, paskui – Gidonas Kremeris. Esu beveik tikras, kad Schnittke kiekvienoje iš dalių kaip tik ir siekė perteikti šiuos tris asmenis, jų charakterį. Sakykim, smuiko partijoje, kuri labai skiriasi nuo pirmųjų dviejų, juntamas minimalizmas. Tai grodamas, aš sąmoningai naudojau daugiau tuščių garsų. Galbūt, juos buvo galima labiau užpildyti, gal groti šilčiau, su vibrato. Bet man norėjosi sukurti sustabdytą minimalią atmosferą, ypač žinant, kas seks po to. O seka mašina, motoras, kurį pradeda violončelių grupė, paskui įstoja altai, dar vėliau smuikai, visi groja ne kartu, skirtingu metru ir skirtingu tempu, įeina chaosas ir sprogimas, po kurio – postliudas, kai visi trys solistai atlieka savo instrumentams nepatogius, keistus „posūkius". Jei grotume kiek greičiau, kaip aš siūliau, šiek tiek antikiniu stiliumi, ši muzika būtų panaši į menuetą, gal kiek parodijuojamą. Bet Maksimas Rysanovas girdėjo, kaip kūrinį grojo Rostropovičius ir siūlė būtinai laikytis lėtesnio tempo, nes būtent taip grojo visi trys titanai, žinoję paties Schnittke's pageidavimą.
Apie kompozitorių užrašytus tempus galima daug diskutuoti. Kai dirbama kartu su kompozitorium ir jis nurodo konkretų tempą, po kurio laiko atlikėjui tą kūrinį grojant, šie nurodymai nebūtinai išlieka. Kažkas pasikeičia, galbūt savo nuomonę pakeistų ir patsai kompozitorius. Neseniai man panašiai atsitiko su Sofijos Gubaidulinos „Offertorium", labai sudėtingu veikalu ne tik smuikininkui, bet ir dirigentui, orkestrui. Mes su autore labai ilgai aptarinėjome patį kūrinį ir atlikimą. Kalbėjome ir apie jos užrašytą tempą. Supratau, kad į tai gali būti žvelgiama lanksčiai, nes tempą neretai padiktuoja pati muzika. Atliekant Gubaidulinos kūrinį koncerte, mūsų tempas iš tiesų nesutapo su jos užrašytuoju natose. Grįžtant prie minėto Schnittke's „quasi menueto", manau, jis galėjo būti atliktas greičiau.
Abu Schnittke's opusai, o ypač koncertas „Na troich" reikalauja ne tik puikaus instrumento valdymo, bet dar ir didelių fizinių pastangų. Mačiau, kaip stipriai Jūs turėjote tampyti kairės rankos pirštus, kad teisingai atliktumėte aptartus nepatogius „posūkius". Jūsų techninės galimybės neribotos, bet vis tiek noriu paklausti, ar daug darbo pareikalauja tokio opuso parengimas?
Žinoma, daug. Bet „Concerto grosso" technikos požiūriu nėra sudėtingas, jo sunkumai labiau susiję su kūrinio įprasminimu, su visumos perteikimu, su psichologija. Smuikui jis parašytas labai patogiai, nežinau, bet spėju, kad tai ne be Gidono Kremerio pagalbos.
Ar iki šio koncerto pažinojote jaunąjį violončelininką Aleksandrą Rammą?
Kartu grojome pirmąsyk, bet aš apie jį žinojau, kaip apie talentingą perspektyvų violončelininką, kurio laukia šviesi ateitis. Tuo neabejoju ir linkiu jam geriausios sėkmės. Jis groja violončele, pagaminta mano artimo draugo Gabriele's Jebrano Yakoubo. Šio meistro smuiką turi Lietuvos M. Rostropovičiaus fondas (tai S. Krylovo dovana – Ž. R.), šiuo metu jį patikėjęs jaunai gabiai smuikininkei. Mums visiems buvo tikra staigmena, kad Aleksandro mama yra lietuvė, išmokiusi jį kalbėti lietuviškai ir kad jis puikiai šią kalbą moka iki šiol.
Aš taip pat po koncerto lietuviškai šnektelėjau su A. Rammu. Sužinojau, kad Schnittke's muziką jis grojo pirmąsyk, kad ji jam labai patinka ir jis žada imtis kitų kūrinių, pirmiausia sonatų violončelei.
Esate Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas. Per beveik šešerius metus surengėte daug įsiminusių koncertų, subūrėte gausų ištikimų gerbėjų būrį. Lietuvos publika, kaip ir orkestro muzikantai, Jus labai myli...
Grodamas Lietuvos filharmonijos scenoje su Lietuvos kameriniu orkestru jaučiuosi visiškai paniręs į muziką, į meną, o tai – neįkainojama! Mūsų repeticijos man labai įdomios, nes jose vyrauja ypatinga atmosfera, susikaupimas ir nepaprastas visų orkestro narių atsidavimas bendram reikalui. Vieni kitus jaučiame be žodžių, kiekvieną judesį. Turiu omeny save su orkestru ir orkestrą su manimi.
Norėtųsi, kad orkestras dažniau grotų užsienyje, kad Lietuvos atlikimo meno kultūrą ir muziką jis skleistų kaip galima aktyviau. Man dažnai kyla klausimas, kas gi rūpinasi šio orkestro gastrolėmis?
Mano vadybininkas Italijoje, o nuo rudens turėsime dar vieną vadybininką Vokietijoje. Be to, orkestras pats turi ryšių su kitų šalių agentūromis. Nuolat rūpinamės šiuo procesu. Tačiau ekonominė krizė, kuriai nenorėčiau suversti visko, vis dėlto pristabdė mūsų orkestro koncertinių galimybių plėtojimą vakarų šalyse. Dėl krizės neįvyko kelerios gastrolės Italijoje ir kitose šalyse. Aš nepasirašiau kontraktų, nes nebuvo visų garantijų, kad gastrolės tikrai įvyks. Toks atsargumas reikalingas, nes kolektyvą labai blogai veikia nevykdomi planai. Tuomet geriau žinoti, kad gastrolių nėra, negu laukti, kad jos bus, o paskui – neįvyksta... Italijoje krizės pasekmės juntamos iki šiol, o ypač – šalies pietuose, kur išnyko daug koncertinių sezonų, nes koncertus rengė organizacijos, kurių daugiau niekas nefinansuoja. Mūsų orkestras dėkingas rėmėjui Virginijui Striogai. Tai labai progresyvaus, tiesiog valstybiško mąstymo asmuo. Jis galvoja apie visuomenę, apie kultūrą ir daro teisingus sprendimus. Tikiuosi, kad bendromis pastangomis įveiksime krizės pasekmes ir orkestras įsijungs į tarptautinį muzikinį gyvenimą, jis tikrai to nusipelnęs. Taigi šioje srityje darbas tikrai vyksta.
Programėlėse nuolat rašoma, kad grojate Stradivari'o instrumentu. Žinau, kad grojate ir savo tėvo pagamintu nuostabiu smuiku. Kuriuo instrumentu grojote šiame koncerte?
Grojau tėvo smuiku. Dvejus metus grojau Stradivari'o smuiku, bet jį grąžinau Kremonos fondui. Ne todėl, kad mokėjau labai daug už jo naudojimą, bet dėl to, kad jis tinkamesnis kamerinei muzikai, o ne simfoninei. Kai grodavau su simfoniniais orkestrais, šis instrumentas nepakankamai „prasimušdavo" į salę, tam labiau tinka mano tėvo instrumentas.
Koncertuose Vilniuje grodavote daug klasikinės muzikos. Dabar atliekate Schnittke, Gubaiduliną, Bartóką, ir man susidarė įspūdis, kad pastaruoju metu Jūsų repertuare atsiranda šiuolaikinės muzikos, o gal klystu?
Visada grojau gana įvairią muziką, bet koncertų programos priklauso ne tik nuo manęs. Beje, esu grojęs ir Philipo Glasso Pirmąjį koncertą, taip pat – Leonido Desiatnikovo, Astoro Piazzollos, kitų kūrinius. Netrukus vyksiu į Jeruzalę į Jelenos Baškirovos festivalį, kuriame grosime Dmitrijaus Šostakovičiaus 15-osios simfonijos aranžuotę fortepijoniniam trio ir mušamiesiems.
O kas Jums artimiausia, ko ilgisi Jūsų siela?
Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Man patinka visa muzika, mėgstamiausių kompozitorių neturiu. Kaip sako mano kolegos, mėgstamiausias kompozitorius yra tas, kurį groji čia ir dabar. Mėgstu muziką, kurią groju. Tad niekaip negalėčiau atsakyti į klausimą, ar man labiau patinka Beethovenas, ar Šostakovičius...
Kokie Jūsų idealai muzikoje, atlikimo mene?
Negaliu pasakyti, kad turėčiau kokių nors idealų, kurie mane patenkintų šimtu procentų, kaip kokia dieviška galia. Jei apie atlikėjus – vaikystėje ir jaunystėje turėjau idealų, bet metams bėgant, pradedi suprasti, kad yra tik artėjimas idealo link. Vieni artėja stipriau, kiti – ne. Žmonės negali būti šimtu procentų idealūs, dėl to man idealai neegzistuoja nei smuiko, nei fortepijono mene, nei niekur kitur. Idealas – tai energija, galima ją vadinti dieviška energija, kuri sukūrė šį pasaulį. Tai idealas, kuriuo aš tikiu. Kalbant apie žmones, taip pat ir muzikantus, aš idealų neturiu. Galiu žavėtis kompozitorių kūryba, atlikėjų menu, bet, kaip sakiau, idealų tarp jų nėra.
Ar turite laiko domėtis, kas naujo atsiranda pasaulio muzikos mene?
Jei atsiranda koks nors jaunas genialus atlikėjas, informacijos priemonių dėka pasaulis apie tai greitai sužino. Pirma, kas man ateina į galvą, pianistas Daniilas Trifonovas.
O iš smuikininkų?
Nežinau... tikrai nežinau, nes daugelio tiesiog negirdėjau, pats daug koncertuoju. Tikriausiai yra puikių smuikininkų, bet jų neišgirdęs spręsti negaliu. Štai pianisto Trifonovo klausiausi visai neseniai ir buvau tiesiog sužavėtas.
Jei turėtumėte laiko ir būtų galimybė pasiklausyti smuikininko, eitumėte jo pasiklausyti ar rinktumėtės kokią kitą galimybę?
Pasirinkčiau kitą galimybę... Turbūt pabūčiau gamtoje. Nežinau, kiek metų nesu ten buvęs.
Atrodo, esate optimistas...
Stengiuosi. Esu optimistiškai nusiteikęs realistas, pesimistas tikrai nesu, man norisi tikėti, kad viskas gerės.
Kalbėjosi Živilė Ramoškaitė
