Mane visuomet traukė tamsioji žmogaus sielos pusė – nerimas, baimės, abejonės, negyjančios psichologinės žaizdos, trumpai tariant – visa tai, ką galima rasti Thomo Yorke’o kūryboje. Priešingai negu Kurtas Vonnegutas, teigęs, jog šioje planetoje esame tiktai tam, kad bimbinėtume, kartais vis dar tebeieškau alternatyvių atsakymų į iš pirmo žvilgsnio labai paprastus klausimus. Kita vertus, tai, kad atsakymų į pačius paprasčiausius klausimus paieška kitąsyk trunka visą gyvenimą, ko gero, yra visiškai natūralu. Kai galvoje be perstojo dūzgiančių minčių spiečius pasidaro tiesiog nebepakeliamas, dalis jų viena ar kita forma paprastai nusėda į tekstus. Nors dvidešimt penkeri jau ne už kalnų, kartais vis dar jaučiuosi taip, tarsi norėčiau sukelti bent mažą revoliuciją.
teritorinė ekspansija
viskas prasideda
nuo vienos minties
vieno neapšviesto skersgatvio
širdies topografijoje
užtenka vieno trumpo jungimo
smegenų žievėj
ir dienos ima trumpėti
o naktys
naktys aplimpa sapnais
sunkiais kaip tie kailiniai
medinėm sagom
kuriuos vilkėjai
aršiausią vaikystės žiemą
subraška lubos
ir ima byrėti nerimas
bunda žvėris
vėliau po truputį auga ir plečiasi
pradeda reikšti pretenzijas
iš pradžių taikiai protestuoja
paskui griebiasi smurto
sėdamas baimę ir sumaištį
visoje teritorijoje
naudoja išdegintos
žemės metodą
ir kai jau atrodo jog karas
galutinai pralaimėtas
kai apsuptas degantis miestas
miršta
galuojas badu
pakanka vieno trumpo jungimo
vieno gilaus įkvėpimo
ir viskas prasideda
iš naujo.
* * *
pasaulis kurį apleido
dievas nebuvo kažkuo
ypatingas
tas pats nerimas
vėjais paleistų dienų
savaičių mėnesių metų
našta
nemuša laikas
tik gula ant pečių
tas pats ilgesys
ąžuolo statinėj brandintas
neišsipildymo nuoviras
vis didesnėmis dozėmis
plūstantis tiesiai
į širdį
tas pats liūdesys
stiklinėm akim žvelgiantis
iš atokiausio kambario kampo
taip niekuomet ir nežinai
kada vėl griebsis
prievartos
ta pati baimė
nugyventi
ne savo gyvenimą
nuolat plėšytis
niekaip nesusivokiant
kuo vis tik buvai
ypatingas.
* * *
naujųjų laikų Šekspyrui
nebijok, nesikandžiosiu
nė nesulosiu
nepilsiu druskos ant žaizdų
tikrų juo labiau išgalvotų
nekaitinsiu padų žarijomis
neplaksiu nugaros rykštėmis
nemėginsiu sodinti ant kuolo
neateisiu su kirviu
be penkiolikos pirma
neateisiu ir be kirvio
nesiimsiu egzorcizmo seanso
nei smegenų lobotomijos
siekdamas išguiti
banalybės angelus ir demonus
iš kūrybos kančių nualinto kūno
net žodžiais neskaudinsiu
nelaidysiu kritikos strėlių
nekišiu pagalių į ratus
bandydamas užkirsti kelią
tobulai išvystytai
konvejerinei
sterilios simbolikos gamybai
tiktai pasirėmęs į tvorą
kantriai stebėsiu
kaip tirpsta akyse cukriniai žodžiai
kaip raitosi agonijoj sintetiniai jausmai
kaip bliūkšta palengva iliuzijų pasaulis
neatsilaikęs prieš neišvengiamą
brutalios tikrovės invaziją
į rožinių klejonių šalį
nuvarytų
kiek sudvejojęs
įremia vamzdį
save gal gyvulį ramina
panosėj murmėdamas:
iš pareigos visa(tai)
tik iš grynos būtinybės
švelniai pašalę
putojantis garas
šnervėmis veržias laukan
akys prieš akis
tuštuma prieš tuštumą
spalio trapiam peizaže
kiekvienas su nerimu žvelgia
valia žudyti prieš baimę mirties
tik lik šaltakraujiškas
perdėm nemąstęs
tik spustelk
ir visai nė motais
kad niekas taip ir neišmokė
būti
vyru
tėvas
net jis nerodė
kaip stovi uola
nuolat skalaujama jūros
aišku visada
gali vaizduoti esąs
rembo ar konanas barbaras
tik kokia prasmė
kai ginklas šitaip tirta
drėgname delne.