Mane visuomet traukė tamsioji žmogaus sielos pusė –­ nerimas, baimės, abejonės, negyjančios psichologinės žaizdos, trumpai tariant – visa tai, ką galima rasti Thomo Yorke’o kūryboje. Priešingai negu Kurtas Vonnegutas, teigęs, jog šioje planetoje esame tiktai tam, kad bimbinėtume, kartais vis dar tebeieškau alternatyvių atsakymų į iš pirmo žvilgsnio labai paprastus klausimus. Kita vertus, tai, kad atsakymų į pačius paprasčiausius klausimus paieška kitąsyk trunka visą gyvenimą, ko gero, yra visiškai natūralu. Kai galvoje be perstojo dūzgiančių minčių spiečius pasidaro tiesiog nebepakeliamas, dalis jų viena ar kita forma paprastai nusėda į tekstus. Nors dvidešimt penkeri jau ne už kalnų, kartais vis dar jaučiuosi taip, tarsi norėčiau sukelti bent mažą revoliuciją.

teritorinė ekspansija

viskas prasideda
nuo vienos minties
vieno neapšviesto skersgatvio
širdies topografijoje

užtenka vieno trumpo jungimo
smegenų žievėj
ir dienos ima trumpėti
o naktys

naktys aplimpa sapnais
sunkiais kaip tie kailiniai
medinėm sagom
kuriuos vilkėjai
aršiausią vaikystės žiemą

subraška lubos
ir ima byrėti nerimas
bunda žvėris

vėliau po truputį auga ir plečiasi
pradeda reikšti pretenzijas

iš pradžių taikiai protestuoja
paskui griebiasi smurto
sėdamas baimę ir sumaištį
visoje teritorijoje
naudoja išdegintos
žemės metodą

ir kai jau atrodo jog karas
galutinai pralaimėtas
kai apsuptas degantis miestas
miršta
galuojas badu

pakanka vieno trumpo jungimo
vieno gilaus įkvėpimo
ir viskas prasideda
iš naujo.

 

* * *

pasaulis kurį apleido
dievas nebuvo kažkuo
ypatingas

tas pats nerimas

vėjais paleistų dienų
savaičių mėnesių metų
našta

nemuša laikas
tik gula ant pečių

tas pats ilgesys

ąžuolo statinėj brandintas
neišsipildymo nuoviras

vis didesnėmis dozėmis
plūstantis tiesiai
į širdį

tas pats liūdesys

stiklinėm akim žvelgiantis
iš atokiausio kambario kampo

taip niekuomet ir nežinai
kada vėl griebsis
prievartos

ta pati baimė
nugyventi
ne savo gyvenimą

nuolat plėšytis
niekaip nesusivokiant
kuo vis tik buvai
ypatingas.

 

* * *
          naujųjų laikų Šekspyrui

nebijok, nesikandžiosiu
nė nesulosiu

nepilsiu druskos ant žaizdų
tikrų juo labiau išgalvotų

nekaitinsiu padų žarijomis
neplaksiu nugaros rykštėmis
nemėginsiu sodinti ant kuolo

neateisiu su kirviu
be penkiolikos pirma
neateisiu ir be kirvio

nesiimsiu egzorcizmo seanso
nei smegenų lobotomijos
siekdamas išguiti
banalybės angelus ir demonus
iš kūrybos kančių nualinto kūno

net žodžiais neskaudinsiu

nelaidysiu kritikos strėlių
nekišiu pagalių į ratus
bandydamas užkirsti kelią
tobulai išvystytai
konvejerinei
sterilios simbolikos gamybai

tiktai pasirėmęs į tvorą
kantriai stebėsiu

kaip tirpsta akyse cukriniai žodžiai
kaip raitosi agonijoj sintetiniai jausmai
kaip bliūkšta palengva iliuzijų pasaulis

neatsilaikęs prieš neišvengiamą
brutalios tikrovės invaziją
į rožinių klejonių šalį

 

nuvarytų

kiek sudvejojęs
įremia vamzdį
save gal gyvulį ramina
panosėj murmėdamas:
iš pareigos visa(tai)
tik iš grynos būtinybės

švelniai pašalę

putojantis garas
šnervėmis veržias laukan
akys prieš akis
tuštuma prieš tuštumą
spalio trapiam peizaže
kiekvienas su nerimu žvelgia
valia žudyti prieš baimę mirties

tik lik šaltakraujiškas
perdėm nemąstęs
tik spustelk

ir visai nė motais
kad niekas taip ir neišmokė
būti

vyru
tėvas
net jis nerodė
kaip stovi uola
nuolat skalaujama jūros

aišku visada
gali vaizduoti esąs
rembo ar konanas barbaras

tik kokia prasmė
kai ginklas šitaip tirta
drėgname delne.