Algimantas Mikuta

Mildos Kiaušaitės nuotrauka
Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

Vunderkindai

 

1.

puikiai išmano parfumeriją,

kvepalų ir kremų pavadinimus,

baseinų ir viešbučių kainas,

kaip ir šuniukų veisles, –

tiesiog nuostabu,

jeigu šito pakaktų poezijai,

tas mergaites visi deklamuotų,

ir vietoj naivių salomėjų

vainikuotų pievų gėlėm.

 

2.

mažyliukė penkiametė,

o jau televizijoje rodo cirką –

vaikšto rankomis,

kalba eilėmis,

užrištom akim žongliruoja, –

ją vežioja po visą pasaulį

margai išdažytu

žvėrių vagonėliu.

 

3.

neklaužados vaikai dabar yra poetai

arba garsiausi artistai,

o paklusnūs, stropūs, pavyzdingi –

buhalteriai ir kunigai,

nors būna išimčių!

sakykim, dolerinei mafijai

daug metų vadovavo mokslo pažiba –

logikos tai nesugriovė,

bet privertė pasidomėti,

ar stojantys į teatrinį

vaikystėje nebuvo vunderkindai.

 

 

Ar pasisėjai?

 

kinai greit auga

dar greičiau bręsta

tinka sūrus dirvožemis

kinai mikliai dauginasi

bet kokiame klimate

mulčiuoti nereikia

trąšų nereikia

užtenka darže nusišlapint

savaitėj kartą palaistyt

kinai gausiai dera

ar pasisėjai kinų?

 

 

/ / /

Paukšteliai laksto pažemiais,

o motociklai šaukia

balsais pavasario kimiais,

kad niekas jų nelaukia.

 

Seneliai drūni vos gyvi,

turtus apsikabinę,

berneliai užspeitė griovy

pakvaišusią undinę.

 

Kvapnių žiedadulkių metu

išpuolusiems į kelią

nurodyta judėt ratu,

kol apsisuks galvelė.

 

 

Stebuklinis

 

Bet koks varguolis pagiriom susigalvos,

kad būtų dieviška paversti vandenį vynu

ir kad pakaušusiems judėjų mergos

plaukais šilkiniais šluostytų smėlėtas kojas,

o tris dienas nevalgiusius kažkoks klajūnas

prie tuščio ežero pašertų žuvimis,

kurių čia niekas niekada nematė,

bet gulbinas, kursai sparnus išskleidęs

užpuola šnypščiodamas jauną moteriškę –

tokie vaizdai retam ateis į galvas, –

tik samojedas ūdros kepure

patvirtina, kad vasarą ne kartą matė,

kad išsirengusias nuogai samojedaites

iškriušti bandė nartūs gulbinai.

 

 

Ledinė saulė

 

Vaikystėje

turėjau šunį,

tačiau prie jo neprisirišau,

jaunystėje pamėgau alų,

tačiau aludėse neužgaišau,

paskui klajojau kaip nomadas,

tačiau

kai iš arčiau

ledinę saulę pamačiau,

kertėn padėjau savo lazdą.

 

 

Judriam pasauly

 

Judrus pasaulis tolsta nuo manęs,

pabandęs vytis greitai pailsau.

Koks aš juokingas, linksminu minias,

tapau parodija pats sau.

 

Ne man po jūras nardyt vakaruos,

ir gerti palmių vyną rytuose.

Kol iš galvos puikybė išgaruos,

verčiau tūnot ajeruose.

 

Čia savos žuvys, jų visų vardus,

kaip ir drugelių, pamenu gerai.

Judriam pasauly liksiu nejudrus

lyg tie pakrančių ajerai.

 

O ežeras tikriausiai neišskris, –

judriam pasauly įprasta, beje,

būt išskraidintam vėjo pro duris

ir numestam dykumoje.

 

 

Prie durų

 

Prie durų stoviu, rakto nerandu,

gal pamiršau, kur jį esu nukišęs,

gal pamečiau, juokinga ir graudu,

nors lįsk vidun pro langą kaip vagišius.

 

Net pats stebiuos, kad šitaip gyvenu, –

priėjęs slėpinį ar netikėtą mintį,

turiu sustot prie durų aklinų,

nesugebėdamas jų atrakinti.

 

Bandau spėliot, kas slypi viduje –

kalnai gėrybių, gėlės, knygų spintos,

tik kažkodėl nedingteli, deja,

kad uždury – vėl durys. Užrakintos.

 

 

Boksas

 

Nesiginu, jaunystėj mėgau boksą,

lankiau sales, kur žliaugė prakaitas,

kol geras mano draugas iš turnyro

sugrįžo kruvinas ir atgulė ilgam.

 

Paskui vienoj vairavimo mokykloj

sutikti teko garsų bokso meistrą,

kurio galvon nelindo vaikiškos taisyklės,

nes atmintis iš jos jau buvo išmušta.

 

Taip ir atšokau nuo griausmingo ringo,

kur karštas kraujas sruvo vis rečiau,

užtat šalmai ir pirštinės spalvom mirgėjo,

o spindintys chalatai degė kaip kine.

 

Linksmi prožektoriai, mergaitės su bikiniais,

deja, tėra viliojanti tara.

O mano draugas ringe vis dar pasirodo

su juoda pakaklėj peteliške.

 

 

Aukso pieva

 

Kas ir sugalvojo

šitą aukso pievą?

Kas ten gali augti?

Nebent pinigai.

Kas paleido klaidžiot

po pasaulį dievą,

varganą ir basą?

Nebent ubagai.

 

Dilgėlės išrautos,

blizga pinigėliai,

trypčioja avelės,

kas gi auksą ės?

Palei upės krantą

tyso ubagėliai,

laukia, kol dievulis

jiems pagaus žuvies.

Draugai