Algimantas Mikuta

Algimantas Mikuta
Algimantas Mikuta. Antano Untydi nuotrauka

 

Nurengti tiesą

Sunku nurengti tiesą ligi kaulo.

Po margaspalviais alegorijų drabužiais

kaip rudeninis vaisius, slepiamas nuo saulės,

ji niekam nesirodydama gūžias.

 

Tokia tvarka, toks nerašytas dėsnis, –

kuo įmantriau smalsaujantiems meluoti,

pačiam po alegorijomis slėptis,

o dar geriau teisybės nežinoti.

 

Šėlioja minios, šoka, staugia, trypia,

juokais ir pašaipėlėm atsišaudo,

kad neišgirstume išvydusio nuogybę

ir nejučia surikusio iš siaubo.

 

 

Užstalė

Kai ėmė sekti jėgos, pamačiau,

kad pakliuvau į laimingųjų puotą,

kur viskas gauta iš aukščiau

ir niekam net nepadėkota.

 

Praėjo aukštos bangos virš galvų,

lakiojo kulkos naktimis it snaigės,

kažkas įsiutęs švaistėsi kirviu,

bet viskas kuo puikiausiai baigės.

 

Gailus likimas pranešė pro mus

tiek šlovę, tiek nelaimę pasaulinę.

Už ką dabar rūgot restoranus

ir atgailaujant muštis į krūtinę?

 

Nesiginu, kvailiojau, dainavau,

kalbėjau tai, kas užstalėj netinka.

Beje, aš puotoj niekad nebuvau

pats balsingiausias dainininkas.

 

 

Rojaus projektas

Kažkas kadaise sugalvojo rojų –

puikus projektas, iki šių dienų

vis tebeguodžia ir tebevilioja

kartų kartas išklystančių žmonių.

 

Pradžioj keliais vaizdeliais aprašytas,

vėliau išgarsintas poetų eilėse,

šventyklose ant lubų ištapytas,

neva tenai pakylanti dvasia.

 

Neva jį reikia žemėj užtarnauti,

geriečiams atsivers, kitų nelauks.

Kad ir kažkaip norėtųsi atšaukti,

sėkmės projekto niekas neatšauks.

 

Vadinkite, kaip norit, dvasių rojų –

apgaule, pasaka, dykynių miražu,

jis klesti, nes visi tebesvajoja

išvysti tai, kas žemėje gražu.

 

 

Tamsūs debesėliai

Kiek menkystų sėdi po ikonom,

kiek darbštuolių klimpsta varguose,

per anksti pavirtusios matronom

mergužėlės kelias su šviesa.

 

Bėga, pluša, keikia savo dalią,

kaip visi, kuriems gyvent sunku,

prašo dangų, Dievą ir karalių

doresnių ir dosnesnių laikų.

 

Amžiai keičias, traukiasi šešėliai,

senos skolos grimzta praeity,

keičiasi karaliai, tamsūs debesėliai

lieka kaip ir saulė ta pati.

 

 

Katilas deguto ant šventųjų

Kūdikių ir kreivasnukių mūšis –

vieni be sąryšio žodžius lemena,

kiti juos taršo, įpykę ant pasaulio,

matyt, todėl, kad pagailėjo grožio.

 

Dabar juos iškelia tiktai skandalai,

girdi, tasai vaikelis buvo suktas,

šypsojosi tik vergvaldžiams,

o tautai nedavė nė cento.

 

Taip gelbėdavo savo minkštą kailį,

o minios jį nešiodavo ant rankų.

Matyt, tokia lemtis tų kreivasnukių –

tepliot visus šventuosius degutu.

 

O iš tiesų visi jie baisiai teisūs, –

ir kūdikėliai, čiauškiantys nei šį, nei tą,

ir kreivasnukiai, katilus deguto

tegalintys išpilti ant miruolių.

 

 

Stropieji daro tobulai

Nerūpestingi erzina stropiuosius,

bet ne visus, kiti jais žavisi,

nes patys taip nesugeba čiauškėti,

pavydi lengvo sklandymo virš uostų.

 

Stropieji viską daro tobulai,

tačiau ne viskas klojasi kaip trokšta,

pašoka ir pakyla su aušra,

bet vėjas nuneša į vandenyną.

 

Kurčioms žuvims giedoti kvaila,

kaip ir dėlioti laimės algoritmą

iš nuoseklių neklystančių veiksmų.

Nerūpestingi groja be gaidų.

 

Tačiau žavėtis lengvabūdžiais

jau nebėra jėgos, žiaurus pavydas,

užliejęs smegenis lyg švinas,

stropiuosius bloškia į bangas.

 

 

Guliu ant dugno

Guliu ant dugno kelintus metus

ir nebelaukiu, kad manęs ieškotų.

Vanduo nubunda, išneša ledus

ir vis giliau skandina mano luotą.

 

Nebeskraidysiu tarp žalių krantų,

žuvytės glunda, niekam neberūpi,

ar aš dar gyvas, ar toliau grimztu

su savo valtim į lemtingą upę.

 

Neskauda niekas, bet nėra jėgos

pakilt tenai, kur lyg smagus žokėjas

prajoja ant pakvaišusios bangos

mane į sietuvą nubloškęs vėjas.

 

Net jei išnirčiau upės vidury

žolėm apkibęs, purvinas, maurotas,

kažin ar atpažintų bent kuris,

greičiau visi pamatę išbėgiotų.

Draugai