Charlesas Reznikoffas (1894–1976) – žydų kilmės amerikiečių poetas, iš vidurio Ukrainos į JAV emigravusių litvakų palikuonis. Drauge su taip pat žydų kilmės poetais Louisu Zukofsky ir George’u Oppenu laikomas ryškiausiu imažizmo atšakos – objektyvizmo – atstovu. 1970 m. tuolaikinių Amerikos poetų sąvade „Contemporary Poets“ savo poeziją apibūdino sau būdingu lakonišku stiliumi: „Objektyvistas; vaizdai aiškūs, bet reikšmė neformuluota, o įtaigaujama objektyviomis detalėmis ir eilių muzika; žodžiai glausti ir paprasti; be įprastinės metrikos dirbtinumo; temos: daugiausia žydiškos, amerikietiškos, miesto.“

„Autobiografija: Niujorkas“ („Autobiography: New York“), kurios ištraukos spausdinamos, sąlyginai priskirtina ankstyvajam poeto kūrybos laikotarpiui; poema įtraukta į Ch. Reznikoffo eilių rinkinį „Pirmyn atgal, skersai išilgai“ („Going To and Fro and Walking Up and Down“, 1941). 35-ių dalių poetinėje autobiografijoje fiksuojama Bronkse gimusio ir beveik visą amžių Niujorke gyvenusio prisiekusio vaikštūno (Ch. Reznikoffas kasdien pėstute sukardavo iki 20 mylių) stebėjimo patirtis, poeto žvilgsnio pagauti ir biblinio glaustumo kalba eskizuojami, kai kada bibliniais simboliais praturtinami miesto vaizdai.

 

Nuotrauka iš Arizonos universiteto bibliotekos archyvo

 

 

I

Jos nenusipirksi už skatiką

cukrainėje nei nusiraškysi

nuo krūmo parke. Ją gali rasti, ko gero,

atokių plynių pelenuose,

tarp rūdijančių skardinių ir durnaropių.

Jei žuvies norėjai valgyt apsčiai,

agurkų ir melionų,

reikėjo likt Egipte.

 

II

Aš vienui vienas...

ir džiaugiuosi, kad vienas;

nemėgstu žmonių, kurie vaikštinėja

tokią vėlybę, kurie pėdina po vidunakčio

per lapus ant šaligatvių.

Nemėgstu

savo paties veido

prekių automatų veidrodėliuose

priešais uždarytas krautuves.

 

III

Žingsniuodamas plentu

uodžiu geltonus krūmokšnio žiedus,

stebiu pievelėje varnėnus, turbūt...

bet ko gi visi lekia

tuose automobiliuose,

kur taip galvotrūkčiais

skubina?

Tikriausiai važiuoja pasiklausyti išminčių

ir pasižvalgyti į gražias moteris,

o aš, kaip kvailys,

slampinėju čia vienas.

 

IV

Man patinka gatvės ūžesys...

tik aš, atsiskyręs ir vienišas,

prie atviro lango

ir už užsklęstų durų.

 

V

Tikrai jau žiema; lapai seniai iššluoti

iš vingiuotų alėjų; medžiai ir žemė rudi –

visa, kaip turi būti.

Vien žibintai dabar veši parke.

Vaikštinėjam ir kalbamės;

tik nevykėlio pusamžio vyro bėdos

tokios neįdomios!

 

VI

Dabar jau šalta: kur sniegas nutirpęs,

šaligatvio plikledis traška po atsargiais mano žingsniais;

o sniegas senas ir gruoblėtas,

čia pilkas nuo pelenų, čia geltonas nuo smėlio.

Šaligatviai tįso šaltam namų

šešėlyje;

balandžiai ir žvirbliai įdubos užuovėjoj,

slepias nuo šalčio; bet čia,

kur saulės šviesa liejasi siaura gatvele

ant nedidelio medžio, tamsaus ir apnuoginto iki paskutinio lapelio,

žvirbliai tupi atokaitoj, tirštymė šakelėse.

Tie, kurie gyvenime metė iššūkį amžininkams,

dabar bronzos statulos,

ištiesta ranka ar kardu

meta iššūkį tik orui.

 

Vaikštinėdamas susizgrimbu bešnekąs

balsiai;

negerai.

Tik Don Žuanas patikėtų, kad bendrauju su

apsnigtom statulom;

tik šv. Pranciškus,

kad šnekuosi su žvirbliais

nuoguose krūmuose,

su balandžiais

sniege.

 

IX

Baiminuosi

dėl kvailysčių,

kurių prišnekėjau.

Privalau misti

tyla;

stiprintis

ramybe.

 

Kur toji išmintis,

kuri galbūt išvaistytų mane?

Vaikščiosiu vienui vienas

ir išsigydysiu

giedroje ir vėjuje.

 

XIV

Tiltas

 

Plieno griaučių prieglobstyje.

 

XV

Dievas ir pranašas

 

Šis šaligatvis bergždžias

kaip kalnas,

ant kurio Dievas kalbėjo Mozei...

Ūmai gatvėje

prie pat mano kojų

sušvytuoja mašinos buferis.

 

XVII

Liftininkas, valandų valandas dirbantis

už grašius, – jo darbas bodus ir rutiniškas, –

dar privalo maloniai pasveikint

kiekvieną keleivį:

iš to herojiškumo

jis vilki uniformą.

 

XVIII

Šita metro stotelė

su elektriniais žibintais, plieno statramsčiais, cementiniais skliautais ir traukiniais –

gerokai patobulintas urvinių žmonių urvas;

bet žvelk, ant šios sienos

primityvus piešinys!

 

XXIII

Cooperio draugijos biblioteka

 

Vyrai ir moterys su priešais atverstomis knygomis...

nepervertė nė puslapio: užeina

tik pasišildyti,

ne šviesos.

 

XXIV

Daugiabučių eilė užkaltais langais;

tuščias fabrikas išdaužytais langais;

atšlaitėje išdžiūvę lapai, perdžiūvę žolės,

seni laikraščiai ir surūdiję skardinės.

Štai prisiartina būrelis

senom drapanom, suplyšusiais batais

ir mandagiai klausia:

„Kur eiti, pone? Gal malonėsit pasakyti,

kur mums

eiti.“

 

XXV

Jaunas vyrukas slampinėja

neturėdamas ką veikti: jis prarado darbą.

„Jei dar kada įsidarbinsiu, būsiu kietas!

Turi būt kietas,

kad išgyventum.

Gerai, būsiu kietas“, –

sako jis karčiai. Išsitraukia cigaretes.

Tik keturios ar penkios likę.

Žvilgteli akies krašteliu į mane,

ką tik sutiktą nepažįstamąjį, padvejoja

ir pasiūlo cigaretę.

 

XXVI

Visąlaik nustembu, po dešimties ar dvidešimties metų sutikęs

tuos, buvusius kvailius ir vargšus,

žinoma, tokius pat kvailus ir vargšus, bet gyvus –

nepaisant karų, epidemijų ir sumaiščių –

gyvus ir sveikus.

Ar gali būti,

kad Dangiškasis Tėvas

vis dėlto yra?

 

XXVII

Sekmadienį, kai ta vietelė buvo uždaryta,

vitrinoje tarp pyragaičių pamačiau rubuilę pelę:

mielos ponios,

besipulkuojančios šioje prabangioje arbatinėje,

nemanykite, kad vien tik jus laimina Dievas.

 

XXIX

Saulė skverbiasi

pro pilką padangtę,

ne šviesesnė už mėnulį.

 

Iš bokšto

pavienėm gaidom

žieminė varpų muzika.

 

Pakumpusi negrė žengia lėtai

tarp iš lėto besileidžiančių snaigių.

 

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba