Dalia Bozytė

Aldonos Žemaitytės nuotrauka

* * *

Sandalo medis ūžia,
lapoja galvoj neapsakomo grožio.
Kam man jo reikia,
jei vyšnią po langu turiu.
Vyšnia purpuro uogom,
o vyšnioj berniukas.
Jis skina ir valgo, ir juokias,
ir laužo šakas atsispirdamas.
Gležnos tos uogos,
o berniuko širdis
geležinė.
Geležinė širdis, kraujo gyslom
karštom išraizgyta.
Bet ir ją sudaužys
ši maža, kiek pablyškus mergaitė.
Vienu žvilgsniu sutrupins
netrukus prisirpus rausvai.

Ką darys tas berniukas?
Išspjaus dar neapčiulptas vyšnias.
Pagraužtas rūdžių nulinguos
į Pluščiausko gėryklą.

 

Du sentimentalūs prisipažinimai

I.

Kai kadaise stovėjai prie durų
ir žvelgei į Visatą plačiausią,
nežinojau, kur šviečia Merkurijus.
Dar gerai, kad manęs nepaklausei.

Ėjo laikas, aš nieko nekūriau,
kūnas vyto, o kraujas išvėso.
Bet lig šiol nežinau, kur Merkurijus –
gali būt, kad nėra jo iš viso.

Kaip gražiai į mane žiūri –
kaip maža... dovanok mieliausia,
nežinau, kur yra Merkurijus.
Tu žinai.
Ir daugiau nebeklausk.

II.

Dovanok man už viską, ką andai kalbėjau.
Kad linkau kaip raudoni žilvičio stiebai.
Kad mitau savo sielvartu, kad nemylėjau...
O mylėjau labai...

Dovanok man už audrą, kur debesiu ėjo.
Tai ne mano griaustinis, ne mano žaibai.
Kaip tas šiltas lietus, kur šaknim nualmėjo,
aš mylėjau labai.

Kaip tas keras, kuris nelauktai pražydėjo,
ir regėdama tu apstulbai.
Pasakys ir akmuo, kur ant kapo padėjot,
kad mylėjau labai.

Jei pajusi kada, kad širdis suspurdėjo,
Ir pravirksi, kaip verkia vargai,
tau atlieps lengvos smiltys išpustomos vėjo.
Nes mylėjau labai.

 

* * *

Tiek jau to, mano angele,
tiek jau to.
Nors į angelą tu panašus
ne daugiau nei aš, bet dėl to
nesugrius dangus,
nepražus.

Nori – slysk dabar,
nori – klysk,
bet negrįšim į tuos metus,
kai kritai man kaip obuolys.
Nors su kirmėle,
Bet saldus.

Tu kalbėk, mano angele,
nesustok.
Tu tikėk, kad buvai nuostabus.
Neprašyk tiktai pakartot–
pakartojimų
nebebus.

 

Per Lenkiją

Kaip rūkas žirgai.
Šyvi ir širmi, perskeltom strėnom
geria vandenį, krykles pabaido iš meldų.
Mes raiti ir greiti,
josim giedodami sutemas,
kepsim saldžias pupas ant žarijų,
laumės atplauks per laukus
šlapiais pašukiniais sijonais.
Dabar gali mus pamiršti, karaliau.
Lenkams gali dovanot ar germanams.
Išmainyti į moterį arba karūną.
Liūdnas karaliau, atiduok mus už mirtį
akmeninėj apsnūdusioj Krokuvoj.
Japonams gali atiduot – jų vyšnios
pas mus po žiemos neišsprogsta, nepriima žemė.
Dirbsim iš jų baltas skobnis,
juodas rankas ant jų dėsim.

Atiduok mūsų vyžas norvegams.
Riebias varles etiopams.
Švedams perleiski bravorus,
kiaušinius vaikams iš sterblių
atiduok savo vaivadoms, pasodink juos perėti.
Vikšrai, už avis didesni,
jie mums graužia kopūstus ir širdis.
Kas tau rūpi, karaliau Jogaila,
mėlynom kojom, naktiniais
ilgais marškiniais savo Krokuvoj.
Mes priklaupę giedosim naktigonėj,
šlovinsim mirtį apleistą--------------------
---------------------------------------------------

Kiečiais aptekusios pakelės tavo Suvalkų.
Atiduok mūsų pražūtį žydams, karaliau, jau laikas.
Mes greiti ir ratuoti,
keliaujam atimti, kas mums nepriklauso.
Griebsim ir rysim, mokėsim pigiais pinigais popieriniais.
Vargšas karaliau...
Mes kaip rūgtys išvargusios,
niekad iš čia neišrautos.
Nuo Brunono tokie. Per žemę šaknim,
aukštom purpurinėm viršūnėm.
Čirva budrus vieversys.
Tik jo šaukiniams mes paklūstam.

 

* * *

Išblukintas dangus, pilkai paplūdęs.
Keista žiema teškena nuo stogų.
Aš kambary eiliuoju lengvą liūdesį,
o gatvėje dama su šuniuku.

Kaip užburti abu ringuoja ratais.
Jos liesos rankos virpa, jai žvarbu.
Nenoriu darganos, aš taip nepratusi,
o gatvėje dama su šuniuku.

Jos veido nematau, nes vaizdą stabdo
apsiaustas, vėjas, sūkurys plaukų.
Vienatvę savo velka ji už pasaito.
Bet nesvarbu.

 

* * *

S. S.

Tamsa užkrito per greitai
ir diena užsimerkus
Susigūžė.

Draugo man gaila dabar,
vaikystėje rašiusio nosines
ant visų veiksmažodžio
formų.

Po mėnuliu neužmatomu
jis guli, žemės apglėbt
negalėdamas.

Kas jam pasakė tada,
kiek akių reikės
šitoms ašaroms?

Iš kur jis žinojo, kiek nosinių,
kryželių siuvinėtų,
reikės prisidengt
toms akims?

Vienas jis guli,
toli atsiskyręs, armonika plyšta
kadaise.

Aš prieštarauju
kaimo tylai, kurios
išbrist neįmanoma.

Sutemoms prieštarauju
ir vieškeliui.
Draugo man gaila.

Žodžius nusidabrina sielvartas
balčiau nei šarma
nuo neapšviesto lango.

Draugai