Diana Jarmalavičiūtė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Cukrinė Karoliniškių alchemija I

Karoliniškių daugiabučiuose
gimsta išminčiai
po penkis gemalus
kambaryje
be meilės.
Kaistant dujiniams žiebtuvėliams
desertiniuose šaukšteliuose
plaukioja genijai –
būsimi elektrokrautuvų vairuotojai.

 

Cukrinė Karoliniškių alchemija II
(skambant „Kaukazo belaisvei“)

Šiąnakt
pro langus šoka žmonės.
Lyja kojom:
susiraukšlėjusiom
pageltusiom
pabąlusiom
sudžiūvusiom
su išsiplėtusiom kraujagyslėm
su suragėjusiais kulnais –
mazoliais
su nenukirptais nagais.

Krenta nailoninės kojinės
iš univermago
krenta parafino vazelinai
gvazdikų odekolonai,
sijonai ir
rausvi sintetiniai posijoniai.

Senelio švarkas
šlipsas
rankovių sagtys
grafinas su gera samane.

Lyja plaukų tinkleliais
penkiašakėm segėm
vyriškom apyrankėm
su įstiklintais bijūnais.

Dūžta sekcijos
magnetofonai
porcelianinės vaisinės
dirbtiniai vaisiai.
Žali
raudoni
apvalūs veidrodėliai.

Plaikstosi ore plakatai –
ten, kur na belom svete,
ten, kur vsegda moroz
Nikulino
Demjanenko
ir Varlei.

Lietvamzdžiais srūva
kalio permanganatas ir
briliantinis žaliasis –
vilnija po pašėlusių jaunuolių
pėdomis.

Vinilo plokštelių skeveldros
atsimuša ir drąsko
jų skruostus
o jie
išskėtę rankas gaudo
jaunystės reliktus.

Tik žmones gaudyt pamiršo.*

* La-la-la-la-la-la-la vertitsa bystrei zemlia,
La-la-la-la-la-la-la vertitsa

 

Haliucinacinė Odisėja
(arba apie įsivaizduojamojo San Pedro kaktuso sukeltas fantazijas)

Apie moteris su burkom
kurios daug kvepinasi
ir apie vyrus su tiubeteikom
kurie joms impulsyviai šypsosi.

Apie artėjančią
ir įvykdytą, šilkinę
neištikimybę, orgiją
naujamiesčio lofte, –
su steriliom sienom
lavos lempa ir
neužtrauktom užuolaidom
su trim nuogom
bakchantiškom nepilnametėm –
Nabokovo fantazija kubu.

Apie rytinę aguoną
kuri pražysta
tik Mažojoje Azijoje
ir apie opijaus smogą
po kaitrios dienos Ankaroje.

Apie kastruotų
mitinių šokėjų kultą
su Kibele priešakyje
ir apie sproginėjančias varles
po jos vežimo ratais
kurios per lietų kėlė savo vestuves –
apie ambiciją pavirsti liūtais
praleidus naktį jos urve.

Apie popierinius laivelius
paleistus
sausros metu į Tūzo ežerą
kurie stovėjo vietoj –
kaip ir aš
gal reikia mane išgarinti?

Apie būsimąją gėdą
išsituštinus Jonų bokšte
Jodorovskiui neatėjus
Vilnius – tai ne Meksikas.

Apie skaudų suvokimą –
pasikeist į auksą negaliu
apie San Pedro kaktuso veikimą
kuris tėra fantazija.*

 

* We shall break the illusion. This is magic! Goodbye to San Pedro cactus. Real life awaits us.

 

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios bokštas

Tą rytmetį
karalius maudėsi nuogas.

Drėgna
marmurine nugara
ritosi vandens lašai
įsismelkdami į tinką
pasilikdami nišose.

Raudona šviesa išryškino
stangrias
jo formas.

Balandžių sparnai
lyg tankios blakstienos
klapsojo arkose –
tai išsiskleisdamos
tai vėl
užsimerkdamos.

Tą rytmetį
karalius maudėsi nuogas.

Švystelėjęs saulės ruožas
apšvietė sceną –
ir
pro sienos plyšį Bokšto gatvėj
buvo matyti
kaip jis
užsimetė
savo tviskančią karūną.

Tą rytmetį
Vilnių užgulė
smilkstančia mira atsiduodantis
ramumas.

Draskantis akis
užgulantis ausis.

Praveriamos langinės purtė smėlį
ir dulkėse paskendęs miestas
pasitiko karalių.

 

* * *

Tropikų ciklonas
atpūtė kovą
smarkų lietų
į Polocko skersgatvį.

Atnešė su juo kartu
ir visą savo
egzotišką turtą:
marichuanos
spalvingų papūgų
ir keletą lakuotų
kekšių aukštakulnių.

Kaip gaila
kad ryto prieblandoj
nepavyks užkurti drėgno gramo
kad sušlapusios papūgos
tebuvo
akvarele nuspalvinti balandžiai
o suvis liūdniausia
kad lakuoti batai buvo
storo dėdės
iš penkto aukšto.

Tropikų ciklonas
atpūtė kovą
smarkų lietų
į Polocko skersgatvį.

Su dumblo kuokštais kelkraščiuose
su išnyrančiom galvom
varliagyvių
galbūt pirmų dievų
gal laimės
gal jie apspjaudys
suaižėjusį asfaltą
auksinėm monetom.
Galbūt jis drėgnas žiba
nuo atskilusių skeveldrų tiek sykių
naktį
nuvažinėtom
suspaustom
ir sulipusiom.

Nieks nedrįsta
drąskyt nuo kelio
purvino aukso.

 

* * *

Chebra,
kelsimės gyventi į padvalus.

Mirsime
ir neprisikelsime.

Drėksime savo prakaite
kabėsime ant elektros laidų
būsime „Bob catų“ pakasti
prie betoninių obeliskų
po keliolika
nes taip smagiau
žaist pokerį
iš padirbtų pasų.

Svetimose bažnyčiose
degs žvakutės –
amžino mums atilsio
o mes
kaip saldainiukai
krisim iš dangaus
į kiemus, gatves ir daržus.

Kvepėsim
kaip šventieji
XXI amžiaus –
baime, paraku ir alkoholiu.

O kas pavargs –
galės vykt į kurortą:
iš taško „A“
į tašką „karstas“.

Už juos pakels kas
stiklą bormotuchos*,
vėliau prisiekę „su visam“
kilnos daug sykių
lyg iš naujo.

Karščiausiai melsis oligarchai
belugos ikrais springdami
uždengę privačių lėktuvų langus
3D ikonom iš „iki“.

Paklausti adreso
sakysim –
minus 3 metrai ir nesvarbu
rūsy ar
po lysve,

vis vien
neprisikelsime.

* bormotucha – surogatinis alkoholinis gėrimas.

 

Autorės nuotrauka